Kai balsai tave šaukia

Jausmų pinklės

Erika:

Aš jaudinausi. Smėlio šventykla artėjo. Net nepastebėjau, kad man patiko Akarija, ši keista kelionė ir Leoren artumas. Suradau laimę jos neieiškojusi ir radau ją ten kur niekada nesitikėjau. Ši kelionė pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Žinoma, kad pasiilgau mamos ir mąnojo pasaulio, kuriame viskas yra pažįstama iki sielos gelmių.
Labiausiai mane baugino tai, kad blogiausiu atveju Leoren privalės ištrinti mano atmintį. Jau dabar žinojau, kad būsiu labai nesąžininga Leoren atžvilgiu ir maldausiu jo to nedaryti. Norėjau pasilaikyti šiuos prisiminimus kurie nudžiugins tada kai visa kita atrodys beprasmiška. Nenorėjau pamiršti Leoren akių bežiūrint į mane, jo šelmiškos šypsenos, atsitiktinių prisilietimų ir pilnavertiškumo jausmo, kurį man suteikė tik jis.
Paskendusi mintyse net nepastebėjau kaip įveikėme kalvą. Pagaliau stovėdama viršuje pajutau gaivinančius vėjo gūsius.
Net pati nustebau kaip staiga suklupau - man reikėjo pertraukos. Dar niekada nesijaučiau tokia išsekusi.
Leoren iškart atsirado šalia manęs.
-Viskas gerai?- jo susirūpinęs žvilgsnis buvo toks mielas...
-Man reikia pertraukos,- sušnibždėjau ir atsiguliau ant nugaros į švelnią žolę. Prieš mane vėl atsivėrė beribis mėlynas dangus. Tai užgniaužė kvapą.
Atsargiai pažvelgusi į Leoren pastebėjau, kad jis nebuvo labai patenkintas, tačiau nieko nesakė. Tikriausiai nenorėjo pyktis. Bet man tiesiog niežtėjo liežuvis jam įkasti. Norėjau, kad jis gailėtųsi dėl to ką pasakė olose, nes tie jo pasakyti žodžiai paliko gilias žaizdas mano sieloje. Jam galiausiai atsisėdus nusprendžiau, kad tai yra pati geriausia proga ir tariau:
-Atsiprašau, kad turime daryti pertrauką, bet žinai, kadangi esu tik žmogus, negaliu nieko pakeisti.
Mano širdis daužėsi kaip išprotėjusi ir aš jau buvau pasiruošusi jo puolimui galvodama mano sekantį ėjimą... tačiau nieko neįvyko!
-Atleisk,- jo balsas nebuvo piktas, veikiau jau liūdnas... jis atsiprašė? Iš nuostabos net atsisėdau. Tikėjausi visko, bet tikrai ne atsiprašymo.
-Už ką?- buvau nežmoniškai susidomėjusi kas įvyks toliau. Jaučiausi kaip filme...
Laukdama atsakymo bandžiau sugauti jo žvilgsnį, tačiau jis buvo nusisukęs ir žvelgė į slėnį, kuriuo dar neseniai ėjome.
-Atleisk už tai, ką pasakiau olose. Tikrai nenorėjau to. Tiesiog buvau labai piktas. Bet labiau ant savęs nei ant tavęs. Jaučiausi kaltas,- jis vis dar žvelgė į slėnį, tarsi būtų nenorėjęs pamatyti mano veido išraiškos.
Šie netikėti žodžiai pataikė tiesiai į širdį ir prižadino mano kaltės jausmą. Nors gerai pagalvojus išvis nebuvau kalta, tik pasakiau teisybę. Bet tas jausmas vis vien graužė iš vidaus. Staiga man jo nežmoniškai pagailo. Matydama jį tokį pažeidžiamą tiesiog nežinojau kaip tūrėčiau elgtis, todėl mano sekantis veiksmas buvo išvis neapgalvotas. Kūnas veikė greičiau nei galva. Nesuvokdama ką darau nuslinkau link jo ir apsikabinau. Per kūną perėjo galinga elektros srovė ir šiurpuliukai. Jo plaukai ir oda buvo tokie švelnūs, taip pat pagaliau gavusi progą perbraukiau per jo sparnus. Šio jausmo užvaldžiusio mane nebuvo įmanoma apibūdinti žodžiais. Tai buvo kažkas nežemiško ir jau dabar buvau nuo to priklausoma. Kai mano skruostas prisiglaudė prie jo kaklo pajutau kaip Leoren įsitempė. Tikriausiai buvo ne mažiau nustebęs negu aš.
Praėjo amžinybė kol pajutau jo ranką ant mano liemens, kuri prisitraukė mane dar arčiau. Manyje ir vėl pasklido šiluma. Šie staiga sukilę jausmai varė mane iš proto, dar niekada nejaučiau nieko panašaus. Staiga suvokiau, kad išvis nebenoriu atsitraukti nuo jo. Mieliau likčiau taip mano visą likusį gyvenimą... tačiau tūrėjau pripažinti, kad tai padarys viską tik sunkiau, todėl prisiverčiau atsitraukti ir iškart pasiilgau tos šilumos.
Man atitolus nuo jo atmosfera iškart pasikeitė, tapo nejauki. Žinojau, kad tai buvo prastas sprendimas. Daugelis mano poelgių buvo neteisingi. Nenorėdama matyti jo veido išraiškos žvelgiau į priešingą pusę. Aš nežinojau kaip elgtis su tokiais jausmais: niekada netūrėjau draugo. Normalios šeimos taip pat. Jausmai man buvo nepažįstama tema. Vienintelis dalykas dėl kurio buvau tikra - tai vyksta per greitai ir tai nėra teisinga. Žinojau tai, bet negalėjau sustabdyti. Tam jau buvo per vėlu...
Staiga panorau, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų, todėl pašokau ant kojų. Mano kūnas dar bandė prieštarauti, bet galva nepanoro jam paklusti. Akiratyje pastebėjau, kad atsistojo ir Leoren. Pasiėmusi kuprinę pradėjau žingsniuoti į priekį nelaukdama jo. Taip, tai buvo vaikiška, o ir toks staigus nuotaikos pasikeitimas nebuvo man būdingas. Bet gyliai manyje jutau, kad tai buvo teisinga. Aš tūrėjau laikyti atstumą nuo jo, kitaip atsitiks tai ko nenorėčiau...

Pastebėjau, kad paskutinės dalys tapo mažiau įdomios, bet greitu metu vėl prasidės veiksmas. Kitaip pasakius "tyla prieš audrą" 😀 dėkoju tiems kurie skaito, taip pat dėkoju už kiekvieną žvaigždutę. Žinoma taip pat neturiu nieko prieš kritiką, tad jeigu darau kažką neteisingai - pasakykit. Vienaip ar kitaip linkiu smagaus skaitymo ❤❤