Kelionė tęsiasi

101 15 4
                                    

Erika:

Pradėjus aušti nusprendžiau, kad jau per vėlu eiti miegoti, tad likau sėdėti, vis dar tvirtai įsisupusi į švelnų apklotą. Su kiekviena minute dangus vis labiau keitė spalvas: iš juodos pereidamas į violetinę, vėliau raudoną ir oranžinę spalvas. Pasiekęs švelnų geltoną atspalvį galiausiai nusidažė sodria mėlyna spalva, kuri man patiko labiausiai. Namie dažnai atsikeldavau ankščiau vien tam, kad matyčiau saulėtekį. Ypač per vasaros atostogas. Staiga atgimusiuose prisiminimuose aiškiai mačiau kaip išjungusi erzinantį žadintuvą, tyliai apsirengdavau ir nutipenusi laiptais žemyn, išliūkindavau laukan. Vėl jaučiau ryto vėsą ir šaltą rasą nuo kurios sušlapdavo mano mylimiausi sportbačiai belipant į šalia stūksančią kalvą. Nuo šios atsiverdavo didingas šalia augusio miško peizažas. Saulė kildavo iš tamsių medžių sienos, sekundė po sekundės nuvydama visus šešėlius. Palaimindama naują dieną. Būtent to ir trūko Akarijoje. Saulės. Šviesaus kelrodžio. Šis pasaulis visą laiką skendi tamsoje...
Išgirdusi kaip sugirgžda lauko durys, greitai pašokau ir numečiau apklotą ant nepaliestos lovos. Nenorėjau aiškintis kodėl visą naktį sėdėjau ant grindų negalėdama užmigti. Niekas neturi to sužinoti.
Išvydusi draugišką Tilos veidą pajutau kaip grįžta ir mano gera nuotaika. Jos veido išraiška visada turi kažko pozityvaus, užkrečiančio ir kitus.
-Tu jau atsikėlusi!- nusistebėjo miško dvasia įėjusi į kambarį, o aš nekaltai šyptelėjau.
-Negaliu ilgai miegoti. Šiandien tęsime kelionę. Nenoriu gaišti laiko,- paaiškinau greitakalbe ir stebėjau kaip ant merginos veido užslenka šešėlis.
-Ach, taip. Visai apie tai nepagalvojau,- sumurmėjo.
Staiga panorau pasiaiškinti:
-Tila, aš mielai likčiau, bet...
-Tavo užduotis laukia,- pabaigė sakinį ji ir priverstinai nusišypsojo.
Nerasdama tinkamų žodžių pritariamai linktelėjo. Stengdamasi nuslėpti liūdesį, Tila nusisuko ir grįžo į prieangį. Nežinau kodėl tačiau nusekiau paskui. Šis kambarys buvo nedidelis. Žemos lubos grąsino suspausti. Kampe stovėjo žemas, iš tamsaus medžio pagamintas stalas ir keletas smulkių kėdžių. Nusistebėjau, kad iki dabar šio išvis nepastebėjau. Bet taip pat turėjau pripažinti, kad vakar mano mintys buvo kur kitur.
-Prisėsk,- tarė Tila parodydama į grakščiai išraižytas, tačiau nepatogiai atrodančias, kėdes. Nenorėdama jos dar labiau liūdinti, tiesiog padariau tai ką ji sakė.
Vos spėjus prisėsti, prieš mane atsirado molinis puodelis, kuriame garavo jėgas grąžinantis gėrimas. Šalia ji padėjo ir pilką lėkštę su įvairiomis uogomis ir vaisiais. Nors ir nežinojau kas tai buvo, puoliau valgyti. Tik dabar pastebėjau kokia išalkusi buvau.
-Pasiilgsiu tavo arbatos,- tarstelėjau bekramtydama, taip grąžindama šypseną Tilos veide.
-Žinai,- prakalbo miško dvasia atsisėdusi šalia. - Kai viskas baigsis, na, kai pabaigsi savo užduotį - labai apsidžiaugčiau jeigu mane aplankytum. Net nespėjome susipažinti.
-Tila, aš būtinai tave aplankysiu,- prižadėjau nors net nenutuokiau kas įvyks tada, kai Suriima mirs ir relikvija vėl bus angelų rankose.
Težinojau, kad Leoren perkels mane atgal. Niekada nesusimąsčiau ar turėsiu galimybę grįžti atgal. Nors trumpam. Akimirkai. Ar pasibaigus užduočiai mano ir vartų saugotojo keliai tiesiog išsiskirs? Visam laikui? Nuo tokių minčių aptirpo kojos. Aš nenoriu, jog visa tai baigtųsi. Bijojau visa tai prarasti ir grįžti į nuobodžią realybę, kurioje esu nieko verta.
Stengdamasi nusiraminti sutelkiau dėmesį į prieš mane stovintį nuovirą, stebėdama kaip nežymūs garai kyla į viršų ir galiausiai pranyksta. Ar ir man teks taip išnykti?
-Prieš jums išvykstant žiniuonė norėtų su tavimi pakalbėti,- iš minčių srauto ištraukė Tila.
Nustebau, tačiau stengiausi to neparodyti. Viduje susikaupė nemaloni nuojauta. Vis tiek linktelėjau ir kuo skubiau išgėriau per karštą arbatą, taip nusidegindama liežuvį. Padėjus molinį puodelį ant stalo parąginau miško dvasią, nuvesti mane pas ją. Atrodė, kad tuoj subyrėsiu iš nekantrumo. Drebančiomis kojomis nusekiau paskui Tilą.
Pagaliau patekusi į lauką išvydau tai ko tikėjausi mažiausiai. Abu angelai stovėjo šalia mano namelio planuodami tolimesnę kelionę, laukdami kol išeisiu. Išgirdę uždaromas duris - atsisuko atgal taip galiausiai išvysdami mane. Nors ir draudžiau sau, žvilgsnis pats nuslydo į Leoren. Kiekvieną kartą išvydusi jį širdis stabtelėdavo. Galvoje atgimė vakarykščiai prisiminimai ir tyrinėdama jo veidą nebyliai klausiau to kas kankino mane visą naktį: kas būtų nutikę man pasilikus?
Vietoj atsakymų gavau tik nežymų galvos linktelėjimą. Pasekusi jo pavyzdžiu taip pat pasisveikinau. Nenukreipiau žvilgsnio šalin, kadangi jo tamsios akys taip pat liko prilipę prie mano veido. Tarsi per miglą girdėjau kaip Tila paaiškino Lamirau, jog žiniuonė norėjo su manimi pakalbėti ir angelas atsakė, kad taip pat norėtų eiti kartu. Paskendusi staiga sustojusiame laike išvis nepastebėjau, kad jie pradėjo eitu į priekį. Leoren liko stovėti. Kaip ir aš. Nežinau ką turėjo reikšti toks jo elgesys. Neprieštaravau. Leidau jam mane užvaldyti. Kaip visada.
-Erika!- miško dvasios balsas privertė atplėšti žvilgsnį nuo vartų saugotojo. - Ateini?
Tarsi prabudusi iš saldaus sapno nenoriai pasisukau į jos pusę ir pradėjau lėtai artintis. Angelas nusekė paskui. Pro akis nepraslydo Lamirau žvilgsnis klaidžiojantis tarp manęs ir Leoren. Suraukti antakiai išdavė, kad šis įdėmiai mąstė bandydamas suvokti kas ką tik įvyko. Deja, negalėjau jam padėti. Net ir pati to nežinojau.

Yes, I am back 😊 ateinančios 2 dalys bus ramesnės, atskleidžiančios daugiau Akarijos paslapčių. Na, o tada pasieksime paskutinį knygos etapą.
P.S. Tai yra tik pusė dalies. Likusią dalį įkelsiu rytoj✌

Kai balsai tave šaukia Where stories live. Discover now