Kai balsai tave šaukia

Dar ne pabaiga

Lamirau:
Staiga Erika pradėjo kalbėtis su savimi. Po kelių   sakinių suvokiau, kad kažkas jai ne tik atsako, bet ir klausinėja. Ji kalbėjosi su tais paslaptingais balsais apie kuriuos pasakojo Leoren. Per ilgus gyvenimo metus sukaupiau labai daug įvairiausių žinių tačiau dar niekada nebuvau girdėjęs nieko panašaus. Tai prikaustė mano dėmesį. Susidomėjęs tyrinėjau net ir menkiausią judesį, bandžiau sugauti visus žodžius. Kiekviena detalė atrodė tokia svarbi... Staiga visi apdulkėję ir vos įskaitomi rankraščiai prarado savo žavesį. Ir prasmę.
Erika ištiesė abi rankas į priekį ir delnais uždengė gilią žaizdą Leoren krūtinėje. Mergina stengėsi nuslėpti baimę, nerimą, tačiau rankų drebėjimas buvo iškart pastebimas. Sekančias keletą sekundžių nieko neįvyko. Tarsi ji būtų kaupusi jėgas sekančiam ėjimui. Manyje sukirbėjo noras paklausti ar viskas yra gerai, tačiau neišdrįsau jos užkalbinti. Bijojau, kad viską sugadinsiu ir Leoren daugiau niekada nebegrįš atgal.
Visai netikėtai Erika įsitempė ir prakalbo senąja, beveik išmirusia, Akarijos kalba. Ji bėrė žodžius taip greitai, kad vos spėjau pasigrožėti idialiu tarimu. Per tą laiką auksinė žymė pradėjo plėstis visų pirma apimdama dešiniąją ir vėliau kairiąją ranką. Tik atidžiau pažvelgęs suvokiau, tai atrodė tarsi auksinis ratas susijungiantis ties pečiais ir kartu sudėtais delnais. Su kiekvienu žodžiu šie raštai švytėjo vis ryškiau, kol galiausiai privalėjau nusisukti. Galėjau tik girdėti kaip Erikos balsas pradėjo trūkinėti. Kvėpavimas taip pat pasidarė netolygus, tarsi ji dustų negalėdama įkvėpti.
Pradėjau gailėtis, kad išvis prasitariau jai apie tai. Ką darysiu tada jei ji mirs? Tokiu būdu sužlugdyčiau visą Akariją.

Erika:
Prašydama Odesos pagalbos žinojau, kad tai turės pasekmes. Kad privalėsiu paklusti jai dar labiau nei ankščiau. Tačiau aš buvau pasiryžusi bet kam. Svarbiausia buvo Leoren. Ne tai kas įvyks paskui. Po keleto perspėjimų, kuriuos tiesiog ignoravau, leidau Odesai perimti kontrolę. Atidaviau jai savo kūną. Iš šalies atrodė, kad darau viską pati tačiau iš tikrųjų aš taip pat buvau tik žiūrovas. Šnekant senąja Akarijos kalba man tereikėjo judinti lūpas. Teisingi žodžiai atėjo patys. Kai žymė pradėjo plėstis suvokiau, kad tai pavyks. Aš išgelbėsiu Leoren. Pakeisiu žiaurų likimą. Sugrąžinsiu jį atgal ir daugiau niekada nepaleisiu.
Karščiui vis labiau kylant džiaugsmą pakeitė nerimas. Negaudama pakankamai oro puoliau į paniką. Tačiau negalėjau nieko pakeisti. Mano kūnas nepakluso. Tam laikui jis priklausė Odesai ir aš bijojau, kad visi tie perspėjimai apie kitokią, nelaimingą, pabaigą, gali virsti tikrove.
Kovojau tol kol supratau, kad nieko nepakeisiu. Tiršta tamsa spaudė mane iš visų pusių liepdama pasiduoti. Be perstojo kartodama, jog viskas yra baigta. Paslaptingai šypsodamasi ji varė mane iš proto. Jėgos vis labiau seko, kol galiausiai tiesiog neturėjau kitos išeities. Pasidaviau. Leidau tamsai mane apgaubti ir pasiimti, kadangi ši buvo teisi - viskas baigta.
Nesustabdomai kritau į bedugnę. Nejaučiau nei baimės, nei liūdesio. Apsvaigusioje galvoje sukosi įvairiausi klausimai: ar aš sugebėjau jį prikelti? Ar mano auka buvo to verta? O gal vis dėl to atidaviau gyvybę be reikalo? Palaidojau šviesią Akarijos ateitį dėl jausmo, kurio dar niekada nejaučiau. Meilė tikrai apnuodija protą...
Grėsmingą minčių srautą pertraukė stiprus nusileidimas ant juodo, kieto pagrindo. Sunkiai alsuodama lėtai atsistojau. Instinktyviai laukiau,  turėjusio pasireikšti, skausmo. Bet nieko neįvyko. Šioje erdvėje neegzistavo tokios žemiškos problemos. Tai buvo tarsi perėjimas iš vieno pasaulio į kitą. Tolumoje išvydusi šviesą prisiminiau mano sapnus. Jau buvau šioje vietoje. Taip dažnai, kad viskas atrodė pažistama iki sielos gelmių. Gaivinanti vėsuma ir aidintis vandens lašėjimas. Manyje išplito keista ramybė. Lengvumas. Neskubėdama žingsniavau link ryškios šviesos ir su kiekvienu metru paprastos, bereikšmės problemos liko vis toliau už manęs. Jaučiausi laiminga. Ir laisva nuo visų įsipareigojimų, įsakymų. Taisyklių.
Tačiau staiga kažkas mane sustabdė ir grubiai traukė atgal į tamsą. Priešinausi iš visų jėgų, deja buvau per silpna. Šviesa vis labiau tolo, o su ja dingo ir visi gražūs jausmai. Grįžę prisiminimai suspaudė mane iš visų pusių. Grąsino uždusinti. Ne visi iš šių vaizdinių buvo gražūs, tačiau turėjau pripažinti, kad tai buvo dalelė manęs.
"Erika, tu privalai grįžti" po visą tunelį aidėjo pažįstamas balsas.
Pajutusi tvinkčiojimą atkreipiau dėmesį į švytinčią auksinę žymę. Išrinktosios galios grąžino mane atgal. Kaip ir tą naktį miške kai pirmą kartą išbandžiau man skirtas jėgas. Tik šį kartą buvau sąmoninga. Viską suvokiau ir prisiminiau. Šis kartas buvo kažkuo įpatingas.
Įkyrus perštėjimas perėjo į deginimą. Ir būtent šis skausmas sugebėjo prižadinti apsnūdusias mintis. Staiga atpažinau ir tyliai kviečiantį balsą. Tai buvo Odesa. Ji gelbėjo mane ir aš negalėjau nuslėpti nuostabos.
Pradėjusi kilti į viršų su kiekviena sekunde jaučiausi vis sunkesnė. Tarsi užkrauta našta vėl būtų nugulusi ant mano gležnų pečių. Akina šviesa dingo iš akiračio, tad paskendau beribėje tamsoje. Kai, staiga atsimerkusi, išvydau medines lubas suvokiau, kad esu gyva. Odesa sugrąžino mane atgal. Viskas tęsėsi.