Kai balsai tave šaukia

Pabaiga

Pasibaisėjau šiomis mintimis suvokusi, kad būtent tai ir stabdė mane visą šį laiką. Niekada negalėjau likti viena ir pati nuspręsti ko noriu. Visi spaudė mane į kampą su savo lūkesčiais ir viltimis net neleisdami apgalvoti visos situacijos. Pažvelgusi į viską kitu kampu pamačiau paslėptas, nepastebėtas detales. Ar aš buvau manipuliuojama? Ar visi jausmai ir žodžiai buvo tik melas? Ar Leoren apgaudinėjo mane visą šį laiką?
Šie klausimai gąsdino mane. Staiga visi tapo priešais ir apgavikais. Viskas kuo tikėjau, tiesiog subliuško. Tvirtas pagrindas po mano kojomis pradėjo trupėti. Pasidalinau į dvi dalis: viena norėjo pabaigti užduotį ir išgelbėti Akariją, o kita - grįžti namo, tęsti normalų gyvenimą, iš kurio buvau išplėšta. Vis dar gulėdama ant šalto, akmenio tako bandžiau įsitikinti, ar šios pavojingos mintys tikrai priklausė tik man. Galbūt buvau tiesiog klaidinama smėlio silueto? Gal tai priklauso prie mano užduoties?
Žvelgdama žemyn stebėjau tą paslaptingą tamsą ir bijojau pasirinkti neteisingą sprendimą. Ar aš būsiu laiminga tapusi Išrinktąja? Galbūt būtų geriau grįžti namo? Atsisėdusi, prisitraukiau kelius arčiau ir susiėmiau už galvos. Dar niekada nebuvau tokia pasimetusi. Nežinau kaip viskas būtų pasisukę jeigu galvoje nebūtų sukilęs prisiminimas. Šis buvo apie tą lemtingą naktį ir mane išgelbėjusias nimfas. Vėl sėdėjau prie laužo šalia Nefralis. Jų vieningumas ir džiaugsmingas klegesys išjungė visas kitas, klaidinančias mintis ir nuramino. Po šio prisiminimo sekė kitas - Terėja uždaryta kristale. Galvoje vėl suskambėjo jos švelnus balsas sakantis, kad Šešėliai užpuolė jų gyvenvietę ir, kad Nefralis kovojo iki paskutinės minutės. Ji aukojosi, net negalvodama, jog egzistuoja ir kita išeitis. Būtent tada aš suvokiau - negaliu dabar pasiduoti ir palikti Akarijos gyventojų likimo valiai. Prižadėjau Terėjai, kad atkeršysiu. Būtent tai ir darysiu.
Ryžtingai atsistojusi daugiau nestabdžiau savęs ir pasiekusi kraštą, nušokau žemyn tikėdamasi, jog nusprendžiau teisingai.
Ilgą laiką tiesiog kritau žemyn. Aklinoje tamsoje. Jaučiau greitus, ritmingus širdies dūžius ir nerimo jausmą. Taip, kad ir kokia apsisprendusi buvau, vis tiek bijojau. Galbūt šios sekundės yra paskutinės, nes apačioje manęs laukia kietas pagrindas?
Staiga išvydau šviesą. Tą pačią, kuri sekė mane iki akmeninio tako. Ši apšvietė tą vietą kur aš tuoj nukrisiu. Negalėdama nieko įžiūrėti tiesiog užsimerkiau. Leidau likimui nuspręsti mano pabaigą. Ir šis nusprendė, kad tai neįvyks dabar. Pajutau minkštą medžiagą, kuri apgaubė taip sustabdydama ir apsaugodama mane. Greitai atsimerkiau negalėdama patikėti, kad išgyvenau. Džiaugsmingai šūktelėjau nebetramdydama juoko. Gulėjau ant juodų grindų, kurios priminė želatiną. Nuo patirtos įtampos drebėjau, tačiau dar niekada nebuvau tokia laiminga. Dabar žinojau, kad nusprendžiau teisingai.
Taigi, mano užduotis tęsėsi ir aš privalėjau rasti kamuolį. Tolumoje pastebėjau išėjimą. Pro šį skverbėsi šviesa ir kadangi daugiau nieko nemačiau, išskyrus tamsą, greitai atsistojau. Jau po kelių žingsnių vėl nukritau - eiti banguojančiu paviršiumi buvo sunkiau nei tikėjausi. Tad kol pasiekiau duris sugaišau dar keletą minučių. Galiausiai įžengusi pro jas vėl pajutau tvirtas, akmenines grindis ir atsiradau ilgame koridoriuje, kurio šonuose buvo pritvirtinti deglai. Pačiame gale manęs laukė mąsyvios medinės durys. Nors ir nemačiau kamuolio, buvau tikra, kad einu teisingu keliu.
Pasileidau bėgti norėdama susigrąžinti iššvaistytą laiką. Pasiekusi duris tūrėjau įdėti nemažai pastangų kol jas atidariau. Kai tai pagaliau pavyko, prieš save išvydau milžinišką salę. Tik įėjusi pastebėjau baltas marmurines grindis ir didingus stiklinius liustrus, kuriuose degė žvakės. Salės viduryje buvo patiestas raudonas kilimas, o šonuose rikiavosi daugybė aukštų langų smailiomis viršūnėmis. Pro juos skverbėsi blausi šviesa, bet nesugebėjau įžiūrėti kas buvo lauke. Pasiekusi kilimą pažvelgiau į priekį ir išvydau tai ko nesitikėjau - ant aukštos akmeninės pakylos gulėjo auksu žybsintis kamuolys. Negalėjau patikėti mano sėkme... aš sugebėjau! Mano užduotis buvo beveik baigta!
Greitu žingsniu ir plačia šypsena veide artinausi link manojo tikslo.
-Net nebadyk,- iš kažkur atsklidęs balsas privertė sustoti ir pažvelgti atgal.
Prieš mane atsivėręs vaizdas sutrikdė iš naujo. Viskas pasisuko kita linkme ir jau dabar žinojau, kad tai dar nebuvo pabaiga. Už manęs stovėjo Suriima ir ji... grąsino mano mamai. Tvirtai ją laikydama, įrėmė nedidelį durklą mamai prie kaklo ir triumfuojančiai žvelgė į mane.
-Jeigu tu pasirinksi Išrinktosios titulą - ji mirs,- atsainiai tarstelėjo Suriima ir dar stipriau suspaudė mano besimuistančią mamą.
Sustingusi stovėjau toliau stengdamasi įkalbėti sau, kad tai tėra iliuzija. Tai yra netikra. Kartodama tai mintyse vėl pradėjau eiti link kamuolio.
-Nedrįsk! Aš prisiekiu tau! Ji mirs!- šaukė Suriima.
Jos piktas balsas aidėjo erdvioje salėje ir visa tai skambėjo labai tikroviškai, bet aš nesustojau.
-Jeigu tai padarysi aš persekiosiu tave visą likusį gyvenimą!- pridėjo ji.
Buvau šalia pakylos ir man tereikėjo ištiesti ranką. Jos žodžiai buvo grėsmingi, bet aš jau apsisprendžiau, todėl dar kartą atsisukau ir įrėmusi žvilgsnį į Suriimos veidą tariau:
-Tu negalėsi manęs persekioti, nes jau po kelių dienų pribaigsiu tave. Tavo laikas yra suskaičiuotas.
Suriimos veide nušvito nuostaba - ji nesitikėjo tokio mano ryžtingumo. Kreivai šyptelėjusi vėl pažvelgiau į kamuolį ir suėmiau šį abiejomis rankomis. Staiga per mano kūną pradėjo sklisti elektros srovė apimdama kiekvieną ląstelę. Kažkur tolumoje girdėjau Suriimos balsą, bet nesupratau ką ji sako. Stebėjau kaip auksinė šviesa apima visą mano kūną ir smulki skysto aukso srovė pradeda raižyti žymę ant mano dilbio. Atpažinau šiuos raštus nuo šventyklos altoriaus.
Kai viskas vėl aptemo, nenuleidau akių nuo tos vietos, kurioje ką tik buvo kamuolys. Šis tiesiog dingo ir tik dabar suvokiau, kad visą laiką persekiojau Išrinktosios galias.
-Sveikinu, tu ką tik įsigyjai nemirtingą priešę,- mano mintis pertraukė Suriimos balsas.
Ši stovėjo ten pat kur ir prieš tai, tačiau... kodėl ji vis dar čia? Juk mano užduotis buvo baigta. Tiesa? Kodėl jos gniaužtuose vis dar buvo mano mama?
-Paleisk ją! Ji nėra su tuo susijusi!- paliepiau aš, bet Suriima tik šyptelėjo ir atsakė:
-Ji ir Leoren yra tavo silpnosios vietos. Taigi...
Man nespėjus daugiau nieko pasakyti ar padaryti, ji iškėlė savo durklą į viršų ir, vis dar žvelgdama man į akis, įsmeigė šį mamai į krūtinę.
-NE!- mano skruostais pradėjo riedėti ašaros. Stovėjau atsirėmusi į pakylą. Atrodė, kad šis poelgis atėmė paskutines jėgas.
Tuo tarpu Suriima paleido ją iš savo mirtino glėbio ir mama sukniubo veidu žemyn. Jau po kelių sekundžių ant raudono kilimo pradėjo plėstis tamsi kraujo dėmė. Stebėjau visa tai negalėdama nusisukti.
-Iki kito susitikimo!- tarstelėjo Suriima ir greitu žingsniu išėjo iš salės. Jos juokas dar ilgai aidėjo šioje milžiniškoje erdvėje. Nežinau kiek laiko dar būčiau taip stovėjusi jeigu staiga viskas nebūtų pradėję drebėti. Tik po kelių sekundžių suvokiau, kad šventykla griūva. Aplink mane pradėjo dužti langai, o šviestuvai grėsmingai siūbavo. Privalėjau gelbėtis, todėl nubraukusi ašaras šalin, dar kartą žvilgtelėjau į mano mamą ir įtikinusi save, kad tai yra netikra pasileidau bėgti. Mano galvoje vėl išgirdau smėlio siluetą:
-Sveikinu tapus Išrinktąja. Deja, tavo užduotis dar nėra baigta. Tu privalai iš čia ištrūkti. Klausyk mano nurodymų. Aš pasakysiu tau kelią. Gerai?
Taigi norėdama viską užbaigti turiu pasitikėti svetimu balsu, keista būtybe. Galbūt todėl sudvejojau. Nežinojau ar tai buvo gera mintis. Tačiau neturėjau laiko apgalvojimams: drebėjimas vis stiprėjo ir nukritus vienam šviestuvui iškart sušukau:
-Gerai, išvesk mane iš čia!
-Pasuk į kairę,- iškart gavau nurodymą ir pasileidau bėgti.
Paklususi paliepimui pastebėjau duris. Pasiekusi jas, greitai atidariau ir atsiradau kitoje salėje, kurioje drebėjimas buvo dar stipresnis ir ant manęs pradėjo trupėti smulkūs akmenukai, nuo sienų krito milžiniški paveikslai. Liūdėjau, kad negaliu viso to apžiūrėti. Senovinės relikvijos mėtėsi man po kojomis. Galėjau tik spėlioti kam buvo skirta ši patalpa. Jos gale išvydusi praėjimą iškart nubėgau ten ir vėl atsiradau koridoriuje. Dauguma deglų gulėjo ant žemės ir sienos jau buvo sutrūkinėję.
Balso paliepta, tunelio gale pasukau į dešinę ir išvydau laiptus. Tiesą sakant, daugybę laiptų. Tačiau neturėjau laiko skundams ir skubiai kilau į viršų. Ten manęs laukė dar vienos durys. Šios atsivėrė lengviau nei kitos, todėl greitai įžengiau į salę, kurioje buvau prieš prasidedant užduočiai. Ant nišû stovėjusios žvakės jau ritinėjosi žeme ir labiausiai suskilusi kolona nebeatlaikiusi krūvio nukrito žemyn vos nekliūdydama manęs. Staigiai sustojusi privalėjau praeiti pro milžiniškus luitus. Nuo lubų be pertsojo krito akmenys ir visa tai, tik per plauką, nepataikė į mane. Man trūko oro ir atrodė, kad jėgos seko su kiekvienu judesiu. Tolumoje manęs laukiantis išėjimas atrodė nepasiekiamas. Krentant dar vienai kolonai žengiau žingsnį atgal ir atsirėmiau į altorių vis dar puoštą gėlėmis. Pagauta smalsumo leidau sau žvilgtelėti į paveikslą iškaltą už jo. Šis buvo jau gerokai išraižytas įvairiais įtrūkimais, bet Leoren vis dar stovėjo su abiejomis katanomis. Tačiau mergina šalia jo pasikeitė. Kai suvokiau ką matau nebegalėjau sulaikyti šypsenos - šalia tamsiojo angelo stovėjau aš. Mergina buvusi prieš tai tiesiog dingo. Dabar jaučiausi taip, tarsi žvelgčiau į veidrodį.
Nukritus dar vienai, šalia stovinčiai, kolonai iškart pasitraukiau į šoną ir dar kartą žvilgtelėjusi į Išrinktosios atvaizdą, pasileidau bėgti link išėjimo. Tai nebuvo lengva, nes kiekvienas žingsnis turėjo būti atsargus: visur mėtėsi įvairaus dydžio akmenys ir sutrūkinėjusios grindys buvo tarsi spąstai. Iki išėjimo buvo telikę keli žingsniai kai išgirdau balsą šaukiantį mano vardą ir atsisukau atgal. Tarp visų tų griuvėsių ir krentančių akmenų stovėjo smėlio siluetas ir mojavo man atsisveikindamas.
-Sėkmės ir naudok tavo galias apdairiai,- dar spėjau išgirsti ir staiga siluetas vėl tapo tik smėlio krūva.
-Ačiū už viską,- sušnibždėjau drebančiu balsu. 
Apsisukusi ketinau eiti atgal, tačiau staiga mano petį kliudė nuo lubų nukritęs akmuo. Skausmas pervėrė visą kūną, tačiau aš neketinau pasiduoti. Deja, išėjusi iš šventyklos netikėtai suklupau. Mano jėgos baigėsi. Su baime suvokiau, kad nebesugebėsiu atsistoti. Iki mano užduoties pabaigos buvo telikę keli žingsniai ir maždaug dešimt laiptelių. Tačiau pasiekusi baltą koloną sukniubau šalia jos nebegalėdama priversti savęs eiti toliau. Žvilgtelėjusi į sužeistą petį išvydau kraują, kuris nesustabdomai veržėsi iš didelės žaizdos.  Viskas sukosi, aš negavau pakankamai oro. Galiausiai išvis nebesuvokiau kas vyksta. Po manimi drebėjo akmeninis pagrindas. Man reikėjo dingti iš čia, tačiau staiga nebegalėjau pajudėti. Raumenys nebenorėjo klausyti mano paliepimų. Prieš viskam užtemstant dar sugavau susirūpinusi Leoren žvilgsnį, tačiau žinojau, kad jis negali manęs išgelbėti.
"Aleisk man. Aš stengiausi"- tai buvo paskutinės mano mintys. Tikiuosi, kad jis tai išgirdo...