Kai balsai tave šaukia

Šiltas sutikimas

Leoren:

Negalėjau suvaldyti jausmų, todėl tiesiog išėjau iš laukymės. Man reikėjo keleto akimirkų, kad susitvardyčiau ir surikiuočiau visas mintis į reikiamas vietas.
Nuo kada ji pradėjo man meluoti?? Kur dingo tas pasitikėjimas, kuris vyravo iš pradžių?? Kur suklydau, kad staiga jį praradau??
Labai nemėgau kai kas nors man meluodavo. Tokiomis akimirkomis jausdavausi tarsi išduodamas. Blogiausia yra tai, kad labai nerimavau dėl Erikos. Galbūt dangstydama ką nors kitą ji įstumia save pačią į didelį pavojų? Ji nepažįsta šio pasaulio ir jo gyventojų. Prie to dar prisideda ir naivumas. Ji yra per daug geraširdiška ir gyvenime visada pasitaikys tokių, kurie bandys tuo pasinaudoti.
Iš galvos nedingo jos bailus žvilgsnis, kai paklausiau kas nutiko jos kelnėms. Erika buvo tokia pasimetusi, kad net nesugebėjo atsikirsti. O dar ir tas prastas pasiaiškinimas... iš veido išraiškos sprendžiau, kad ji pati nusivylė tuo ką pasakė. Nebuvau kvailas, žinojau, kad ji kažkur buvo. Ieškojome jos 3 valandas. Per tą laiką apėjome didelį plotą, bet neradome nei vieno pėdsako. Visą tą laiką šaukėme ją vardu. Ar ji girdėjo mus ir tyčia neatsiliepė?? Jeigu taip -tai kodėl?? Ir išvis: kaip ji sugebėjo atsirasti tarsi iš niekur?? Tiek daug klausimų ir visus atsakymus turi ji.
Žinojau, kad dabar Erika laukymėje buvo viena su Lamirau. Šis buvo įsiutęs. Tūrėjau išklausyti pamokslą apie tai, kad duodu jai per daug laisvės. Tačiau gerai pagalvojus - neturiu teisės jos atimti. Ji nėra mano kalinė. Bet ką darysiu tada jeigu vieną dieną ji tiesiog dings ir daugiau nebepasirodys??
Atsidusau ir susiėmiau už galvos - kodėl viskas turi būti taip sudėtinga??
Sąžinės jausmas kirbėjo manyje pagalvojus apie tai, kad palieku ją Lamirau valdžioje. Jis visą laiką buvo daug griežtesnis ir ryžtingesnis negu aš. Jis visada pasiekdavo savo tikslą...nesvarbu kokiais būdais. Dažnai norėdavau būti toks kaip jis. O ir dabar, stovėdamas ant ežero kranto ir stebėdamas menkas bangas vilnijančias stikliniu ežero paviršiumi, keikiau pats save. Pykau, kad pats nesugebėjau išgauti iš  Erikos tos informacijos, kurios man reikėjo. Visada buvau per silpnas, o prieš Eriką tapau dar silpnesnis.... Galbūt būtent dėl to ir likau stovėti čia, nors sąžinė ragino mane grįžti atgal , ji ragino apginti ją. Tačiau aš nebeketinau būti silpnas... ne, šįkart būsiu stiprus.
Netūrėčiau palikti Erikos Lamirau teismui, tačiau man reikėjo atsakymų. Aš privalau sužinoti kur ji buvo.

Erika:

Kadangi Lamirau buvo per arti staigiai sustojau. Mus skyrė labai mažas atstumas ir nuo jo sklindantis šaltis sukėlė šiurpą, kuris nubėgo mano nugara žemyn. Jo tokio grėsmingo kaip dabar dar niekada nemačiau. Tačiau aš nebijojau. Kodėl tūrėčiau?!
-Kur tu buvai?- išgirdau man jau pažįstamą klausimą ir toliau tylėjau, nes išvis neprivalėjau kam nors aiškintis.
Aš vis dar buvau pikta dėl to kivirčo su Leoren todėl tikėjausi, kad Lamirau tiesiog atstos nuo manęs. Kitaip nebeatsakysiu už savo pačios veiksmus. Man jau atsibodo šis vaikų darželis...
-Į šitą klausimą jau atsakiau Leoren,- pasakiau ramiu balsu ir pradėjau eiti link laužavietės, nes ten buvo mano gertuvė. Tačiau iki jos nesugebėjau nueiti.
Staiga pajutau kaip jis šiurkščiai sugriebė mane už peties ir atsuko atgal į jį.
-Tu neatsakei į mano klausimą,- jis kalbėjo tyliu, bet įsakmiu balsu. Širdis greitai daužėsi mano krūtinėje kadangi tokio elgesio išvis nesitikėjau. Bet pyktis laimėjo kovą prieš baimę. Todėl suėmusi už riešo nutraukiau jo ranką nuo savo peties,stumtelėjau jį nuo manęs ir iškošiau:
-Nedrįsk manęs liesti.
Keletą sekundžių jis stovėjo šokiruotas: tikriausiai nesitikėjo, kad būsiu tokia įžūli. Tačiau dabar neketinau jam nusileisti. Man gana.
Kitas jo veiksmas įvyko greičiau nei spėjau sureaguoti. Jo ranka sugniaužė mano kaklą. Aš galėjau kvėpuoti, bet jo gniaužtai privertė pašiurpti dar labiau. Jo akys buvo tamsios, beveik juodos. Tai išvis nederėjo prie jo šviesios išvaizdos. Instinktyviai sugriebiau už jo rankos.
-Neketinu su tavimi žaisti. Patarčiau kalbėti,- ispėjo jis, bet aš vis tiek tylėjau. - Kokia tu užsispyrusi. Nesuprantu ką Leoren įžvelgia tavyje. Jis tikrai tapo aklas.
Jo žodžiai buvo tarsi durklai paliekantys  gilias žaizdas mano sieloje. Akyse susikaupė ašaros. Išoriškai atrodžiau stipri, bet viduje palūžau.
-Taigi, neketini kalbėti??
Man papurčius galvą jo gniaužtai sustiprėjo ir aš pajutau skausmą. Tikriausiai būtent tai ir sugrąžino mano drąsą. Į galvą šovus minčiai, kad jis neturi jokios teisės manęs žaloti, sugniaužiau kumščius. Mano sekantį veiksmą padariau apakinta pykčio. Aš užsimojau ir trenkiau jam tiesiai į veidą. Nesitikėjau, kad pataikysiu ar pridarysiu žalos. Bet staiga jis paleido mane ir aš iškart suklupau sunkiai gaudydama orą. Pakėlusi žvilgsnį į viršų pamačiau, kad ir jis buvo priklaupęs ant vieno kelienio. Būtent tada pastebėjau ir kraują plūstantį iš lūpos. Keletą sekundžių stebėjau tai. Kaip aš tai sugebėjau? Ketinau atsiprašyti, tačiau tą akimirką jis pakėlė savo ranką ir nykščiu persibraukęs per lūpą stebėjo kaip kraujas teka delnu žemyn. Lamirau buvo tarsi užhipnotizuotas to ką mato, o aš sustingusi laukiau jo reakcijos. Po kurio laiko jis pažvelgė man tiesiai į akis: mano kūnas aptirpo.
- Lamirau aš..aš.. tikrai nenorėjau,- dar bandžiau kažką išlementi, bet pastebėjusi, kad taip tikrai nieko nepakeisiu pradėjau trauktis nenuleisdama žvilgsnio nuo jo. Jis sekė kiekvieną mano judesį. Ir vėl pasijutau tarsi auka šalia grobuonio. Lamirau buvo tarsi vilkas tą lemiamą naktį. Kur yra Leoren kai jo taip reikia?? Privalėjau ieškoti ginklo, kad galėčiau apsiginti, tačiau bijojau pamesti jį iš akiračio todėl tiesiog stengiausi kaip įmanoma nutolti.
-Tu atsiimsi už tai,- sušnibždėjo jis ir tai buvo tie lemiami žodžiai. Apsisukau ir pasileidau bėgti. Girdėjau greitus jo žingsnius už manęs. Mano širdis buvo kulnuose, o galvoje kirbėjo tik viena mintis  -privalau kažką sugalvoti, nes pabėgti nesugebėsiu.
Būtent tada pasiekiau laužavietę ir už mano akių užkliuvo viena ant žemės gulinti Leoren katana.  Staigiai pasukau link jos ir suėmusi už rankenos pakėliau į viršų ir nukreipiau į Lamirau. Šis iškart sustojo.
-Kaip miela,- tarstelėjo jis ir paniekinamai nusišypsojo.
Man nespėjus net pastebėti jis išmušė ją iš mano rankų, stipriu smūgiu į krūtinę pargriovė mane ant žemės ir užgulęs prilietė ašmens prie kaklo. Galvojau, kad sustos širdis. Kad ir kiek besimuisčiau nesugebėjau ištrūkti. Jis buvo per stiprus.