Kai balsai tave šaukia

Paskutinis etapas

Erdvė įsielektrino. Kūnu keliavo malonūs šiurpuliukai. Perštinti žymė suteikė vis daugiau energijos. Šis kartas buvo ypatingas. Aš pati galėjau nuspręsti, ką darysiu. Ir kaip. Buvau atsakinga už savo veiksmus. Tai - pats geriausias jausmas. Pasikeitimą pastebėjo ir angelai. Jie šypsojosi. Tik tada pastebėjau, kad darau tą patį.
Nebegalėdama sulaikyti viduje kunkuliuojančio pykčio už viską ką patyriau, ištiesiau ir antrą ranką. Atgniaužus kumščius po visą olą pasklido mirtina naikinimo banga. Ši griovė sienas, nušlavė ne tik stalagmitus, bet ir stalaktitus ir paskandino Šešėlius po akmenų griūtimi. Vienintelis sveikas ruožas liko ten kur stovėjo mano sergėtojai. Nustebusiais veidais jie tyrinėjo mano išvaizdą, ieškodami kažko naujo. Tačiau pasikeitimas įvyko viduje. Sielos gilumose.
Tarp sienų aidėjo nesuprantamų šnabždesių mišinys, o aš tikėjausi, kad tarp šių Šešėlių buvo ir Terėjos žudikai. Tikėjausi, jog sugebėjau jiems atsilyginti nors ir žinojau, kad kerštas nėra pati geriausia išeitis...
Staiga akmeninis skliautas nebeatlaikė stipraus drebėjimo ir pradėjo kristi gabalais žemyn. Greitai ši vieta pavirs griuvėsiais. Dabar reikėjo judėti greitai. Tikriausiai būtent tai pagalvojo ir šalia atsiradę angelai. Susikibę rankomis, tarsi pirmokėlių grupelė, nedelsdami žengėme į tyvuliuojantį skystį. Į baugią nežinomybę. Paskutinį etapą.
Per kūną perėjus jau gerai  žinomai karščio bangai, suklupau ant pilkos, dulkėtos žemės. Per keletą sekundžių iš griūvančios, ankštos olos patekome į atvirą erdvę su betono spalvos dangumi. Ore kabojo aitrus sieros kvapas. Neužilgo pasireiškė stiprūs galvos skausmai. Pagaliau sugebėjusi pakelti akis į viršų, pajutau, kaip kraštovaizdis suspaudžia širdį. Žvilgsnis apėmė tik kietą, išdžiuvusį pagrindą ir stagarus: nuogus medžių skeletus, kurie stovėjo nusvėrę šakas žemyn. Šie jau pasidavė, beviltiškai laukdami lietaus.
Angelai suskubo atsistoti, tad pakilau ir aš. Netikėtai susvaigus galvai, trumpai stabtelėjau, bijodama nukristi. Nesijaučiau gerai. Paskutinis spektaklis pareikalavo daugiau jėgų, nei maniau. Buvau pavargusi. Tenorėjau prigulti, pailsėti. Tačiau tam nebuvo laiko. Mano palydovai sparčiai judėjo į priekį. Privalėjome kuo greičiau pasišalinti iš šios atviros vietovės kur esame puikiai matomi.
Sunkiomis, švininėmis kojomis slinkau iš paskos. Banžiau neatsilikti. Nesukelti problemų. Čia buvo daug vėsiau nei oloje. Žvarbus priešpriešinis vėjas darė situaciją tik sunkesne. Jaučiau kaip jėgos vis labiau seko. Tuo metu dar nenutuokiau kokia ilga bus ši diena...
Po kelių minučių pilkas pagrindas pradėjo kilti į viršų. Kiekvienas žingsnis buvo tarsi mažas išbandymas ir aš nežinojau kiek dar išlaikysiu. Prie visko prisidėjo ir slegianti atmosfera. Išvydus tikrąjį Akarijos grožį buvo sunku matyti šią milžinišką mirties zoną. Žvilgtelėjusi į angelus, suvokiau, kad esu vienintelė, kuri jautėsi taip prastai. Jų veiduose radau tik rimtą, susikaupusį ir akylų žvilgsnį. Jau beveik pamiršau, kad esame pavojuje. Apsidairiau aplink. Tuštuma. Čia išvis nieko nebuvo. Tik pilka, akmeninė dykuma.
Pagaliau pasiekus platų viršų, nenustebau kai jos papėdėje išvydau mišką. Jei išvis galėčiau jį taip pavadinti. Tiesą sakant tai tebuvo stambūs ir aukšti medžių kamienai, kurių šakos raizgėsi tarpusavyje sudarydamos tankų tinklą. Šis neleido pažvelgti į miško gilumą atsakingai slėpdamas visas jo  paslaptis. Jau numaniau, kad tai nereiškia nieko gero. Tokioje teritorijoje slapstysimės ne tik mes...
Nors ir žinojau, kad eidami per mišką būsime greitesni, tačiau staiga panorau apeiti aplink jį. Jau ore tvyranti aura privertė pašiurpti. Nesugebėjau įsivaizduoti kaip jausiuosi jį pasiekus. Tuo tarpu angelai negaišdami leidosi žemyn, taip tarsi sakydami, jog kito pasirinkimo nėra. Sunkiai atsidususi pasekiau jų pavyzdžiu. Su kiekvienu žingsniu įtampa vis stiprėjo. Staiga nuovargis pasitraukė šalin užleisdamas vietą baimei.
Prasidėjus pirmiems nedideliems medžiams dar nejaučiau jokio reikšmingo  pasikeitimo. Tačiau jau po kelių žingsnių, jų vis daugėjo. Miške tvyrojo nemaloni prietema. Ilgesingai pažvelgusi atgal atsisveikinau su paskutiniu ryškesniu šviesos ruožu tikėdamasi, kad neužtruksiu čia per ilgai.
Šiurpi atmosfera grąsino suspausti. Nors, galbūt tai buvo ir venomis keliaujantis nerimas? Buvau įsitempusi, akyli. Atsargi. Per daug tyli. Kažkur tolumoje be perstojo traškėjo šakos ir medžių viršūnėmis bėgiojantis vėjas sužądino jau ir taip nubudusią fantaziją. Kiekvienas keistesnis garsas privertė susigūžti.
Šis numiręs miškas buvo gyvybingesnis nei atrodė iš šalies. Tarsi jis galėtų kvėpuoti. Mąstyti. Kurti mirtinus planus prieš mus.
Žingsniavome siauru, gerai išmintu keliu. Tyrinėdama šviesią, pilkomis dulkėmis padengtą žemę stengiausi negalvoti kas šiuo vaikštinėjo. Bandžiau išvis kuo mažiau viską apgalvoti, taip tikėdamasi rasti savo dingusią drąsą. Visos pastangos buvo beviltiškos. Drebančia ranka nubraukusi neklusnią plaukų sruogą šalin - apsidairiau. Tamsūs medžių kamienai, buvo keistai išraityti ir išvis nepriminė tų, kuriuos mačiau antrame Akarijos žiede. Vietoj spalvingų plunksnų - nuogos šakos. Auksinės linijos buvo užgęsusios ir vos matomos beveik juodoje žievėje. Tarpusavyje susiraizgę šakos priminė kaulėtas rankas išsuktais pirštais. Tarsi šie medžiai laikytų vienas kitą taip nebyliai kovodami prieš mus - įsibrovėlius. Belaukdami išsigelbėjimo jie prarado viltį ir nusprendė pasirinkti tamsą, stoti į Suriimos pusę.
Užplūdus šioms keistoms mintims kiek per vėlai pastebėjau, kad jau stovėjome ant tamsiai raudonų sąmanų, kurios buvo vienintelis spalvingas augalas šioje aplinkoje.
-Kur mes einame?- paklausiau stabtelėjusi ir pažvelgdama į šalia vingiujantį taką, kuriuo dar ką tik žingsniavome.
-Negalime visą laiką vaikščioti dažnai naudojamais keliais. Eidami savais būsime saugesni,- atsakė Leoren nesustodamas.
Nusprendusi, jog toks planas skamba pakankamai logiškai, taip pat pradėjau brautis į priekį. Jau po kelių akimirkų nekenčiau šio sprendimo. Miškas vis tankėjo. Aukšti, iki liemens siekiantys krūmynai turėjo ilgus, baltus spyglius. Šie kabinosi prie rūbų palikdami skausmingus įdrėskimus. Čia nepūtė nei menkiausias vėjas ir man buvo per šilta. Erdvė vis labiau traukėsi. Jaučiausi taip tarsi nebegalėčiau tinkamai kvėpuoti. Prie iki dabar kankinusių galvos skausmų prisidėjo ir svaigimas. Judesiai tapo lėtesni, mintys - per greitos. Nebesuvokiau kas vyksta. Atrodė, kad prarandu kontrolę apie savo kūną. Kai vaizdas staiga aptemo, sustojau ir pasirėmiau į medžio kamieną. Priglaudusi kaktą mėgaujausi jo vėsuma. Užsimerkiau. Girdėjau tolstančius žingsnius, medžių šnarėjimą ir nesuprantamus, tolumoje aidinčius, šūksnius. Angelai ne iškart pastebėjo, jog atsilikau. Tik po kelių amžinybių iš kairės pusės išgirdau susirūpinusį Leoren balsą:
-Erika, kas yra?
-Nežinau,- sušnibždėjau tyliai, tikėdamasi, kad jis mane išgirdo. -Man taip silpna.
-Taip ir galvojau, jog tai nutiks,- prisidėjo Lamirau. -Jos galių proveržis pareikalavo visų jėgų. Erikai tereikia pailsėti.
-Mes negalime čia likti. Išvis negalime sustoti. Kitaip nesugebėsime pasiekti rūmų suplanuotu laiku,- prieštaravo vartų saugotojas.
-Žinau,- pritarė Lamirau. -Deja tokios būklės ji nenueis toli.
Keletas minučių tylos. Ir vėl girdėjau raminantį medžių šnarėjimą. Buvau tarsi paralyžuota. Beviltiškai kovojau prieš miegą. Nekenčiau tokios būsenos, kai net ir kvėpuotu yra sudėtinga.
-Aš nešiu ją,- staiga tvirtai nusprendė Leoren. -Privalome judėti į priekį.
Lamirau tylėjo. Aš norėjau prieštarauti, tačiau nesugebėjau praverti lūpų. Net jei ir būčiau galėjusi nežinočiau ką galėčiau pasakyti. Staiga pajutusi atsargų angelo prisilietimą - tiesiog pasidaviau. Vis tiek negalėjau nieko pakeisti. Akies kampučiu dar spėjau pastebėti kaip Lamirau pakelia mano, jau ant žemės gulėjusią, kuprinę.
Nuo Leoren kūno sklindanti šiluma padėjo atsipalaiduoti. Tas, iš proto vedantis artumas... Rankomis apsivijusi jo kaklą įrėmiau nosį į jautrią vietą tarp kaklo ir peties. Jau po kelių žingsnių visos šviesos užgęso. Pasinėriau į tirštą tuštumą be sapnų.
Kai kitą kartą atvėriau akis mane pasitiko tamsa. Nesistebėjau, kad jau buvo taip vėlu. Vis dėl to tai nėra pirmas kartas kai patenku į tokią situaciją, kai dėl išsękimo miegodavau keletą valandų.
Pastebėjau, kad jaučiuosi kur kas geriau. Jau ir dingę galvos skausmai buvo tikra palaima. Tingėdama atsisėsti likau gulėti. Šalia kartas nuo karto spragtelėjo laužas. Medžiai ošė dar stipriau nei prieš tai, kas bylojo apie sustiprėjusį vėją. Užmerktomis akimis mėgaujausi tylia minute. Juk ramybė yra tokia trapi...
Tiesą sakant ne iškart atkreipiau dėmesį į angelų balsus. Miško garsai skambėjo kur kas gražiau. Tik vienas sakinys privertė suklusti:
-Daugiau niekada nedrįsk taip rizikuoti.
Lamirau balsas. Griežtas tonas.