Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Elijaus rūpestis

-Heile, gulk ant stalo. - paliepė jaunesnioji ragana.
Mes buvome kažkokiame rūsyje, kur buvo sukrauti įvairūs raganiški dalykėliai.
Aš atsiguliau ant stalo.
-Užsimerk. - paliepė vyresnioji ragana.
Ji pradėjo murmėti kažkokį burtažodį.
Aš užsimerkus toliau gulėjau ant stalo. Ir man buvo juokinga. Buvo labai juokinga.
-Mergaitė, jau mėnuo... - pasakė vyresnioji ragana.
Aš nusišypsojau... Tokio teatro dar nesu mačiusi...
-Na va, dabar tiki? - paklausė jaunesnioji ragana.
Aš atsistojau prie tos jaunesnios raganos ir užsimekusi pasityčiodama pasakiau:
-Tu nėščia, nes kažkur pilve yra sūnus.
-Vadinasi netiki. - pasakė ji.
-Žinok, suvaidinti kiekvienas moka.
-Gerai, tada palaukime vakaro. Jeigu nepasiversi į vilkę, mes teisios. - nepasidavė jaunesnioji ragana.
-Taigi, rytais tave pykina, neturi menstruacijų... - pasakė vyresnioji ragana.
-Pykina, bet čia dėl to, kad gyvenu čia. Nėra, nes patiriu stresą. - paaiškinau.
-O jeigu nepasiversi vilke? - paklausė jaunesnioji ragana.
-Nu tarkim, patikėsiu. - atsakiau.
Mes išėjome iš rūsio. Aš nuėjau tiesiai į kambarį ramiai laukti vakro ir planuoti pabėgimo planą.
Atsistojau prie veidrodžio ir įdėmiai save apžiūrinėjau.
Staiga į galvą atėjo mintis, ieškoti savo telefono ir paskambinti, kad esu pagrobta... bet... kam aš skambinsiu? Aš juk nieko neturiu...
Po truputį artėjo vakaras. Virtuvėje valgėme vakarienę.
-Jūs labai rizikuojate, laikydami mane nepririšta prie grandinių, nes pasivertusi vilke, aš nesikontroliuoju. - įspėjau.
-Tu esi nėščia, todėl tu nepasiversi. - visiškai ramiai pasakė vyresnioji ragana.
Aš atsidusau:
-Kai labai tiki, labai sunku susitaikyti, kad klaidingai manai...
Abi raganos ramiai į mane pažiūrėjo ir daugiau nieko nesakė.
-O ką darysit sužinojusios, kad aš "nėščia"?
-Nužudysim, nes toks galingas kūdikis negali gimti. - atsakė jaunesnioji ragana.
Aš iš kart supratau, kad privalau iš čia dingti...
Pavalgiusi nuėjau į kambarį. Įtikinėjau, kad nesu nėščia...
Ko aš bijau? Mirties? Bet aš esu viena... Niekas manęs nepasiges, niekas nežinos, kad esu mirusi.
Aš nenėščia! Aš liksiu gyva...
Praėjo dar dvi valandos. Jau seniausiai turėjau būti pasivertusi vilke... Supratau, kad esu nėščia...
Aš nuėjau į svetainę.
-Na ką! Jūs teisios! Aš nėščia! Nužudykite mane čia ir dabar! - surikau.
Jos abi išėjo iš virtuvės išsigandusios. Paskui jas išėjo Elijus.
Aš į jį ilgai žiūrėjau.
-Sakote, ši mergina yra nėščia? - paklausė Elijus.
Aš nuleidau galvą.
-Taip. Ji nepavirto į vilkę, pajutau moteriškosios lyties kūdikį jos įščiose. - aiškino vyresnioji ragana.
-Bet juk tai negali būti! Grynakraujis hibridas Klausas yra nevaisingas! - netikėjo Elijus.
-Jis hibridas! Vilkas ir vampyras. Vilkai gali daugintis. - įtikinėjo Elijų vyresnioji ragana.
-Palikite mus vienus. - paprašė Elijus.
Raganos išėjo.
Aš laikiausi neverkusi... Man buvo gėda nėščiai stovėti prieš Elijų...
-Heile, ar tu... su Klausu turėjai kažkokių santykių? Ar buvai užkalbėta paklusti jam? - paklausė Elijus.
Aš įkvėpiau giliai oro į plaučius:
-Taip Elijau. Aš jaučiau jam ne meilę, bet aistrą. Taip Elijau, aš su juo mylėjausi.
Elijus atsiduso ir atsisėdo ant sofos.
Mano akyse pasirodė ašaros...
-Kodėl verki? - paklausė Elijus.
-Šiandien mirsiu...  - atsakiau, nors verkiau ne dėl to...
-Neleisiu tau mirti. Klausas turi pripažinti, kad čia jo kūdikis. - pasakė Elijus.
-Ne. Elijau aš turiu mirti. - pasakiau.
-Pagalvok apie savo dukrą. Ji mirs kartu su tavimi. Tu nužudysi ne tik save, bet ir savo dukrą. - pasakė Elijus.
Elijus nieko nelaukęs paskambino Klausui...
Visa tai mane žudė iš vidaus...
-Ar Klausas buvo vienintelis? - paklausė Elijus baigęs kalbėti telefonu.
-Ne... - atsakiau.
Elijus giliai atsiduso.
-Taip Elijau. Aš kalė. Aš paleistuvė. - pasakiau.
Elijus tylėjo...
Po pusvalandžio atėjo Klausas:
-Na, Elijau, kas atsitiko?
-Heilė laukiasi tavo vaiko. - atsakė Elijus.
-Turbūt skaudi žinia tau. - ironiškai nusišypsojo Klausas.
-Klausai, dabar ne laikas ironizuoti...
-Elijau, Heilė krušasi su visais! Net ne mano vaikas! - užrėkė Klausas.
Raganos įvedė mane į svetainę.
-Klausai, tai tavo vaikas. Aš pajutau galingą magiją. - pasakė vyresnioji ragana.
Klausas nusijuokė:
-Ak taip. Aš taip pat jaučiu. - tyčiojosi jis.
-Tai tavo vaikas Klausai! - pasakė jaunesnioji ragana.
-Mano? Tikrai ne mano! Kaip sakiau, Heilė yra tikra kekšė ir man visiškai nusispjaut ką toliau jūs su ja darysit, aš einu iš čia. - pasakė Klausas.
Jis jau ėjo link durų, bet Elijus jį sustabdė:
-Klausai, tai tavo vaikas, jeigu ją paliksi, mirs tavo dukra ir Heilė!
Klausas pasižiūrėjo į mane. Aš žiūrėjau į jį ir visą tą laiką tylėjau...
-Man nerūpi... - sušnypštė jis ir išėjo.
-Palaukit, nieko nedarykit! - pasakė Elijus.
Priėjęs prie manęs Elijus įsikando sau į riešą ir davė man savo kraujo. Galiausiai jis išbėgo.
Aš pasilikau stovėdama svetainėje...
Nemanau, kad Elijus perkalbės Klausą...
Aš vis tiek mirsiu gimdydama... Taigi Elijus gali nesistengti.
Kodėl aš vis dar svarbi Elijui? Kodėl jis vis dar rūpinasi manimi?
-Juokinga, kad Elijus mano, jog tu liksi gyva... - šaipėsi jaunesnioji ragana.
Aš pažiūrėjau į ją.
-Tu gi vistiek mirsi... - juokėsi ji.
-Jūs raganos esate tikra rakštis subinėj... - sukandusi dantis pasakiau.
-Nemanyk, kad tavo vaikas liks gyvas. Beje, jeigu Klausas sumanytų auginti savo dukrą, kai tik pagimdytum, jis tave nužudytų. - šaipėsi ji.
-Palauk, taigi sakei, kad aš mirsiu gimdydama, bet dabar duodi suprasti, kad būsiu gyva ir Klausas manimi atsikratys. - šypsojausi.
-Jeigu liktum gyva po gimdymo, kas sudaro tik 3% iš 100.
-Na aišku. - pavarčiau akis.
-Tu labai vaidini "kieta". Slepi savo tikruosius jausmus. Iš tikrųjų tau viduje skauda, tau sunku suvokti, kad esi vieniša... taip? Tu trokšti mirties...
-Taip. Esu vieniša... O mano mirties  trokšti tik tu ir Klausas. Todėl nevaidinu "kietos".
Jaunoji ragana nutilo. Raganos kaip ir Klausas tikros rakštys subinėj...
Aš laukiau kokią valandą. Supratau, kad jie nesugrįš. Belieka mirti čia.
-Skambinu Elijui. Jeigu jie negrįžta, nužudysiu Heilę. - pasakė ta jaunoji ragana.

Tuo tarpu Elijaus ir Klauso pokalbis kavinėje:
-Klausai, tu turėsi dukrą. Gal būt vienintelę savo gyvenime. Ir dabar tu jos išsižadi. Elgiesi kaip mūsų tėvas. - pasakė Elijus.
-Mano dukra?! Iš kur žinoti, kad ta dukra yra mano?! Gal ji krušosi su kitais vaikinukais! - užrėkė Klausas.
-Klausai, tas vaikas Heilės įščiose yra tavo ir niekeno kito! - užrėkė Elijus.
-Iš kur žinai?! Iš kur taip tvirtai žinai? - klausinėjo Klausas.
-Aš sekiau Heilę. Aš mačiau visą jos gyvenimą po išsikraustymo.
Klausas pradėjo isteriškai juoktis:
-Elijau tu toks beviltiškas!!!
Elijus tylėjo.
-Tu myli tą kalę. Ir iš tavo beviltiško veidelio matau, kad tau skaudu sužinojus, jog ją dulkino tavo brolis. - juokėsi Klausas.
Elijus stipriai sugniaužė kumščius ir sukando dantis.
-Kam tvardaisi? Jeigu nori vožti man - vožk! - pasityčiodamasis pasakė Klausas.
-Aš tikiuosi šis pokalbis yra civilizuotas. Mes kalbamės kaip brolis su broliu. - nusišypsojo Elijus.
Klausas tik nusijuokė:
-Tu nori, kad išgelbėčiau Heilę nuo mirties.
-Noriu, kad išgelbėtum savo dukrą, mano dukterėčią... Noriu, kad tu nebūtum toks pats kaip mūsų tėvas. - pasakė Elijus.
Klausas įdėmiai pažiūrėjo į Elijų...