Love or Blood - Choise (3) [BAIGTA]

Nepažįstamas gyvenimas

Šlaisčiausi gatvėmis be savo gyvenimo, be draugų, be praeities, be ateities...
Gyvenau be vilties... Pasidaviau viskam... Klaustumėte kodėl nenuėjau pas Mikaelsonus? Paprasčiausiai jie jau turi savo gyvenimus, jie mane jau pamiršo ir aš jiems niekas. Aš ir taip buvau jiems svetima...
O gal principas neleido? Nežinau... Gal nenoriu sugrįžti dėl Elijaus? Nežinau...
Dabar gyvenu pas kažkokią moterį. Ji maloni, gera ir manimi rūpinasi. Gyvendama pas ją jaučiuosi nejaukiai...
Nesuprantu kodėl ji mane prižiūri... Aš jai niekas. Be to aš ne vaikas.
Svarbiausia, kad nesu bomžė. Turiu kur gyventi ir privalau dėl to nesukti galvos.
Žodžiu, ta maloni moteris turi dukrą. Ta dukra man taip pat padeda man atsistoti ant kojų.
Vienintelis minusas tas, kad jos iš manęs atemė telefoną ir neišleidžia išeiti iš namų.
Gal tai yra gerai? Bent jau nepasirodysiu tokia nevykėle prieš Elijų, Rebeką ir juo labiau Klausą.
-Laikas valgyti, Heile. - plačiai šypsojosi ta maloni moteris atėjusi į kambarį.
Ji žinojo mano vardą, bet aš jos vardo nežinojau...
-Tuoj ateinu. - pasakiau.
Atėjusi į virtuvę atsisėdau prie stalo.
Prie stalo taip pat sedėjo ta moteris ir jos dukra.
-Kodėl jūs mane laikote, nors nepažystate manęs? - staiga paklausiau.
-Papraščiausiai mums pagailo tavęs. - atsakė ta moteris.
-Bet kodėl? Kodėl būtent manęs? Kodėl atemėt iš manęs telefoną? Kodėl niekur manęs nebeišleidžiat? - klausinėjau.
-Heile, baik klausinėti ir pavalgyk. - griežtai pasakė ta moteris.
Visa tai man buvo įtartina...
Aš nutilau ir ramiai valgiau.
-Heile, visą tiesą sužinosi kiek vėliau. - pasakė tos moteriškės dukra.
Aš įdėmiai pažiūrėjau į ją ir nebaigusi valgio nuėjau į kambarį.
Nežinojau ar jos bent nutuokia, kad esu vilkė ir pasivertusi ja, aš laisvai galiu jas sudraskyti...
Bet esu įsitikinusi, kad jos kažką apie mane žino ir kažką rezga...
Jau rytoj pilnatis, taigi kažkaip turiu jas įspėti...
Dabar sėdžiu prie lango ir žiūriu į gatvę...
Vis dar neatsigaunu po Stefano pasakymo: "nemyliu". Ar aš nusipelnau taip kentėti? Ar aš nusipelnau viso to? Dieve! Prašau, bent dabar leisk pradėti viską iš naujo. Visiškai... naujas miestas, nauji žmonės, nauji draugai...
Bet nuo praeities nepabėgsi... Aš tikra monstrė...
Kaip manot? Ką aš darbar darau?
Verkiu. Kaip visad. Negaliu daugiau to ištverti.
Pamenat? Sakydavau: "būsiu stipri", "pradėsiu gyvenimą iš naujo"... Žinot ką supratau? Negali pakeisti savo gyvenimo, nes turi šūdiną praeitį, kuri supisa tavo reikalus ant 110%.
Kartais mane ima pyktis, kartais noriu kaltinti kitus, kartais griaužiu pati save...
Taip darau ir daydavau kiekvieną dieną - sedėdavau prie lango ir verkdavau. Vis dar negaliu patikėti, kad mano širdyje visados gyveno vienas veidmainis išdavikas...
Visą susikaupusį pyktį išliedavau kambaryje daužydama bokso kriaušę. Mano manymu ji mane gelbėja nuo visiško išprotėjimo...
Šį kartą vėl ją daužau. Išsiverkusi, apimta pykčio ir keršto.
Visa tai mane atpalaiduoja...
Galiausiai pavargusi nuėjau miegoti...
*Stoviu Mikaelsonų namų svetainėje. Matau Gią ir Elijų...
Jiedu gražiai sėdi prieš židinį...
-Elijau, ar tu jau užmiršai Heilę? - paklausė Gia.
-Seniai Gia. Aš net negalvoju apie ją. - šypsodamasis atsakė Elijus.
Aš vaikščiojau aplink, bet jie manęs nematė...
-Ačiū tau, kad tu ją pamiršai! - padėkojo Gia ir pabučiavo Elijų.
Elijus buvo labai laimingas... Pirmą kartą jį tokį matau.
Aš pajaučiau kaip mano skruostu rieda ašara...
Nesuprantu.
Gia ir Elijus meiliai sedėjo žiūrėdami į židinį.
-Kaip gerai, kad turime vienodų pomėgių. - pasakė Elijus.
-Tikrai taip. Tu mėgsti klasikinę muziką, kaip ir aš. Tu mėgsti ramiai sedėti prie židinio, kaip ir aš. Tu mėgsti ramius pokalbius svetainėje, kaip ir aš.
-Gia, tu esi idealiausia mergina. Pati geriausia kokią esu pažinęs... - gyrė ją Elijus.
Aš stovėjau ir negalėjau nieko padaryti... tik klausytis judviejų pokalbio ir matyti ką jie abu veikia.
Dabar aš supratau ką jautė Elijus matydamas mane su Stefanu, ką jautė Elijus matydamas mane su Martinu tame konkurse... O gal nieko nejautė? Gal jis niekada manęs nemylėjo? Turbūt aš apsupta netikros meilės.
Klausas pasinaudojo manimi, Elijus erzino mane su savo švelnumu, Stefanas iš vis išdavė mane ir tik po to kai viską paaukojau dėl jo pasakė, kad nebemyli manęs.
Kodėl aš tokia naivi?
Vis dar žiūrėjau į juos...
-Žinai ką Gia? Aš niekada nieko nejaučiau jai. Galiu tai įrodyti.
-Įrodyk! - nusišypsojo Gia.
-Aš su ja nieko daugiau neturėjau ir nenorėjau.
-Hm...
-Mano pareiga buvo ją saugoti. Dabar ji man niekas. - tvirtai pasakė Elijus.
Mane tie žodžiai skaudino ir net labai... "ji man niekas..."*
Atsikėlusi susiėmiau už galvos... Kas man darosi? Kodėl sapnuoju Elijų???
Svarbiausia, kad išaušo nauja diena. Šiandien pilnatis. Turiu jas įspėti, turiu pasakyti joms, kad virsiu nesikontroliuojančia monstre.
Eidama link virtuvės išgirdau labai įdomų pokalbį:
-Mama, ką žadi daryti toliau? Šiandien pilnatis. Tu žinai kas gali atsitikti? Jeigu tavo nuojauta klysta ir ji būtent šiandien taps monstre?
-Nesijaudink mieloji. Šiandien ištirsiu ją pakartotinai ir tikrai žinosim ar ji tikrai nešioja visam pasauliui galingą trigubą hibridą.
-Kada tą padarysi?
-Kai ji atsikels.
-Atsisakau kažkokių tyrimų. Ir taip, aš monstrė. Aš jus sudraskysiu, jeigu jūs man nepaaiškinsite ką norite su manimi padaryti? - įsikišau aš.
Jos abi atsiduso vienu metu.
-Gerai Heile, mes turime tau klausimų. - pasakė ta moteris.
-Tik tada, kai atsakysite į manuosius. - griežtai pasakiau aš.
-Gerai Heile, klausk ko tik nori. - pasakė moteris.
-Kodėl aš čia? Ką norite su manimi padaryti? Kodėl neišleidžiate manęs į laisvę? Kas jūs? - klausinėjau.
-Tu čia, nes aš turiu įtarimą, jog tu nėščia. Mes norime išsiaiškinti. Neišleidžiame, nes bijome Klauso. Mes raganos. - ramiai atsakinėjo į klausimus ta ragana moteris.
Aš pradėjau juoktis.
-Dabar atsakyk į mano klausimus. - griežtai pasakė ragana.
Aš vis dar juokiausi. Tos raganos visiškos beprotės...
-Ar turėjai lytinių santykių su Klausu? - paklausė ragana.
-Palaukit, čia mano gyvenimas. Į tokius klausimus neatsakinėsiu!!! - užrėkiau.
Jaunesnioji ragana prispaudė mane prie sienos:
-Pasakysi! - užrėkė ji.
-Su kabutėse nėščiosiomis taip nederėtų elgtis. - ironiškai nusišypsojau.
-Atsakyk į klausimą! - užrėkė vėl ji.
Aš apspjoviau jos veidą.
Ji ilgai žiūrėjo į mane ir lėtai nusišluostė veidą.
-Gerai, jeigu nenori geruoju, bus bloguoju.
Aš nieko nelaukusi užlaužiau jos ranką.
-Geriau raganyte paaiškink man kodėl tau rūpi mano gyvenimas? - sušnypščiau.
Staiga pajutau stiprų skausmą galvoje. Aš kritau ant žemės...
-Kalė! - pasakė jaunoji ragana.
Aš klykiau iš skausmo.
-Pasakyk, ar turėjai lytinių santykiu su Klausu? - paklausė vyresnioji ragana.
-Taip! - užrėkiau.
Skausmas baigėsi...
-Va ką reiškia geras bendradarbiavimas. - nusišypsojo vyresnioji ragana.
Aš sukandusi dantis žiūrėjau į jas.
-Gerai, taigi Klausas yra vilkolakis, tu esi vilkolakė, išvada tokia, kad tu laukiesi. - pasakė vyresnioji ragana.
-Bet nenusimink, gimdydama tu mirsi. Tavo organizmas per silpnas išnešti tokį gimdymą... Gims labai galingas kūdikis, trigubas hibridas - ragana, vilkolakis, vampyras. Taigi vaikas išliks gyvas, o tu padvėsi. - grasinančiai pasakė jaunesnioji ragana.
-Jūs manot, kad aš nėščia? - nusijuokiau - Jeigu pagimdysiu nematomą kūdikį, atnešiu prie namų ir pasakysiu - "Štai jūsų "stebuklingasis" kūdikis!" Oj! Palaukit,  aš padvėsiu! - tyčiojausi iš jų.
-Netiki mumis?! - rimtai paklausė vyresnioji ragana.
Aš juokiausi:
-Tikėti kažkokiomis raganomis, kurios nežinodamos mano gyvenimo, mano, kad aš nėščia? Naivu manyti.
-Tada įrodysim! - tvirtai pasakė vyresnioji ragana.
Visa tai mane labai juokino. Labiausiai norėjau iš čia išsineždinti...  bet žinojau, jog tos kalės manęs taip lengvai neišleis.