Erika:
Mane pasitiko tik neryškus, migla aptrauktas vaizdas. Buvau pavargusi, o kūną kaustė, tarsi iš niekur atsiradę, skausmai. Pradėjau kratyti galvoje nusistovėjusias mintis stengdamasi suvokti kas įvyko, stengdamasi prisiminti. Kai, tankiai sumirksėjus, vaizdas pradėjo ryškėti prieš save išvydau nuvirtusį medį. Jo masyvus kamienas gulėjo ant samanotos žemės, o milžiniškos šaknys stiebėsi į tuščią nakties dangų. Pažvelgusi į kairę pamačiau antrą medį, už kelių žingsnių trečią. Atrodė, kad čia siautėjo siaubinga stichija, o aš ją tiesiog... praleidau?
Melsvoje pakabuko šviesoje išvydau visur besimėtančias šakas, spalvotus lapus ir baltas dulkes, kurios atrodė tarsi sniegas. Kadangi jau buvau suklupusi, ištiesiau ranką ir pakėlusi žiupsnelį į viršų leidau šiam išsisklaidyti silpname vėjo gūsyje. Kurį laiką šios dulkės kabojo ore lėtai besileisdamos žemyn. Stebėjau tai suraukusi antakius ir pakreipusi galvą į kairę. Tą akimirką per kūną perrėjo prisiminimų banga. Šešėliai!
Apimta panikos greitai pašokau ant kojų ketindama gintis. Tačiau apsidairiusi neradau nei vieno, man grąsinančio priešininko. Vienintelis dalykas, kurį mačiau buvo neatpažįstamai suniokotas miškas. Bent jau tiek kiek apšvietė širdies pakabukas įžvelgiau tik chaosą. Sukausi aplink savo ašį negalėdama tuo patikėti. Kas čia įvyko?!
Staiga tamsoje išvydau vienintelio, vis dar stovinčio, medžio siluetą ir pradėjau geitai artintis link šio. Jau iš tolo pastebėjusi į kamieną atsirėmusį Leoren suskubau dar labiau. Mačiau žaizdą jo krūtinėje ir išsigandusį žvilgsnį veide. Mus skiriant tik keliems žingsniams jis ištiesė ranką ir tarė:
-Stok! Nesiartink!
Iškart paklusau, nors ir nesupratau kodėl.
-Leoren?- paklausiau susirūpinusiu balsu ir jo veido išraiška pasikeitė.
-Tu prisimeni mane?- jo balsas tapo švelnesnis, o aš tiesiog nesuvokiau ką galėjau pamiršti. Pamatęs tai jis tęsė: -Erika? Čia tikrai tu?
-Taip, kas daugiau?- dabar išvis nieko nesupratau.
Nepaisius jo žodžių prisiartinau ir iškart subariau:
-Leoren, tu esi sužeistas. Tau negalima sėdėti. Turėtum prigulti.
Greitai apsidairiusi už kelių žingsnių pastebėjau kuprinę. Joje buvo užtiesalas todėl atsistojau.
-Erika, nesijaudink dėl manęs. Ši žaizda nėra gili. Aš ištversiu,- jis stengėsi nuraminti mane, bet jo virpantis balsas išdavė teisybę.
Net neketindama nusiraminti grįžau atgal prie vartų saugotojo. Šis žvelgė į mane susirūpinusiu žvilgsniu, kuris gąsdino dar labiau nei keistas elgesys ar klausimai. Po kelių akimirkų storas užtiesalas buvo ant žemės ir aš paliepiau Leoren atsigulti. Jam pajudėjus iš žaizdos plūstelėjo dar daugiau kraujo. Stebėjau tai negalėdama nusisukti. Ką darysiu tada jeigu jis mirs ir aš liksiu viena?? Ar sugebėsiu pabaigti man skirtą užduotį?
-Erika, prašau, neverk,- mano siaubingas mintis nutraukė jo virpantis balsas. Iš tikrųjų net nepastebėjau, kad verkiu. -Man viskas bus gerai. Patikėk, jau buvau labiau sužeistas ir vis tiek išgyvenau. Nepamiršk, kad esu ne tik angelas, bet ir vartų saugotojas. Taigi, stipresnis nei daugelis.
Linktelėjau nors ir netikėjau šiais žodžiais. Matydama jį tokį bejėgį negalėjau įsivaizduoti, kad viskas bus gerai. Iki dabar jis visada buvo tvirtas, užtikrintas. Norėdama išsisukti nuo viduje verdančių jausmų, pradėjau ieškoti Leoren kuprinės ir radusi ją ištraukiau antrą užtiesalą, kuriuo uždengiau jį nepaisydama visų prieštaravimų.
-Tau reikia to labiau nei man,- atsakiau ir lengvai laimėjau šį ginčą, kadangi mano priešininkas buvo tiesiog per silpnas.
Naktis buvo žvarbi todėl, pakišusi kuprinę jam po galva, rūpestingai apkamščiau. Visą tą laiką angelas nenuleido savo žvilgsnio, tačiau tylėjo.
- Leoren, kas čia įvyko? Kas tai padarė?- prabilau pirma suvokusi, kad jis pats net neketina papasakoti man to ką norėjau žinoti.
-Tu,- tai buvo viskas ką pasakė vartų saugotojas, bet to pakako, kad mano oda pašiurptų. Staiga sustingau ir pažvelgiau į jį. Pamatęs nuostabą mano veide tęsė: -Tave užpuolęs Šešėlis privertė prabusti Išrinktosios galias.
Nuo šių žodžių širdis pradėjo plakti greičiau nei norėjau. Drebančiomis rankomis nubraukiau išsprūdusią plaukų sruogą šalin:
-Kodėl aš nieko neatsimenu?
-Tą akimirką tavo kūną valdei ne tu. Visa tai paliepė svetimos mintys,- jis stengėsi sušvelninti situaciją aiškindamas man, kad tai yra normalu, tačiau jo žodžiai nepasiekė sąmonės. Aš nieko nesupratau.
Atšlijusi nuo Leoren ir vis dar klūpėdama dar kartą apžvelgiau aplink mane tvyrantį chaosą. Būtent tada pagaliau supratau, kokia pavojinga esu iš tikrųjų. Visada norėjau tokių galių net neapgalvodama kokios mirtinos šios gali būti.
-Aš viską sunaikinau...- sušnibždėjau sukilus jausmams.
Leoren nedelsdamas suėmė mano ranką bandydamas atkreipti dėmesį, bet aš greitai ištraukiau ją iš angelo gniaužtų. Man nereikėjo jo paguodos. Nesugebėjau susikaupti. Mintyse sukosi įspėjimas, kad kitą kartą nenorėdama galėčiau sužeisti ne tik jį, bet ir kitus nekaltus asmenis, kurie būtų per arti. Kuo aš tapau?
Tolumoje vis dar girdėjau Leoren balsą, kuris net tik erzino, bet ir gadino viską dar labiau. Neatsisukdama paliepiau jam ilsėtis. Nenorėjau, kad jo paskutinės jėgos nueitų veltui - aplink mane susidariusios sienos nieko nepraleido. Nustebau kai angelas iškart pakluso ir nutilo. Jau po kelių minučių nuovargis laimėjo - jis užmigo, o aš likau viena. Už kelių žingsnių radusi, krauju išteptą kataną, grįžau atgal ir įsitaisiau šalia sužeistojo. Mirtiną ginklą padėjau šalia. Aplink tvyrojo tiršta tamsa ir mirtina tyla. Tikėjausi, kad nesulauksiu nekviestų svečių, nes kovoti teks man vienai. Kad ir kaip prastai jaučiausi buvau pasiruošusi apginti ne tik save bet ir Leoren.
''Būnant tokiu bejausmiu monstru tai nebus labai sunku,, staiga galvoje nuskambėjus pašaipiam balsui iškart šį prakeikiau. Deja, taip pat tūrėjau pripažinti, kad tuose žodžiuose buvo ir tiesos. Net nenumaniau, kad Išrinktosios galios taip mane pakeis.
Sėdėjau šalia sunkiai kvėpuojančio angelo ir tuščiu žvilgsniu tyrinėjau suniokotą kraštovaizdį. dar niekada nesijaučiau taip beviltiškai. Mane spaudė viena kitą keičiančios mintys, kurios buvo vienodai siaubingos. Bijojau pagalvoti ką darysiu jei Leoren daugiau niekada neatsikels. Bijojau ateities, nes puikiai žinojau - tai tėra tik laiko klausimas, kol ši nevaldoma jėga pasiglemš viską kas pasitaikys jos kelyje, sunaikindama ne tik mane...