Similar But Different

II.V

<Neitas>

- Sveiki atvykę į rojų, draugai.

Rubė ištiesė rankas ir šypsodamasi rodė į savo namus, kurie labiau priminė stovyklą, ar benamių buveinę ant vandenyno kranto, o tiksliau netoli Tunos kanjono parko. Rubė stovėjo priešais mane, Stef ir Konorą. Aleksas, Nojus, Nikolė ir Sebas stovėjo kiek atokiau prie Fino ir Samuelio, kurie iš stovyklavietės vedė juos tiesiai prie vandenyno, kuris buvo vos už keliasdešimt metrų.

- Jeigu taip atrodo rojus, - sumurmėjo Konoras palinkdamas prie manęs ir Stef, kol Rubė mūsų negirdėjo, mudu su Stef šiek tiek pasilenkėm prie jo, kad geriau girdėtumėm, - tai aš į jį nenoriu.

Mudu su Stef vienbalsiu prunkštelėjom, o Konoras tyliai nusijuokė. Laimei Rubė to neišgirdo ir išdidžiai iškėlusi galvą pradėjo vedžioti mus po stovyklavietę. Mūsų trijulė sękė jai iš paskos. Per kelias minutes Rubė aprodė mums vietą, kurioje gyvensime. Netrodė labai blogai, bet net mūsų bendrabutis Sietle šios stovyklavietės fone atrodė, kaip tikrų tikriausia pilis. Nuostabiausias šios vietos bruožas buvo vandenynas ir tai, jog ji stovėjo paplūdimyje. Šiltas smėlis kuteno pėdas, vandenynas tyliai ošė sukeldamas nedidelias bangeles. Vaikščiojau dairydamasis po aplinką ir stebėjausi tuo, kaip Rubė, Finas ir jų šutvė sugebėjo įrengti tokius namus. Stovyklavietė buvo po stogu, kuris buvo pastatytas iš bambukų ir uždengtas palmių lapais, joje buvo įrengta virtuvėlė, tuoletas ir net dušas. Viskas iš daiktų rastų Los Angelo gatvėse ar šiukšlynuose. Rubė ir jos draugai nakvojo savomis rankomis padarytuose palapinėse. Kiekviena buvo sukonstruota stovyklavietės stogo principu ir atrodė išties įspūdingai. O stovyklos vyduryje buvo įrengta didelė laužavietė, aplink ją sudėti rąstai ir kėdės.

- Iš kur gaunate pinigų maistui ir vandeniui? - paklausė Stef, Rubė nusijuokė.

- Tai, kad gyvename lauke, nereiškia, jog esame nepasiturintys benamiai. Finas, Samuelis, Džeikas ir Marta turi darbą pas vieną ūkininką, kuris jiem visai neprastai moka, - pasakojo Rubė, - aš dainuoju gatvėse ir pagrinde iš to užsidirbu, kartais padedu jiems ūkyje, - Rubė kinktelėjo į Martą ir Džeiką, kurie stovėjo prie virtuvėlės ir gamino kažkokį keistos spalvos maistą, - Kristė ir Meisonas dirba pas gatvių menininkus ir paišo ant miesto sienų.

- Iš to galima užsidirbti? - nepatikėjo Konoras ir nusipurtė nuo savęs ant marškinėlių užskridusį vabalą.

- Laisvai, - Rubė patraukė pečiais.

Prie mūsų priėjo Samuelis ir nusišypsojo.

- Kaip pirmi įspūdžiai? - draugiškai paklausė.

- Kol kas viskas puiku, daug uodų, smėlio ir vandens, - susidėjau rankas ant krūtinės, - nežinau, kodėl taip mus gąsdinot. Ši vieta išties gera.

- Tai dėl to, kad kol kas dar nepajutot, kad čia gyventi kur kas sudėtingiau, nei dvare Los Angelo centre, - pašiepė Rubė.

- Pažiūrėsim, - Konoras pamerkė jai akį.

- Man skambino Ronis, - Samuelis atsisuko į Rubę ir ši sukluso, - sakė, kad šiandien darbo į valias ir iki pat nakties. Jam reikės mūsų visų.

Mudu su Stef susižvalgėm.

- Kas tas Ronis? - paklausė Stef ir Samuelis prasižiojo norėdamas atsakyti, bet Rubė uždengė jam burną delnu.

- Tas ūkininkas, apie kurį pasakojau, - išbėrė ir patraukė delną nuo Samuelio burnos, šis klausiamai žiūrėdamas į ją pasikąsė pakaušį, - negalime į darbą išvažiuoti visi.

Pajaučiau delną sau ant peties ir atsigręžiau, už manęs stovėjo Marta ir koketiškai šypsojosi. Tą pastebėjo ir Konoras, todėl sužiuro į Stef laukdamas jos reakcijos, bet ši žvelgė į Martą ramiu žvilgsniu ir nieko nedarė. Pastebėjau, kaip Konoras suraukė antakius.