Similar But Different

II. XVI

<Stef>

Rugpjūtis. Jeigu mes būtumėm Sietle, tai šis mėnuo jau primintų rudenį. Kaip visad piltų šaltas lietus, pakiltų vėjas, žmonės vis labiau rauktų nosis eidami miesto gatvelėmis. Tačiau Angelų miestas ir toliau džiaugėsi gyvenimu. Žvilgtelėjau pro langą, nes netikėjau tuo, jog rugpjūtis gali būti toks jaukus ir karštas. Trečias mėnuo kaip mes čia, o viskas ir toliau primena pigiai nufilmuotą kino filmą.

- Kur dingo tas failas su mergina iš Šveicarijos?

Neitas nutraukė mano mintis ir aš atsisukau į vaikiną. Jis pavargusiu žvilgsniu žiūrėjo į savo kompiuterio ekraną. Atrodė susirūpinęs, mielai raukė antakius.

- Kažkada siuntei man, - atsakiau ir pradėjau naršyti failus savo kompiuteryje.

- Žinau, todėl man ir keista, kad jo nerandu.

Mudu sedėjome mūsų miegamajame ir dirbome. Neitas buvo įsitaisęs ant lovos, o aš greta jo ant grindų. Kad ir kaip norėjosi išeiti laukan ir pasidžiaugti paskutiniu vasaros mėnesiu, reikėjo dirbti. Galerija bei atsakomybės niekur nedingo. Dėja.

- Radau, - sumurmėjo Neitas ir vėl susikaupė ties darbu, - jos darbai tokie keisti, bet man jie taip patinka. Impresionizmas manęs niekad nežavėjo, tačiau jai taip gerai pasisekė perteikti nuotaiką. Ar matei jos piešinį?

Pavydėjau jo bruožui taip greitai koncentruotis į darbą ir gebėti atsijungti nuo visų aplinkos dirgiklių. Namų aplinka ir aukšta oro temperatūrą neleido man susikaupti bei pagaliau pabaigti darbą. Vis nukreipdavau dėmesį ar mintis kažkur kitur, spurdėjau vietoje bandydama patogiau įsitaisyti.

- Nors ne visi jos piešiniai geri, - vis murmėjo Neitas, jis pasitrynė kelias dienas neskustą barzdelę, - kažkodėl pats naujausias jos kūrinys primena realizmo laikotarpį. Tai nesisieja su parodos tema... Reikia pagalvoti, ką su ją daryti.

Galiausiai neištvėriau ir nukėlusi kompiuterį nuo kelių, padėjau jį šalin. Sulenkiau kojas ir atrėmiau galvą į jas, giliai atsikvėpiau.

- Gerai jautiesi? – sumurmėjo Neitas. Pakėliau akis į jį, tačiau vaikinas vis dar žiūrėjo į kompiuterio ekraną, - žinau, kad darbas užnisa, bet žinojai, kur ėjai. Haris šūdinas darbdavys, per daug reikalauja.

- Ne kiekyje esmė, - atsidusau, Neitas palenkė galvą ir pagaliau sužiuro į mane, - šiek tiek pavargau. Sunku koncentruotis.

Rudaplaukis prisimerkė ir stebėjo mane. Vyko skenavimo procesas ir buvau tikra, kad vos po kelių sekundžių jis supras, kodėl taip elgiuosi.

- Juk supranti, kad turėsi paleisti tą situaciją ir gyventi toliau? – Neitas kilstelėjo antakį. Papurčiau galvą.

Nuo susipykimo su šutve praėjo kelios savaitės ir man vis dar nepavyko atsiriboti. Neitas jau seniai aprimo ir jam tai nerūpi, aš esu ta, kurios mintys nuolat sukasi apie buvusius draugus.

- Kaip gali taip ramiai priimti tą faktą, kad jie net kalbėtis su mumis nenori? – neištvėrusi paklausiau, - kartais tu tikrai beširdis.

Per paskutines savaites šis klausimas man kyla per dažnai ir nuolat jį užduodu Neitui. Šis visada turi vienodą reakciją, tiesiog užverčia akis ir palinguoja galvą. Žinoma, kad ir šį kartą reakcija buvo ta pati.

- Gyvenime man nereikalingi žmonės, kurie tik apsimeta, jog yra mano draugai, - Neitas susidėjo rankas ant krūtinės, - o vos įvykus kokiam nesusipratimui nusisuka ir dar peilį per petį meta.

Nukreipiau žvilgsnį į balkono duris, pro kurias po saulės procedūrų į kambarį įėjo Rudis.

- Taip ramiai juos paleidi? – neatstojau, Neitas vėl užvertė akis ir pasidėjo kompiuterį šalia savęs. Jis nuslydo nuo lovos ir klestelėjo ant grindų greta manęs, nugarą atremdamas į lovą.