Similar But Different

II. XIV

<Stef>

Mes užėjome į barą. Žinau, kad vos šiandien ryte nutartas sveikas gyvenimo būdas nedera su baru ir alkoholiu. Ką jau padarysi, mes jauni, kvaili ir laimingi.

- Šita vieta atrodo puikiai, - šypsojosi greta einantis Aleksas.

Negalėjau nepritari, baras buvo ant vandenyno kranto, po atviru dangumi. Jis buvo išsidėstęs ant smėlio, man kilo nenugalimas noras nusiauti sportbačius ir paliestį vėsų smėlį. Šypsodamasi žvalgiausi ir stebėjau aplinką, aplink švietė lemputės, grojo muzika, žmones sedėjo ant smėlio, sėdmaišių, prie baro. Visi ramiai šnekučiavosi, kai kurie lingavo muzikos ritmu. Tai buvo rami vieta, nepanaši į tas, kuriuose dažniausiai lankomes. Paprastai einame į vietas, kuriuose visi šaukia, šoka ir linksminasi iki kol nekrenta iš nuovargio. Nemeluosiu, ši vieta man patiko kur kas labiau.

- Mes norime pasisupti, - Nikolė kinktelėjo mane į petį ir ranka parodė į supynes, kurios priklausė šiam barui, - rasime jus vėliau.

- Gerai, sėkmės, - linktelėjau aš. Nikolė, Nojus ir Aleksas nupėdino supynių link.

- O mes einam gert, - Sebas trūktelėjo pečiais ir nusivedė mane bei Neitą pasiimti gėrimų, - nieko naujo.

- O juk tik šį rytą mes sportavome, - dirbtinai susiraukė Neitas.

- Dėl to esame verti paguodos prizo, - trūktelėjau pečiais ir vaikinai pritariamai sulinksėjo galvomis.

Šiandien buvo susirinkusi visa šutvė, tačiau Konoras liko namuose. Sakė, kad nori pabūti ramybėje ir išsimiegoti, nes šiandien ryte Nikolė jam neleido tą padaryti. Suprantu jį, pati jaučiausi pavargusi, todėl susitarėme, jog bare nebūsime ilgai. Mudu su Sebu sustojome kiek atokiau baro, nes prie jo buvo labai daug žmonių, o Neitas nupėdino paimti gėrimų.

- Šiandien atrodai labai gražiai, - iš niekur nieko tarė Sebas, jis šypsojosi visais dantimis, negalėjau neaišsišiepti atgal, - ir atsipalaidavusi.

- Ačiū, - nusijuokiau, - nesitikėjau tokio komplimento.

- Čia pastebėjimas, - pamerkė akį jis, - vis žiūriu į tave ir grožiuosi. Jau kurį laiką vėl esi žvali ir laiminga. Kažkuriuo laikotarpiu buvai visai paplaukus.

- Taip, - sužiurau sau į sportbačius, - buvo sunku.

- Taip ir nepaaiškinai, kodėl jauteisi blogai, - Sebas bandė sugauti mano žvilgsnį, o aš visais įmanomais būdais bandžiau jo vengti. Žvalgiausi po aplinką ir tikėjausi, jog galiausiai Sebas pradės daryti tą patį, tačiau jis nepasidavė.

- Kažkuriuo momentu pradėjau jaustis vieniša. Manau, kad tai dėl to, jog seniai nemačiau tėvų ir Šono. Kai suradau Rudį viskas stojo į vietas, - bandžiau aiškinti, Sebas prisimerkė, - plius šutvė lygtais nustojo rietis dėl kiekvienos smulkmenos. Viskas gerėja.

- Gaila, kad vasara eina į pabaigą, - mįslingai tarė jis ir sužiuro į Neitą, kuris vis dar stovėjo eilėje laukdamas gėrimų.

- Visada gaila, kai vasara baigiasi, - trūktelėjau pečiais.

- Ši vasara kitokia, - jis vėl sugavo mano žvilgsnį, - mes visi čia, kur šilta ir nėra jokių rūpesčių. Nė neįsivaizduoji kaip nepasiilgau Sietlo. Ten šalta, lietinga.

- Ten žmonės dėjo ant gyvenimo, - prunkštelėjau ir pekėliau svorį ant kitos kojos.

- Būtent, - sulinksėjo Sebas, - nenukrypstant nuo temos, rimtai labai džiaugiausi, jog tau geriau.

- Ačiū, Sebai, - tepratariau ir ištiesiau rankas. Sebas mielai nusijuokė ir apsikabino mane.

Myliu Sebą, labai stipriai jį myliu. Jis visada šalia, visada palaiko. Iš visos šutvės yra man artimiausias draugas. Jis, Neitas ir dabar jau Konoras man yra svarbiausi žmonės šioje draugų grupėje. Labai juos branginu.