Similar But Different

II.I

<Stef>

Sedėjau įsmeigusi akis į laikrodį kabantį virš auditorijos priekyje kabančios lentos. Sedėjimas dizaino paskaitoje dar niekad nebuvo toks nuobodus. Neramiai krutinau koją laikrodžio rodyklės judėjimo ritmu. Vis žvilgčiojau į auditorijos duris, bet jis taip ir neužėjo pro jas. Neitas vėl praleidinėja mūsų bendrą paskaitą.

- Gali nustot judint tą koją? Jau baigi užknisti, - sumurmėjo greta manęs sėdintis Sebas ir aš atitokėjusi žvilgtelėjau į jį, šviesplaukis garbanius kilstelėjo antakį, - kas tau? Nerimauji dėl kažko?

- Atleisk, - tvirtai pastačiau koją ant grindų ir vėl įsistebėjau į laikrodį, - aš ne nerimauju, neturiu dėl ko.

Pasakiau ir nesupratau, ar pati tuo patikėjau. Jaučiau, kaip Sebas svilino mane žvilgsniu, bet laikiausi iš paskutiniųjų, stengdamasi neleisti jam suvokti, kad jaučiu jo žvilgsnį. Galiausiai neištvėriau.

- Kas? - tyliai paklausiau ir Sebas prisimerkė.

- O kas? - kvailai paklausė.

- Neužknisk, jaučiau, kaip žiūri į mane, - tariau ir žvilgtelėjau į dėstytoją, ši ramiai dėstė temą mindžikuodama po auditoriją.

- Tarytum esu vienintelis, kuris į tave žiūri, - prunkštelėjo Sebas ir aš pavarčiau akis, - bet žiūrėjau ne dėl to. Paskutiniu metu tu kažkokia keista. Elgiesi ne taip, kaip visad.

- Paistalai, - numojau ranka ir taip atkreipiau dėstytojos dėmesį, ši sekundei nutilo žiūrėdama į mane. Aš nekaltai šyptelėjau ir ji nusukusi nuo manęs akis pasakojo toliau, - puikiai žinai, kad dabar visi elgiasi ne taip, kaip visad.

Sebas garsiai atsiduso ir aš pasigailėjau tai pasakiusi. Paskutiniu metu vyksta kažkas per daug keisto. Mūsų draugų ratas, kurį taip myliu ir branginu baigia iširti. Niekas nežinom, kada ir kodėl tai prasidėjo. Po Kalėdų mano gyvenimas buvo tobulas. Mylintis vaikinas, nuostabi šeima ir nuostabūs draugai, viskas buvo kaip pasakoje, bet kažkas įvyko ir mano tobulo gyvenimo paveikslas pradėjo nykti. Šutvėje vis dažniau pradėjome pyktis, kasdien nauji nesutarimai, naujos dramos. Mūsų draugų ratas pradėjo sklaidytis, visi susiskirstė po mažesnes grupeles ar poras ir pagrinde bendrauja tik su jom. Jau neprisimenu, kada paskutinį kartą leidom laiką visi kartu. Anskčiau tai buvo kasdienybė, o dabar tai beliko tik prisiminimai.

- Neitas taip ir nepasirodė, - sumurmėjau stebėdama auditorijos duris.

- Tai jis ir neturėjo šiandien ateiti, - atsakė Sebas ir aš atsisukau į jį, šis stebėjo mane kilstelėjes antakį, - juk šiandien jis padeda vienam iš draugui persikraustyti į naujus namus. Jis tau nesakė?

Čia suvokiau, kad įkliuvau. Nereikėjo užvesti temos apie Neitą, paskutiniu metu tampa vis sunkiau kalbėti apie jį ir nesusimauti, kad niekas nieko neįtartų.

- Žinoma, kad sakė, - sumelavau ir persibraukiau delnu balintus plaukus, - tiesiog pamiršau.

- Esi tikra, kad sakė? - Sebas klausiamai žiūrėjo į mane, o aš mintyse keikiau visą pasaulį tikėdamasi, kad jis baigs šitą temą, - bičiuliai, judu tokie keisti. Aš viską suprantu, aistringi santykiai ir panašiai, bet šiaip būnant poroje yra priimtina teirautis vienas kito apie planus, veiklas ir visą kitą.

Būnant poroje. Šie žodžiai privertė mane nusipurtyti. Sebas buvo teisus, jeigu noriu, kad visi tikėtų tuo, ką mudu su Neitu jiems pateikiam, mes privalome stengtis labiau. Šiandien reikės su juo susitikti ir pasikalbėti apie tai.

- Šiandien grįžta Nikolė, - tariau bandydama nukreipti pokalbio temą kita linkme ir Sebas kaipmat nusišypsojo.

- Velnias, nematėm jos beveik penkis mėnesius, - Sebas persibraukė šviesius plaukus delnu ir sužiuro į dėstytoją, - įdomu, ar jai sekėsi geriau, nei mums čia.