Similar But Different

II.XXIV

<Neitas>

- Viskas ko dabar mums reikia, tai dar daugiau molio, peiliukai, ir daugybė skudurėlių, - kalbėjau gestikuliuodamas.

Mudu su Nojumi žingsniavome bendrabučio koridoriumi tiesiai į Alekso kambarį. Šiandien ryte susitarėme, kad jis nupirks daugiau molio mūsų skulptūros projektui Deizės seminarui. Darbas vyko iš lėto, tačiau užtikrintai. Prieš keletą dienų pradėjome viską eskizuoti, tartis dėl detalių, įvedinėti pakeitimus. Vakar jau lipdėme pirmą bandomąją skulptūrą. Neapsiskaičiavome, kad net bandomajam darbui reikia labai daug priemonių, todėl Aleksas buvo atsakingas už papildymą.

- Manai jis nupirko? – Nojus pakreipes galvą žvilgtelėjo į mane.

- Jeigu ne, tai liks skoloj cigarečių, - atsakiau ir mudviejų žvilgsniai nukrypo į dvi pirmakurses, su kuriomis prasilenkėme laiptinėje. Viena iš jų koketiškai nusišypsojo.

- Tas pirmas kursas, - nutęsė Nojus ir giliai įkvepė, - taip ir gundo.

- Aha, - linktelėjau, - viskas smagu ir faina iki kol jos nereikalauja santokos ir neprašo, kad parašytum už jas referatą.

- Stef reikalauja santokos? – nesuprato Nojus, aš tik numojau ranka.

Eidamas greta jo jaučiau dvejopus jausmus. Iš vienos pusės, tai buvo nieko neišsiskiriantis reikalas, mudu tiesiog ėjome pas Aleksą. Tačiau kitą vertus galvoje sukosi vaizdas, kaip Los Angele jis, Nikė ir Aleksas vienbalsiu šaukė, kad nustos su mumis bendrauti ir išsitrins mus iš savo gyvenimų. Stef tėvų praradimas juos suminkštino ir šutvė grįžo į įprastą sudėtį, tačiau vis tiek jaučiau keistą įtampą.

- Turiu raktus, - Nojus išsitraukė raktą nuo Alekso kambario durų sau iš priekinės treningų kišenės. Susiraukęs žvilgtelėjau į jį, bet Nojus numojo ranka, - neklausk kodėl turiu tą raktą.

Mudu priėjome Alekso kambario duris ir Nojus lengvu rakto pasukimu atrakino jas. Jis pirmas įžnegė į kambarį, aš iš paskos.

- Kas per šū... – Nojus sustojo vos žengęs kelis žingsnius. Pasižiūrėjau jam per petį.

Mano žandikaulis, regis, galėjo paliesti grindis ir dar prasmegti žemiau. Aleksas gulėjo ant savo lovos ir nuo jo nerangiais judesiais bandė nulipti šviesaplaukė panelė. Ne kas kitas, bet Klėja. Buvusi Stef kambariokė ir geriausia draugė, kuri dėl jausmų man paaukojo jos ir Stef draugystę. Seniai jos nemačiau, nes ji perėjo į kitą grupę, bendras kurso paskaitas lankiau retai todėl ilgą laiką nesimatėme. Klėja kaip visad atrodė gerai. Jai pasisekė turėti patrauklius bruožus, tačiau visata jai visai nesuteikė protinių sugebėjimų. Blondinė buvo ryškiai pasidažiusi, dėvėjo trumpą baltą suknelę, kuri dailiai aptempė liemenį ir ilgaaulius batus.

- Žemini kartelę, Aleksai, - išsprūdo Nojui ir jis garsiai nusijuokė.

Aleksas atsistojo nuo savo lovos. Atrodė kiek sutrikęs, tačiau žandai įraudę nuo įsiaudrinimo. Dėkojau visiems įmanomiems dievams, kad jis buvo apsirengęs. Dėvėjo juodus džinsus ir pilką džemperį. Balinti plaukai buvo susivėlę, akys blizgėjo.

- Per šitiek metų gyvenimo čia jau turėjot pramokti belstis, - susiraukė Aleksas ir žiūrėjo į Klėją, kuri nuleidusi akis taisėsi suknelę.

- Kaip gyveni, Klėja? – užkalbinau merginą. Mano balsas nebuvo pašaipus, nors norėjau, kad toks būtų. Šį kartą pagailėjau vargšės blondinės.

- Kuo puikiausiai, Neitai, - atsakė ji ir sužaibavo akimis, - lankiau seną draugą.

Klėja pasisuko prie stalo, ant kurio pastatyta stovėjo jos balta rankinė. Mergina nupėdino prie jos ir pradėjo raustis viduje. Aleksas susidėjo rankas į priekines džinsų kišenes ir stebėjo tai mane, tai Nojų. Aš likau stovėti ten, kur buvau prieš tai, o štai nuolat jaukiai besijaučiantis Nojus iš kambario kampo pasiemė Alekso akustinę gitarą ir patogiai įsitaisęs ant lovos pradėjo groti paprastus akordus. Šypsodamasis vis žvilgčiojo į Klėją.