Similar But Different

II.XXI

<Stef>

Gimimas rugsėjo mėnesį nėra vienas tų dalykų, kuriais galėčiau džiaugtis ir didžiuotis. Šis mėnesis ir taip pakankamai stipriai slegia, tai dar pačioje jo pradžioje turiu apsimesti, jog man patinka švęsti savo dieną. Niekad nemėgau gimtadienių. Man ši diena nuolat atrodo kaip labiausiai apsimestinė metuose. Tave sveikina tie, su kuo ilgai nebendrauji, daro tai vien dėl to, kad galvoje sau pasižymėti pliusą prie reputacijos taškų, jokio nuoširdumo. Žinoma, kad šis gimtadienis kitoks. Savo dvidešimt pirmus metus pasitinku išgyvenusi didžiausią ir skaudžiausią gyvenimo praradimą ir vis dar bandydama pereiti per jį. Bijojau, kad taip bus ir lūkesčiai pasitvirtino. Bet kokia šventė ar bet koks paminėjimas mano galvoje skamba, kaip „pirmas šventimas be jų". Pirmasis gimtadienis be jų, vėliau pirmoji Padėkos diena be jų, pirmosios Kalėdos. Knisa, kad metuose tiek daug švenčių.

Šiandien yra rugsėjo tryliktoji diena, mano dvidešimt pirmasis gimtadienis. Kaip jaučiuosi? Šūdinai. Ne vien dėl visos esamos situacijos, tačiau ir dėl to, kad iš pat ryto skubėdama į darbą, įlipau į kažkokio šuns paliktą dovanėlę prieš pat įėjimą į galeriją.

- Su gimtadieniu! – susiraukiau išgirdusi Hario balsą. Pakėliau akis nuo savo darbinio kompiuterio ekrano ir pasistengiau išspausti šypseną.

- Ne, - nutęsiau aš, kai Haris už savęs uždarė mano kabineto duris ir pradėjo artėti link manęs. Rankose laikė puokštę gvazdikėlių ir pailgą maišelį, kuriame kaip įtariau turėjo būti butelys kažko alkoholinio.

- Žinau, kaip stipriai mėgsti gimtadienius, todėl dėl dovanos nesukau galvos, - kaip visad džiaugsmingai nusiteikęs Haris ištiesė man delną, pastatė ant kojų ir įteikė dovanas, - tiesiog būk laiminga, - ištarė jis ir mudu trumpai apsikabinome.

- Ačiū tau, - nusišypsojau ir pastačiau maišelį ant stalo, gėles laikiau glėbyje, - malonu, kad nepamiršai, - nupėdinau prie spintelės, kažkur joje turėjau vazą, - nors ir galėjai, būčiau net labiau apsidžiaugus.

Haris mielai nusijuokė ir klestelėjo ant odinės sofos, kojas užsikėlė ant staliuko. Prunkštelėjau pagalvojus, kad jis yra galerijos savininkas, tačiau nė iš tolo neprimena rimto vadovo. Plaukai nors ir sušukuoti, vis vien šiek tiek styroja į įvairias puses. Pilki lininiai marškiniai šiek tiek sulamdyti, džinsai šviesiai mėlyni, balti sportbačiai jau seniausiai ne balti.

- Kokie planai šiandienai? – paklausė jis ir apsižvalgė po kabinetą, lyg būdamas jame pirmą kartą.

Iš spintelės išsitraukiau apvalią, aukštą vazą, čiupau savo buteliuką vandens ir supylus jį į vazą, įmerkiau gėles. Atsisėdau atgal į krėslą ir atsilošusi atsisukau į Harį.

- Tokie kaip ir bet kokią dieną, - trūktelėjau pečiais, Haris vos pastebimai kilstelėjo antakius, - po darbo važiuosiu į vakarinę paskaitą, po jos namo. Mokslo metai tik prasidėjo, o mus jau apkrovė naujais projektais.

- Bet gal ir gerai, - jis trūktelėjo pečiais, - turi kur nukreipti mintis.

- Tiesa, - linktelėjau, - mėgstu turėti veiklos.

- Ką Neitas padovanojo? – toliau klausinėjo Haris.

- Nieko, - trumpai atsakiau. Haris staigiai šoktelėjo iš vietos ir išpūtęs akis sužiuro į mane.

- Kaip tai nieko?

- Na tiesiog, nieko, - trūktelėjau pečiais. Haris stebėjo mane, - šiandien dar nesimatėm ir nebuvom susisiekę.

- Kodėl? – Haris vis dar žiūrėjo į mane išplėtęs akis, man jo reakcija buvo nesuprantama.

- Vakar ryte jis sakė, kad leis laiką su Konoru. Iki šiandien nebuvo apsireiškęs. Tiek žinių.