Similar But Different

II.XXII

<Neitas>

Vairavau vis nukreipdamas savo dėmesį nuo kelio į ją. Į merginą, kuri sėdėjo mano mašinos keleivio sėdynėje. Ji buvo užsimerkusi, palaidi balti plaukai plaikstėsi nuo vėjo, kuris veikiamas didelio greičio veržėsi pro pilnai nuleistą langą. Tamsoje jos veidas įgavo paslaptingumo, užmerktos akys suteikė ramybės iliuziją. Seniai mačiau ją tokią. Jos ranka pakilo, jos ilgi pirštai juodai nulakuotais nagais grakščiu ir lengvu judesiu nubraukė plaukus merginai nuo veido. Akys liko užmerktos. Ji dėvėjo savo juodą paltą, po prasegtu paltu slėpėsi didelis juodas megztinis su aukštu kaklu, kojas dengė odines, juodos, aptemptos kelnės, ji avėjo savo ir mano jos mėgstamiausius kerzinius batus.

- Ačiū tau, - tyliai tarė užsimerkusi. Pritildžiau ir taip gan tyliai grojančią muziką.

- Už ką, Morka? – paklausiau ir apsilenkiau dar vieną per naktinį greitkelį važiuojantį automobilį.

- Už šiandien, - Stef atsimerkė ir sužiuro į kelią priešais save, - seniai neturėjau tokios ramios dienos. Regis, visiškai atsijungiau nuo išorinio pasaulio. Po gimtadieninė gimtadienio diena man labai ilgam įsimins.

Kadangi vakar pasirodžiau, kaip blogiausias vaikinas pasaulyje ir pamiršau apie savo merginos gimtadienį, šiandien pabandžiau tą kompensuoti. Šiandieną pradėjome nuo pusryčių miesto centre, tuomet pasivaikščiojome po gražius Sietlo rajonus, papietavome ir nusivežiau Stef už miesto, į nacionalinį parką, kur praleidome likusią dieną. Pasigrožėjome rudens gamta, pasidarėme pikniką, pasisėdėjome prie ežero. Dabar buvome pakeliui į bendrabutį.

- Savotiškas pabėgimas nuo realybės, kurio man labai reikėjo, - kalbėjo ji, aš įdėmiai klausiau, - universitetas ir darbas padeda man nukreipti mintis į šalį, bet vis matau tėvų veidus sau prieš akis. Vieną minutę atrodo, jog susitaikiau, kitą man plyšta širdis, - ji delnu persibraukė plaukus ir sužiuro pro langą, - nesuvokiu, kada baigsis tas gedėjimas.

- Gedėjimas yra meilės išraiška, - atsakiau ir mergina atsisuko į mane, - iki kol nenustosi jų mylėti, nenustosi gedėti.

- Reiškia niekada? – atsargiai paklausė ji.

- Reiškia niekada.

- Žinai, ko norėčiau? – šyptelėjo ji. Kalbėjo taip ramiai, kad net skaudėjo. Jaučiau, kad jos viduje vyksta tiek daug visko. Sukasi tiek minčių ir tiek emocijų.

- Ko? – keliom sekundėm atsisukau į Stef ir nukreipiau akis į kelią.

- Noriu pasikeitimų, - įsijautusi tarė.

- Pasikeitimų? – pasijuokęs pamėgdžiojau.

- Žiūrėk, tu turi greitą mašiną, - ji apsižvalgė, - aš turiu planą pakeisti kasdienybę, ištraukti mudu iš čia, - Stef delnu parodė į miškus, kurios pravažiavome, - mums tik reikia šiek tiek pinigų, mudu susirasime darbus, suprasime ką reiškia tikrai gyventi.

- Skamba nuostabiai, - svajingai nusišypsojau.

- Mudu turime priimti sprendimą ir viskas.

- Kokį sprendimą, Stef? – vėl atsisukau į ją. Merginos akys blizgėjo šviesoje. Ją taip ramino jos pačios mintys ir svajonės.

- Išvažiuoti šiandien, arba numirti tokiais, kokiais esame.

- Stef...

- Neitai, rimtai, - ji žiūrėjo į mane vilties kupinomis akimis, - tiesiog pagalvok apie tai.

- Kalbi rimtai? Viską mestum ir tiesiog išvažiuotum?

- Na, matai, - ji išsitiesė sėdynėje ir susimąsčiusi sužiuro priešais save, - mūsų pasaulis lėtai miršta, aš nenoriu išeikvoti dar daugiau laiko.