Similar But Different

XXXI.

<Stef>

Tylėdama stebėjau tai, kaip Sebas gręžė Neitą pasimetusiu žvilgsniu. Tryse sedėjome vaikinų kambaryje. Po to, kaip išėjau iš savo kambario, Neitas pasiūlė ateiti pas jį ir papasakoti viską Sebui. Buvom tikri, kad Klėja nesugebės jam pasakyti, kad jai patinka Neitas ir Sebo ji nemyli. Klėja tikrai būtų melavusi, o Sebas vertas geresnio, nei melo į akis nuo merginos, kurią tikrai myli.

- Tai visą tą laiką ji mylėjo tave, - nervingai tarė Sebas ir persibraukė plaukus delnu, - mudu su ją važiavome į tą kvailą kelionę su mano šeima ir ji visą tą laiką man melavo.

Sebas sedėjo ant lovos, tuo tarpu Neitas stovėjo priešais jį visą laiką, kol pasakojo tiesą. Aš tuo metu tylėdama sedėjau ant vaikinų palangės.

- Tikrai taip, bičiuli, man labai gaila, - Neitas uždėjo tvirtą ranką Sebui ant peties, o šis sedėjo žiūrėdamas priešais save.

Žinojau kaip jaučiasi, nes pati jaučiausi lygiai taip pat. Artimiausio žmogaus išdavystė yra visiškas košmaras, kuris graužia visą vidų nepalikdamas ten nieko gyvo.

- Ji melavo mums visiems, Sebai, - pagaliau tariau ir abu vaikinai atsisuko į mane, - mes visi buvome jos melo aukos ir net neįtarėme, kad galime taip skaudžiai apsideginti.

- Bet tai įvyko, - linktelėjo Neitas, - ir tame nėra niekeno kaltės, tik jos pačios, todėl tiesiog palikite tai praeityje.

- Kokių būdu? - Sebas kilstelėjo antakį.

- Klausyk, aš žinau, kad mano patarimai skamba kvailai, bet jie rimtai veikia. Jau patikrinau savo kailiu, - Neitas žvilgtelėjo į mane ir vėl nusisuko į Sebą, - bet tau reikia tai palikti. Prisimink, ką pats man sakei, kai dėl išsiskyrimo su Stef aš vos nepraradau pats savęs ir gėriau kasdien. Tu ištraukei mane iš to šūdo.

- Tai dabar tavo eilė, - liūdnai nusijuokė Sebas ir nugara krito ant lovos.

Mudu su Neitu susižvalgėme. Mačiau nusivylimą ir jaudulį, dėl draugo, jo akyse, bet jis nieko negali padaryti, Sebas turi pereiti per tai, lygiai kaip ir aš.

- Mes abu išgyvename tą patį, - tariau ir Sebas atsiduso, - mes tai pereisim.

- Šiaip jau, - įsiterpė Neitas ir aš klausiamai kiltelėjau antakį, - mes tame šūde tryse. Ne tu viena išsiskyrei, Stef.

Sebas garsiai nusijuokė ir šį kartą tai buvo nuoširdus juokas, kuris maloniai pasklido po visą kambarį, nusišypsojau nuo to, nors ir pavarčiau akis, bet Neito pastebėjimas geras.

- Taigi, esame trys pamestinukai, - nusijuokiau. Sebas atsisėdo ir šypsodamasis pažvelgė į mane ir Neitą, - todėl siūlau tai atšvęsti.

- Kaip? - Sebas šypsodamasis kilstelėjo antakį.

Neitas išsišiepęs pašoko iš vietos ir prisiartinęs prie savo lovos pasilenkė, ir iš po jos ištraukė nedidelę, medinę dėžę, kurią pastatė priešais Sebą. Sebas klausiamu žvilgsniu žvilgtelėjo į Neitą, bet atidarė dežės dangtį ir nusijuokęs ištraukė iš jos du butelius viskio.

- Turiu dar likusius nuo mūsų išsiskyrimo, - paaiškino Neitas žiūrėdamas man į akis, - taigi, draugai, mes visi išsiskyrėme ir visi esame išduoti. Tai, sakau, tiesiog nusigerkime.

- Manau, kad tikrai čia kažkas turėtų būti.

Sebas stovėjo pasistiebęs ir krapštėsi vaikinų aukšto bendro vonios kambario spintelėje. Stovėjau galvą parėmusi į sieną, o Neitas tupėjo greta manęs ant grindų, nes stovėti tiesiog neturėjo jėgų. Šią naktį tryse išgėrėme du viskio butelius ir to mums neužteko, kad pasimirštų visos išdavystės, todėl naktį subegiojome dar vieno butelio. Viskas baigėsi tuo, kad po trečio butelio tiesiog užmigome ir dabar, likus valandai iki mūsų pirmos paskaitos, stovėjome tuolete tikėdamiesi susirasti vaistų nuo galvos skausmo, ar pykinimo, nes visas alkoholis, kuris per šią naktį pateko į mūsų organizmus, tiesiog neleido mums gyventi ir jaustis gyvais.