Similar But Different

II. XVII

<Stef>

Stebėjau miegantį Neitą. Prisimerkusi žiūrėjau į jį ir negalėjau suvokti, kodėl jis miegojo ant sofos ir su rūbais. Vakar vakare užmigome kartu, o šiandien prabudau viena, pakėliau galvą ir pamačiau jį išsidriebusį ant sofos. Vis dar dėvėjau miego marškinėlius ir šortus, plaukus buvau susirišusi į kuodą. Neitas miegojo ant pilvo, užsimaukšlinęs gaubtuvą nuo džemperio, vilkėdamas savo juodus plėšytus džinsus, veidą paslėpė tarp dekoratyvinių pagalvėlių. Lėtai priėjau prie jo ir atsisėdau ant sofos krašto, švelniai paliečiau vaikino petį.

- Durneli, laikas keltis, - sumurmėjau pasilenkusi prie jo ir nutraukiau gobtuvą.

Neitas nesujudėjo, todėl švelniai patryniau jo nugarą ir jis pagaliau parodė gyvybės ženklus, net šiek tiek sustenėjo.

- Tau viskas gerai? – paklausiau. Nemačiau jo veido, nes šis paslėpė jį giliau po pagalvėlėm, - Neitai?

- Aha, - sumurmėjo jis ir kilstelėjo galvą.

Šiek tiek atsitraukiau padarydama jam vietos. Neitas apsivertė ant šono ir prisivertė atsimerkti. Akys buvo raudonos, mieguistos ir pavargusios, jis pasitrynė jas delnais. Kai pagaliau atitraukė delnus, atsimerkė dar plačiau ir įrėmė sutrikusį žvilgsnį į mane.

- O, labas rytas, - tarė jis ir atsikvėpė. Balsas buvo mielai užkimęs, veidas suglamžytas nuo tų nelemtų pagalvėlių, - ką čia darai?

- Aš turėjau paklausti to pirma, - atsakiau, Neitas suraukė antakius ir apsižvalgė, - kokio velnio miegi ant sofos su rūbais?

Mieguistas Neitas kas rytą kelia man šypsena. Jis visada toks sutrikęs ir pasimetęs, jeigu jį kažkas pažadina. Prireikia gan daug laiko kol informacija pasiekia jo smegenis ir jis suformuluoja atsakymą. Neitas vis dar žvalgėsi po kambarį ir pagaliau atsisėdo, trynėsi akis.

- Aš? – kvailai paklausė, kumštelėjau jo petį.

- Tu, - nusišypsojau, - nežinojau, kad vaikštai per miegus.

- Žinok, aš irgi, - jis ištiesė rankas ir apsikabino mano liemenį, nusijuokiau, kai vaikinas prisitraukė mane arčiau ir aš užguliau jį. Jis pasistūmė, kad turėčiau daugiau vietos ant tos mažos sofutės.

- Tu toks keistas, Nelsonai, - sumurmėjau jam į petį, kai vaikinas prisispaudė mane dar arčiau ir apsikabino.

- Kodėl taip anksti atsikėlei? – paklausė jis ir pabučiavo mane į kaktą, nusišypsojau iš laimės.

- Šono lėktuvas nusileis po kelių valandų.

Nenustygau vietoje visą rytą žinodama, jog pagaliau pamatysiu Šoną, mudu nesimatėme visą vasarą. Buvau tikra, kad dar labiau paaugo, suvyriškėjo ir išgražėjo. Vaikinukas turi mano genus.

- Tai reikia eiti ruoštis, - atsikrenkštė Neitas, balsas pagaliau atsigavo, - dar noriu nulėkti į dušą.

- Tai eik, negalim pavėluoti, - pradėjau atsargiai keltis nuo jo, tačiau Neitas prisispaudė mane prie savęs ir pabučiavo.

- Nenoriu tavęs paleisti, - tepratarė jis ir vėl sujungė mūsų lūpas.

Bučinys akimirksniu pavirto į aistrų ir mano širdis suplakė kelis kartus greičiau. Gulėjau ant Neito, spaudžiausi prie jo, o šis neatsilikdamas glostė man nugarą ir delnais lindo po miego marškinėliais.

- Neturim laiko, - sumurmėjau jam į lupas. Nors ir nenorėjau to sakyti, nenorėjau atsitraukti nė per centimetrą.

- Šiek tiek dar turim, - atsikvėpė jis ir aš įsipatoginau jam ant klubų. Neitas prisitraukė mane dar arčiau, suaimanavau jam į lūpas, o šis išsišiepė.