Similar But Different

I.

 <Stef>

Kai įeini į bet kurią šio studentų miestelio bendrabučio virtuvę, pamatai tikrąjį studentų gyvenimą. Čia nuolat sukinėjasi alkani studentai, tikėdamasi, kad atsiras žmogus, kuris pagamins jiems maisto. Kiekviename kampe guli šiukšlės nuo išnaudotų maisto pakuočių, viryklė ištepta riebalais nuo koldūnų, makaronų ir pastarojo maisto gamybos.

- Ar turim kažko valgomo? – garsiai paklausiau dviejų merginų, kurios stovėjo pasirėmusios į šaldytuvą ir rūkė. Jų vardai Megan ir Krisa. Jos gyvena kambaryje priešais mane.

Gyvenu ne viena, man pasisekė turėti kambariokę, kuri jau pirmais studijų metais tapo mano geriausia draugė. Mudvi su Klėja studijuojam tą patį, todėl mum labai patogu gyventi kartu.

- Robis šiandien ryte suvalgė paskutinius makaronus, daugiau nieko valgomo neturim, - atsiduso Megan ir Krisa pavartė akis. Robis – Krisos vaikinas, jis gyvena vienu aukštu žemiau už mus, kartu su kitais bendarbučio vaikinais.

Mūsų bendrabutis bendras – vaikinų ir merginų. Tik merginos gyvena trečiame ir ketvirtame aukšte, o vaikinai pirmame ir atrame, bet tai tik pagal oficialius standartus. Prasidėjus mokslo metams, visi susimaišo ir pasiskirsto po kambarius bei aukštus taip, kaip jiems patogu.

- Eisi apsipirkti? – paklausė Krisa.

- Teks, - atsidusau ir patraukiau atgal į savo kambarį.

Mano ir Klėjos kambarys nebuvo labai didelis. Maža patalpa tamsiai dažytomis sienomis, dvi lovos skirtinguose jo pusėse ir kambarį pusiau skiriantis langas. Man patiko mūsų kambarys, nes jo atmosfera buvo tobulai atspindinti mano bei Klėjos hobius. Mūsų bendrabutis yra skirtas studentams besimokančiams menų ir dizaino fokultete, todėl kambaryje mėtėsi drobės, piešiniai, akriliniai dažai ir teptukai. Mudvi su Klėja studijuojam šiuolaikinį meną, taigi tapyba ir piešimas, tai mūsų pagrindinis užsiėmimas.

Klėjos kambaryje nebuvo. Tokiu dienos metu mudvi dažniausiai sėdim vaikinų aukšte ir bendraujam su mūsų draugais, bet dabar aš buvau begalo alkana, todėl pačiupau pinigus, striukę ir išskubėjau pro duris.

Ruduo lauke buvo labai juntamas, šaltas vėjas skverbėsi pro drabužius ir vėlė ilgus, tamsiai rudus plaukus. Užsimaukšlinau gaubtuvą nuo džemperio tikėdamasi, kad bent taip apsisaugosiu nuo vėjo ir eidama tarp skirtingų fokultetų bendrabučių pro netoli esančios kepyklėlės vitrinas, atvaizde pamačiau save. Mano įvaizdis aplinkiniams atrodo labai brutalus. Pilnai juoda apranga – plėšyti džinsai, kerzai, džemperis ir gaubtuvas, ilgi iš jo išlendantys tiesūs plaukai, odinė striukę ir ryškus makiažas.

Pagaliau priėjusi prie parduotuvės pamačiau prie įėjimo stovintį vaikiną. Jis buvo tarsi mano klonas su pakeista lytimi. Jo aprangą sudarė tie patys elementai, kaip ir mano. Juodi džinsai, kerzai, juodas džemperis ir odinė striukė. Plaukai tamsūs ir garbanoti. Vaikinas stovėjo atsukęs man nugarą ir rūkė. Jis stovėjo priešais pat įėjimą užtverdamas man kelią. Stengiausi prasilenkti pro jį ir šis tarsi elektra trenktas staigiai šoktelėjo ir atsisuko į mane užkliudydamas petimi. Nuo ganėtinai stipraus smūgio neatlaikiau pusiausvyros ir pardribau ant ant žemės.

- Žiūrėk, kur eini, - man virš galvos pasigirdo piktas vaikino balsas ir aš pakėliau į jį akis.

Dvi rudos vaikino akys žvelgė į mane prisimerkusios. Jo veido bruožai buvo labai kampuoti ir dailūs. Antakyje, bei lūpoje blizgėjo sidabriniai auskarai.

Stengiausi nekreipti dėmesio į pašaipų vaikino komentarą, bei skaudantį užpakalį nuo susidūrimo su žeme ir bandžiau atsistoti. Mano nuostabai, vaikinas ištiesė man ranką, jo riešas buvo ištatuiruotas labai keistais ir man prieš tai nematytais ornamentais. Stvėriau jį už rankos ir jis nesunkiai pakėlė mane nuo žemės.