Similar But Different

II.XX

<Stef>

Stebėjau prisimerkusią Nikolę. Mergina rausėsi dėžėje su kambario dekoracijomis. Vis ištraukdavo kokią statulėlę, paveikslą, figūrėlę, apsižvalgydavo po kambarį ir papurčiusi galvą mestelėdavo daiktą atgal į dėžę.

- Šitaip niekada neišsipakuosi, - prunkštelėjau ir kelis kartus smiliumi bakstelėjusi cigaretės vidurį nupurčiau pelenus už lango.

Rugsėjis. Mudvi sėdėjome bendrabučio kambaryje. Šiemet gavome naują kambarį ir nusprendėme būti kambariokėmis. Nors tarp mūsų kartais vis dar tevyrauja įtampa, Nikolė tvirtai nusprendė, jog gyvensime kartu, nes neva ji nenori gyventi su nepažįstama mergina. Tačiau aš žinojau tiesą. Po to, kai mudu su Šonu praradome tėvus, mano draugai nė pusvalandžiui nepalieka manęs vienos. Nors ir esu už tai dėkinga, man to jau per daug. Vakar Sebas patruliavo prie bendrabučio tualeto durų laukdamas kol padarysiu visus savo reikalus, kad šis galėtų palydėti mane į kambarį.

- Net nežinau nuo ko pradėti, - atsiduso Nikė ir papūreno savo oranžinius plaukus. Ir taip, ji vėl pakeitė plaukų spalvą, prisitaikė prie rudens, - kaip tu taip greitai viską išpakavai?

Jos akys nukrypo į mano kambario pusę. Buvo teisi sakydama, jog greitai susidėliojau visus daiktus, tačiau jų šį kartą čia nėra tiek jau ir daug. Neturėjau noro pakuotis daiktų, todėl iš tėvų buto susirinkau reikalingiausius rūbus, kosmetikos priemones, kūrybos priemones, nešiojama kompiuterį ir vieną didelį sąsiuvinį visų dalykų konspektams. Man to pakako.

- Tiesiog man nelabai rūpi, - trūktelėjau pečiais ir išpūčiau cigaretės dūmus pro atvirą langą.

- Vis dar nepagaunu, - Nikė pakreipė galvą, - nuo kada pradėjai rūkyti?

Neturėjau ką jai atsakyti, todėl tiesiog kreivai šyptelėjau. Ironiška, jog visą savo gyvenimą leidau sau linksmintis, bandyti pačius įvairiausius dalykus, tačiau buvau prieš rūkymą. Skamba apgailėtinai, kaip prastai nufilmuotam dramatiškam filme, tačiau man taip lengviau. Nikotinas atpalaiduoja, padeda bent kelioms minutėms smegenų veiklą nukreipti ne į mintis, bet į rūkymą.

- Stef, - Nikolė atsistojo nuo grindų ir nužvelgė mane su užuojauta. Šitas žvilgsnis mane žudė, nes absoliučiai kiekvienas žmogus, kuris dienos bėgyje kalbasi su manimi, bent kartą meta tą užuojautos kupiną žvilgsnį, - juk žinai, kad mudvi visad galime pasikalbėti?

- Nikole, nė negalvok pradėti šią temą, - giliai įkvėpiau ir suspaudžiau kairį kumštį, akimis stebėjau beveik surūkytą, tačiau vis dar rūgstančią cigaretę.

- Žinau, kad knisa, - Nikė priėjo dar arčiau. Atrodė miela ir susirūpinusi. Ryškus makiažas išskyrė jos minkštus veido bruožus, megztas baltas megztinis ir ilgas gėlėtas sijonas suteikė jos įvaizdžiui jaukumo, - aš irgi praradau mamą ir po jos mirties tas perdėtas rūpestis vertė vemti. Noriu, kad suprastum, kad aš tik noriu padėti, vienu metu prarasti šeimą yra neapsakomai sunku ir tau reikėtų...

- Man reikėtų gryno oro, - pertraukiau aš ir nušokau nuo palangės.

Nikolės veidas apsiniaukė, ji nuleido akis sau į sportbačius. Mečiau nuorūką pro langą ir keliais žingsniais perėjau kambarį, Nikė šiek tiek pasitraukė šoną, tačiau liko stovėti. Nuo lovos čiupau telefoną ir savo odinę striukę.

- Stef, aš tik....

- Žinau, - atsisukau į Nikę jau laikydama durų rankeną, - ir ačiū. Tiesiog užsiknisau klausyti to paties, nepyk.

Nikė apdovanojo mane liūdna šypsena ir aš išsinešdinau iš kambario.

<Neitas>

Vis žvilgtelėdavau į galinio vaizdo veidrodėlį ir bandžiau sulaikyti šypseną. Porelė sėdinti ant galinės mano mašinos sėdynės atrodė be proto mielai. Paprastai nemėgstu seilinėjimusi ir mielybių, tačiau šie du tiesiog žavėjo.