Similar But Different

II. XXVI

<Stef>

Žvarbus vėjelis privertė mano odą pašiurpti. Nesitikėjau, kad rytas bus toks vėsus, į Nelsonų namo kiemą išėjau vien su treninginėmis kelnėmis ir Neito marškinėliais. Pasirėmusi į namo sieną išsitraukiau cigaretę iš pakelio ir užsirūkiusi stebėjau, kaip Vegasas ir Rudis atlieka rytinę apžvalga. Jiedu vaikštinėjo teritorijos perimetru, uostinėjo, sukiojo galveles kai ausys pagaudavo kokį nors garsą. Rytas nebuvo labai ankstyvas, šiek tiek po devintos valandos, tačiau šiandien sekmadienis, namo viduje dar visiška sapnų karalystė. Žvalgiausi ir kvėpavau vėsiu oru. Buvo gera, žolė ir asfaltas drėgni nuo lietaus, kuris buvo naktį, giedras dangus paslėptas pilkų debesų.

- Šiandien tikras ruduo, - išgirdau tariant ir atsisukau.

Konoras ėjo link manęs rankoje laikydamas pledą. Atrodė kiek mieguistas, bet kaip visad šypsojosi. Jis buvo apsirengęs savo jaukius treningus ir džemperį, laisva ranka ant galvos užsimaukšlino gaubtuvą.

- Kodėl nemiegi? – paklausiau ir dėkingai šyptelėjau, kai Konoras padavė man pilką pūkuotą pledą.

- Išsimiegojau, - trūktelėjo pečiais ir nupėdino už namo kampo, iš ten pasiėmė išlankstomas kėdutes ir pastatė prie manęs, kad mudu galėtumėme atsisėsti.

- Galvojau iki dvyliktos niekas neatsikels, - atsakiau delnu tikrindama ar kėdė nėra šlapia po naktinio lietaus, - o pasirodai tu, toks visas apsimiegojęs, su pleduku rankoje, - atsisėdusi jaukiai įsipatoginau, Konoras nusišypsojo, - dar ir su labiausiai tėvišku pasakymu, kokį galima sugalvoti.

- Ką aš pasakiau? - sutriko jis, aš nupurčiau pelenus nuo rūgstančios cigaretės ir ištiesiau jam pakelį, Konoras suspaudė jį delne.

- Kad šiandien tikras ruduo, - šaipydamasi nutaisiau tokį balsą, lyg sakyčiau eilėraštį, Konoras užvertęs akis paspyrė mano kėdės kojelę, - kaip gražu.

- Nebuvo minties mesti? – staiga pakeitė temą jis, net nespėjau sureaguoti.

Konoras rankoje laikė mano cigarečių pakelį. Suko jį, apžiūrinėjo, skaitė užrašus, lyg pirmą kartą mato tokį daiktą. Tikėdamasi, kad neturėsiu atsakyti į jo klausimą, ištiesiau jam žiebtuvėlį ir įtraukiau dūmą. Konoras palenkė galvą ir prisimerkė, aš pavarčiau akis.

- Ko tu iš manęs nori? – paklausiau gesindama cigaretės likutį, - aš nesu priklausoma.

- Žinoma, - prunkštelėjo jis ir pagaliau prisidegė cigaretę sau.

- Atsiprašau? – išsitiesiau, - ar man pasigirdo? Koks čia garsas? Negi su manimi kalba tas, dėl kurio mano vaikinas galimai turi problemų su kvaišalais?

- Stef, net nepradėk kalbėti apie tai, - jis papurtė galvą ir nusuko žvilgsnį į Rudį.

- Tuomet ir tu nepradėk, - pamerkiau jam akį.

Keletą minučių mudu sėdėjome tylėdami. Nežinau, kas tai buvo, ar įtampa, ar nežinojimas ką pasakyti, tačiau jaučiausi kiek nejaukiai. Konoras baigė rūkyti, toliau žiūrėjo į niekur. Buvo per daug mandagus, kad išsitrauktų mobilų ir pradėtų naršyti.

- Taip ir neatsiprašiau dėl to incidento per tavo gimtadienį, - Konoras nutraukė tylą, tačiau aš neatsipalaidavau, - kai atvažiavai čia, o mudu su Neitu... Na, prisimeni.

- Prisimenu, - tariau labiau sau nei jam.

Man prieš akis atsirado vaizdas kurio, regis, niekad nepamiršiu. Kai atėjau į svetainę ir jiedu su Konoru išsigandę pakėlė į mane raudonas, paburkusias, išsiplėtusių vyzdžių akis. Galvojant apie tai per kūną perbėgo šiurpas.