Similar But Different

II. XIX

<Neitas>

- Esate tikri, jog tai būtina? – kilstelėjo antakį Sebas.

Žvelgiau į jį pro galinio vaizdo veidrodėlį. Vaikinas atrodė kiek sunerimęs, šnairavo į tarp pirštų sukamą suktinę.

- Tuo labiau, ketinate vairuoti, - pridūrė jis. Užverčiau akis.

Sėdėjome mano automobilyje: aš, Sebas ir Konoras. Konoras atskrido prieš kelias dienas, su savimi pagaliau atgabeno Rudį, kuris jau apsistojo Stef bute. Mergina buvo neapsakomai laiminga pamačiusi jį. Buvau tikras, kad tokiu jos gyvenimo laikotarpiu Rudis jai labai pagelbės. Drauge su Konoru ir Sebu pirmą šiandienos pusę praleidome mano ir brolių namuose. Leidau Konorui apsistoti pas mus, kol jis lankosi Sietle. Matyti jį čia buvo išties keista, šis įdegęs jaunuolis kur kas labiau pritampa saulėje skęstančiame Los Angele, bet toli gražu ne lietaus laistomame Sietle. Ir, žinoma, šiandien lijo kaip iš kibiro.

Mašinoje tyliai grojo muzika, lietaus lašai barbeno į automobilio stogą. Lauke buvo tamsu, apsistojome ant Sunset Hill apžvalgos aikštelės, nuo kurios net ir lietingas Sietlas atrodė visai patraukliai. Greta manęs, ant keleivio sėdynės sėdintis Konoras lengvais judesiais suko suktinę. Nė neįsivaizduoju, kokiais būdais jam pasisekė iš Los Angelo atgabenti krūvą narkotikų, bet ir nenorėjau žinoti.

- Žolę rūkau nuo tų laikų, kai vos išmokau ropoti, - numojo ranka Konoras. Jis neatitraukė akių nuo suktinės norėdamas įsitikinti, jog nė vienas kvaišalų trupinėlis neiškris, - nesiruošiam prarasti savikontrolės. Mažas vakarėlis dar niekam nepakenkė.

- Tik jaudinuosi dėl to, jog po šio vakarėlio ketinome nuvažiuoti pas Stef, - nuo galinės sėdynės pasigirdo Sebo balsas, - Neitai, nemanau, kad ji apsidžiaugs pamačiusi tave apdaužtą. Ir apskritai, ar būtų teisinga būti apdaužtiems, kai jai toks gyvenimo laikotarpis.

- Tiek kartų nepastebėjo, kad dabar nė nebus sunku slėptis, - trūktelėjau pečiais. Šiek tiek kilstelėjau klubus bandydamas iškrapštyti žiebtuvėlį iš priekinės džinsų kišenės, - tuo labiau, patikėk manimi, dabar jos pastabumas kur kas suprastėjęs.

Tai buvo tiesa. Nors ir praėjo dar šiek tiek laiko po Roberto bei Janikės mirties, Stef vis dar sunkiai sekasi. Jau beveik savaitę ji nakvoja viena, vis dar dėl to prieštarauju, tačiau Stef vis tvirtina, jog mano globos jai per daug, nes kiekvienas jos žingsnis yra lydimas manęs. Negaliu su ją nesutikti.

- Sebai, gal ir tavo tiesa, kad elgiamės nelabai sąžiningai, - Konoras trūktelėjo pečiais, - bet, po velnių, atrodo, kad nemačiau jūsų šimtą metų. Esame verti pergalingos suktinės.

Konoras ištiesė suktinę priešais save ir ją pasigrožėjo. Pasukinėjęs tarp pirštų, pagaliau ištiesė ją man ir aš sugriebiau ją taip, lyg tai būtų didžiausias mano troškimas. Tai nėra visiškas melas, kurį laiką nerūkiau ir kartais net dantis rėžė, kaip norėjau suktinės ar kokios nors tabletės. Konoras pasiėmė savo suktinę ir pagaliau galėjome parūkyti. Ištiesiau savo žiebtuvėlį visiems iš eilės ir jau po kelių akimirkų mašina skendo dūmuose, o mano veide spindėjo tikros laimės kupina šypsena. Buvo taip gera, kad net užsimerkiau.

Per tą laiką, kol gyvenau su Stef, kad šiek tiek ją pasirūpinti, pagaliau išmokau jos laiptinės durų kodą ir buto numerį. Nežinau, kodėl taip buvo, tačiau niekad negalėdavau įsiminti žmonių butų numerių, apie durų kodus visai patylėsiu. Durims pyptelint, jos prasivėrė ir mūsų trijulė įžengė į laiptinę. Lipome aukštyn ir nemeluosiu, man šiek tiek sunkiai sekėsi. Suktinė manęs beveik nepaveikė, tačiau kojos šiek tiek pynėsi dėl perdėto atsipalaidavimo. Po to, kai parūkėme jau praėjo nemažai laiko ir net spėjome pavalgyti, todėl protas buvo blaivas.