Similar But Different

XXV.

<Neitas>

Drauge su Hariu sedėjome jo darbo kabinete ir atrinkinėjome tris menininkus, kurių ekspozicijas rodysime šią savaitę galerijoje. Haris sedėjo įdėmiai žiūrėdamas į kompiuterio ekraną ir skaitydamas informaciją apie menininkus, o aš sedėjau greta apžiūrinėdamas jų darbų pavyzdžius pateiktus jų aplankuose.

- Manau, kad šitas tikrai patenka, - Haris atsisuko į mane ir nuo stalo paemė vieno iš trijų pretenduojančių vaikinų aplanką, - ką manai?

- Man patinka spalvų perteikimas, - tariau apžiūrinėdamas jo skulptūros, vaizduojančios žmogų kosmose nuotrauką.

- Puiku, - Haris caktelėjo liežuviu ir padėjo vaikino aplanką į krūvelę prie kitų.

Mudu toliau rinkome pretendentus ir pagaliau padarėme pasirinkimą. Haris parašė jiems visiems žinutes su patvirtinimais, o aš suvedžiau menininkus į galerijos sistemą.

- Viskas, - tariau uždaręs savo nešiojamojo kompiuterio ekraną, - šiandien aš baigiau.

- Galvojau, kad liksi kiek ilgiau, - tarė Haris ir žvilgtelėjo į laikrodį kompiuterio ekrane, - galėtum pasedėti dar kelias valandas, kažkur iki septynių vakaro. Prisikaupė nemažai darbo.

- Viską atliksiu pirmadienį, arba paimsiu darbą į namus, - tariau trūktelėjas pečiais.

- Kalbant apie namus, - pradėjo Haris ir aš atsisukau į jį, - aš išvykstu savaitgaliui su Eva.

Eva, tai Hario mergina, su kurią jis susitikinėja jau keturis metus. Ji visai miela ir draugiška. Būdamas paauglys Haris kelis metus ją vaikėsi, o ji vis niekaip jam nepasiduodavo, bet vėliau, kai abu pradėjo studijuoti, netyčia susitiko ir permiegojo kažkokiam užmesčio motelyje. Taip prasidėjo jų mielės istorija.

- Ačiū, kad pranešei, man buvo labai svarbu tai žinoti, - sarkastiškai tariau ir susidėjąs savo kompiuterį į kuprinę atsistojau nuo kedės.

- Išklausyk, šmaikštuoli, - Haris pavartė akis ir pradėjo dėtis aplankus į savo darbinę kuprinę, - reikia, kad atvažiuotum savaitgalį namo.

- Kam? - paklausiau ir atsistojau priešais jį laukdamas, kada baigsis šis pokalbis, kad galėčiau eiti.

- Nes manęs nebus, Gustavas išvažiuos pas draugą į gimtadienį, o kažkam reikia prižiūrėti šunį.

Kai mirė mūsų tėvai, visi trys važiavome iš jų laidotuvių ir kelio pakarštyje pamatėme dėžę, kur sedėjo vienas likimo valiai išmestas šuniukas. Tuo metu jam buvo maždaug mėnesis, mažas haskio veislės šuniukas akimirksniu ištirbdė mūsų širdis. Negalėjau suvokti, kaip žmonės gali būti tokie žiaurūs ir palikti nuostabios veislės šunį tiesiog lauke. Haris, Gustavas ir aš be žodžių paemėme dėžutę su šuneliu ir išsivežėme jį pas save namo. Nuo to laiko, Vegasas gyvena su mumis. Kai išvažiavau į bendrabutį, man buvo labai sunku jį palikti, nes esu labai prisirišęs prie jo, bet man nereikėjo jaudintis, nes namuose gyvenantys Haris ir Gustavas buvo su juo ir jį prižiūrinėdavo.

- Jį reikės pašerti ir išvesti į lauką, tai manau, kad bus geriau, jeigu liksi savaitgaliui namie, - tarė Haris.

- Gerai, - sutikau. Pasiilgau Vegaso ir noriu pabūti bent kelias dienas namie, o ne pastoviam bendrabučio šurmulyje.

- Labai gerai, - nusišypsojo Haris, - aš ir Gustavas išvažiuojame rytoj ryte, bet gali atvažiuoti šiandien, ką nors paveiksime visi kartu.

- Visai norėčiau, - tariau, - bet nežinau, ar šiandien spėsiu.

- Kodėl? - paklausė Haris ir išjungė kompiuterį.

- Šiandien drauge su Stef važiuoju pas jos tevus, - tariau ir brolis staigiai pakėlė į mane akis jas išplėsdamas, - jos tėčio gimtadienis.