Similar But Different

XXI.

<Neitas>

Sedėjome greito maisto restorane iš šveitėme mėsainius. Šonas įsijautęs pasakojo, kaip jo bendraklasiai per visą sieną nupaišė savo biologijos mokytojos portretą mokyklos tuolete.

- Jie tikri menininkai, - juodėsi Šonas, - tiesa, kad kai direktorius viską sužinojo, jiems teko nutrinti savo darbą, bet po kelių dienų jo vietoje atsirado direktoriaus portretas.

Mudu su Stef garsiai nusijuokėme ir Šonas nusišypsojo. Sedėdamas vis žvilgtelėdavau į Stef. Ši ramiai valgė savo maistą nežiūrėdama į mane ir nors mes ne daug kalbėjomes važiuodami ir būdami čia, mergina bent jau nerodo man neapykantos ženklų ir tai jau buvo nuostabu. Pasedėję dar apie valandą mes grįžome į jos mašiną, kuri labai man patiko ir tai pasakęs Stef, sulaukiau nuoširdžios jos šypsenos. Stef sustabdė mašiną prie savo namų, kad galėtų paleisti Šoną. Jos tėvai ir Šonas gyveno bute. Name, kuris turėjo dvylika aukštų ir atrodė ganėtinai naujas.

- Neisit vidun? - paklausė Šonas.

Jis sedėjo priekinėje sedynėje greta sesers, aš buvau įsitaisęs gale.

- Ne, nemanau, - atsakė Stef.

- Eime, - paragino Šonas, - mama su tėčiu neatleis tau, jeigu neužeisi. Jie bus laimingi pamatydami Neitą.

Šonas atsisuko į mane ir aš nejaukiai patraukiau pečiais. Sprendimas priklausė nuo Stef. Aš nedegiau per dideliu noru eiti į jos namus, mes dar ne ant tiek susitaikėme, kad eiti pas jos tėvus, žinojau, kad Stef galvoja tą patį.

- Gal kitą kartą, - galiausiai tarė, - man reikia grįžti į bendrabutį ir pasiruošti atsiskaitymui.

Nusišypsojau pusė lūpų. Stef prasta melagė, bet Šonas lyg ir patikėjo.

- Na gerai, - tarė patraukęs pečiais, - greituoju metu susimatysim, - jis persisverė per sedynę ir apsikabino sesę, tuomet atsisuko į mane, - o su tavim susimatysim treniruotėje.

Atidaviau Šonui pagarbą ir jis šyptelėjęs išlipo iš mašinos ir po kelių akimirkų dingo už namo durų. Mašinoje stojo tyla, vienintelis garso šaltinis buvo tyli muzika grojanti per mašinos kalonėles.

- Gal atsisėsk į priekį, - pagaliau tarė Stef, - jaučiuos nejaukiai, kai žiūri man į pakaušį.

Nusijuokiau ir išlipęs iš mašinos, apėjau ją ir atsisėdau ant keleivio sedynės prie Stef.

- Gal galėtum pametėti mane atgal iki stadiono? - paklausiau, Stef atsisuko į mane, - ten mano mašina.

Ji be žodžių linktelėjo ir paspaudė greičio pedalą. Jos mašina švelniai pajudėjo iš vietos ir nuvažiavo Sietlo gatvėmis. Žiūrėjau pro langą į vakarėjantį miestą. Pamažu temo.

- Kaip tu? - pagaliau pertraukiau tylą atsisukdamas į ją, Stef ramiai žiūrėjo į kelią priešais save.

- O kaip turėčiau jaustis? - paklausė ir aš susigūžiau.

- Suprantu, apie ką tu, - tariau prieš akis pralėkus vaizdui, kai mudu šaukėme vienas ant kito tame suknistame vakarėlyje.

- Tai ir vat, - atsiduso, - o tu?

- Kas?

- Kaip jautiesi? - paklausė sustojusi prie sankryžos ir praleisdama žmones.

- Šūdinai, - prisipažinau ir Stef prunkštelėjusi vėl pradėjo važiuoti.

- Labai gera emocija, kaip tik tau.

- Mieloji, - nusivaipiau, - nesi geresnė už mane. Prisimink vakarėlį.