Similar But Different

XIII.

 <Stef>

Prisimerkusi stebėjau tai, kaip Neitas deda maišus su maistu, kelioninius krepšius ir įvairiausius daiktus į savo automobilio bagažinę. Mudu susitikome automobilių aikštelėje prieš maždaug dvidešimt minučių ir jis visą tą laiką bandė sudėlioti daiktus taip, kad jie tilptų jo mašinos bagažinėje.

- Nesuprantu, - jis išsitiesė ir pasikasė pakaušį, - kam mums tiek daiktų vienam savaitgaliui?

- Neklausk manęs, - papurčiau galvą ir Neitas pavartęs akis tęsė bandymus viską sudėti, - mama paprašė nupirkti maisto ir visokių menkniekių į sodybą. Nė neįsivaizduoji, kiek pastangų aš vakar įdėjau į tai, kad visą šitą šlamštą parnešti į bendrabutį.

- Keista, kad tavęs neužpuolė alkani studentai, - sumurmėjo Neitas grūsdamas paskutinį maišą su maistu, - čia per daug skanių dalykų.

Kai jis pagaliau sudėjo viską vidun, mudu su palengvėjimu atsidusome. Jis atidarė man savo mašinos dureles ir aš įsėdau vidun. Neitas apėjo automobilį ir klestėlėjo į vairuotojo vietą.

- Štai ir pirmoji mūsų kelionė, - jis išsuko iš stovėjimo aikštelės ir važiavo Sietlo gatvėmis.

Prieš važiuojant apytiksliai apipasakojau jam, kur reikia važiuoti ir Neitas pasitikslines sodybos vietą internete patikino mane, kad žino kelią iki ten ir galime ramiai važiuoti.

- Nenori pasiimti kokio nors maisto? – paklausiau po kelių minučių tylos, - tarkime galime užsukti į „Burger king", ar dar kur nors. Čia pakeliui.

- Būtų puiku, - tarstelėjo ir laisvą nuo vairo ranką uždėjo ant pilvo, - aš alkanas.

Tylomis stebėjau tai, koks ramus Neito veidas, kai jis vairuoja. Viena ranka ant vairo, kita laisvai guli ant kelių. Jo automobilis su automatine pavarų dėže, todėl jam nereikia dėti per daug pastangų vairuojant. Jis ramiu žvilgsniu žiūrėjo priešais save į kelią, karts nuo karto žvilgtelėdamas į galinio vaizdo veidrodėlį. Bandžiau įsivaizduoti, ką vaikinas galvoja. Po to vakaro, kai bučiavomės, mudu visiškai to neaptarinėjome. Tai buvo lyg silpnumo momentas, apie kurį nei jis nei aš nenorėjome pasikalbėti, nors man ir buvo smalsu, ką Neitas apie tai galvoja, bet nenorėjau pradėti šios temos. Per daug neaišku, kuo ji gali baigtis.

- Grožiesi? – Neito veide atsiradusi šypsena privertė mane grįžti į realybę.

- Tikėkis toliau, - nusijuokiau.

Neitas įsuko į „Burger king" ir sustojo prie langelio lauke. Jis susakė darbuotojai tai, ką užsisakinėsime ir pavažiavo prie sekančio langelio, kad apmokėti užsakymą. Jis ilgai ginčijosi nenorėdamas leisti man apmokėti maistą, bet galų gale laimėjau ginčą.

- Esi pirma mergina, kuri sumokėjo už mane, - tarė Neitas. Viena ranka vairuodamas, kitoje jis laikė mėsainį ir gardžiai jį valgė.

- Tai padėka už tai, kad aukoji visą savo savaitgalį man ir mano šeimai, - patraukiau pečiais ir įsimečiau gruzdintą bulvytę į burną.

- Jokia čia auka, - atsisukau į Neitą, bet šis žvelgė priešais save, - man smagu pabūti kartu kažkur už bendrabučio ribų. Kur klubais nesukioja Klėja, Sebas neprašo manęs atlaisvinti kambarį, ar Aleksas nesivaiko tavęs.

- Aleksas manęs ir nesivaiko, - tariau atsikandusi mėsainio.

- Kažkodėl niekas to nemato, - jis žvilgtelėjo į mane, - jis nuolat sukasi aplink tave.

- Kažkas pavydi? – nusivaipiau. Neitas šyptelėjes pavartė akis.

Nuo Sietlo iki sodybos vos trisdešimt kilometrų. Per dvidešimt minučių įveikėme daugiau nei puse kelio. Skaniai pavalgę padainavome keleta dainų, kurios grojo per radiją ir pradėjome aptarinėti tatuiruotes. Neitas papasakojo, kad pirmą tatuiruotę pasidarė būdamas septyniolikos metų. Nusistebėjau tuo, kad man tuo metu buvo vos keturiolika. Neitas trim metais vyresnis už mane. Po pat mokyklos baigimo jis nesimokė du metus, nes dirbo, o vėliau metus studijavo literatūrą. Šiemet įstojęs į mano universitetą studijuoja kartu su manimi, nors mus ir skiria trys metai.