Similar But Different

XVII.

<Neitas>

- Čia rimtai šneki? - paklausė Haris susidėjęs rankas ant stalo.

- Visiškai, - tariau įdėmiai žiūrėdamas į jį.

Mudu sedėjome mano kabinete. Haris žvelgė į mane iš kito stalo galo kilstelėjes antakį. Jau dešimt minučių šnekėjomes, o jis taip manęs ir nesuprato, o dar sakoma, kad brolių ryšis telepatinis.

- Nori mest darbą ir eiti treniruoti vaikų beisbolo komandos? - eilinį kartą paklausė Haris.

- Pakartosiu ketvirtą kartą, - pavarčiau akis ir Haris sukluso, - Stef brolio komanda pasiūlė būti jų treneriu apie mėnesį, kol tikras jų treneris neišsigydis kojos.

- Tai nori mėnesiui išeit iš šito darbo? - vėl nesuprato Haris.

- Nu ne, - vėl pavarčiau akis, - Hari, kaip su savo intelektu sugebėjai atidaryti galeriją? Sakau, kad tai net ne darbas, neimsiu už tai pinigų, o tiesiog treniruosiu juos, kai turėsiu laisvo laiko. Darbo galerijoje nepaliksiu.

- Tai tada koks tikslas tapti treneriu mėnesiui? - paklausė ir atsilošė kėdėje, - ar tai dėl Stef?

- Kokiu galu čia Stef?

- Vat ir aš klausiu to paties, - trūktelėjo pečiais, - sakei, kad čia jos brolio komanda. Nori padaryti jai įspūdį, kad esi toks nuostabus ir ėmeisi atsakomybės vaikų priežiūroje?

- Stef čia ne prie ko ir visai nesiruošiu palikinėti kažkokį įspūdį, - tariau, Haris parodė kabutes, - ir tai ne vaikų priežiūra. Juk pats žinai, kad buvau toks pat, kaip Šonas. Beisbolas man buvo viskas ir jeigu ne tie nutykimai su tėvais, būčiau vis dar žaidęs.

Žinojau, kad pataikiau. Haris visad susilpnėdavo, kai kalba užeidavo apie mūsų šeimą. Man ir pačiam tai buvo skaudi tema, bet tokia ta tiesa, tokia mūsų šeimos istorija.

- Neatėjau klaust tavo leidimo, - tariau jam, - tiesiog noriu, kad suprastum kodėl tai darau ir šiek tiek priderintum darbą galerijoje prie treniruočių.

- Gerai, - galiausiai ištarė, - pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Kiek, sakai, visą tai trūks?

- Mėnesį tikrai, - tariau nusišypsojęs, - gal kiek daugiau, kol grįš jų treneris.

- Ak, brolau, - tarė stodamasis Haris, - per daug darbų sau ėmi.

- Imu tik tam, kad nepakartoti tėvų likimo, - tyliai atsakiau.

- Aš irgi, - linktelėjo Haris ir pasišalino iš kabineto.

Kiek pasedėjęs pradėjau dirbti ir pastebėjau, kad trūksta vienos skulptorės darbų aprašymo kopijos. Žinojau, kad jos greičiausiai pas Stef, todėl nieko nelaukdamas išėjau iš kabineto ir užrakinau jį. Prieš eidamas pas ją, nusprendžiau paimti mudviem kavos, todėl nusileidau į pirmą aukštą, praeidamas pro kelis darbuotojus pasisveikindamas paspaudžiau jiems rankas ir iš kavos aparato nusipirkęs dvi juodas kavas, patraukiau tiesiai į Stef kabinetą.

- Labas rytas, - tariau alkūnę atidarydamas duris, - atnešiau kavos.

Stef sedėjo prie savo stalo apsikrovusi popieriais ir žiūrėjo į kompiuterio ekraną. Vienoje rankoje tarp pirštų sukinėjo sidabrinį tušinuką. Atsisėdau ant kedės kitame jos stalo gale.

- Daug darbo, Morka? - paklausiau ir pastačiau kavą jai ant stalo, ši iš karto ją pasiemė.

- Nelabai, - tarė atsigėrusi ir atsisuko į mane, - ačiū už kavą.

- Nėra už ką, - atsakiau, - ar Lizos Plinski aplankas pas tave? Nerandu aprašymo kopijos.

Stef pastatė kavą ant stalo ir pasiėmusi vieną lapų krūvelę, pradėjo ją perinkinėti.