Similar But Different

XIV.

<Neitas>

Buvo beveik dvylikta nakties, kai mudu su Stef nusprendėme nueiti pasivaikščioti. Nė vienas nenorėjome miego, todėl perspėjome prie laužo sėdinčius jos tėvus ir nuėjome už sodybos teritorijos į laukus. Pasak Stef, iki didžiausios pievos ir greta jos tekančio upelio reikėjo paeiti per žvyru išklotą kelią. Taip ir darėme.

- Tikiuosi, kad nėra taip blogai, - ištarė rudaplaukė, kai ėjome per tamsų, neapšviestą kelią.

- Ką turi galvoje? – paklausiau ir žvilgtelėjau į ją. Veide akimirksniu atsidaro šypsena.

Stef devėjo per pirmą mūsų bendrą vakarėlį manimi jai duota mano džinsinį švarką. Po juo užsidėjo šiltą džemperį. Juodi jos džinsai net tamsoje varė mane iš proto idealiai pabrėždami jos dailią figurą į kurią spoksojau šiandien, kol ji rinko obuolius. Tamsius ir be proto ilgus plaukus ji buvo paleidusi laisvai kristi. Net tamsoje ji atrodė gražiausia mano sutikta mergina.

- Kalbu apie sodybą ir šiandien dieną, - tarė žiūrėdama priešais save, - mama vis kabinėjasi prie tavęs, tėtis moko gyvenimo, o Šonas neduoda ramiai žengti žingsnio.

O tu neduodi man ramiai gyventi, kvėpuoti ir būti savimi, kai esi šalia, gražioji Stefane.

- Tiesa, iš pradžių galvojau, kad bus tragiška, - tariau ir Stef prunkštelėjo, - bet tavo šeima smagi ir man čia patinka.

Apsižvalgiau aplink. Tamsa gaubė aplink esančias pievas, tvyrojo kapų tyla, girdėjosi tik mudviejų žingsniai pakeldami po kojomis esantį žvyrą.

- Tikiuosi, kad nemeluoji, - Stef tyliai nusijuokė ir aš nesusilaikiau nenusišypsojęs.

Ėjimas su rudaplauke greta buvo tobulas. Nors mudu ir tylėjome, bet tai buvo maloni tyla. Kiekvienas galvojome apie kažkokius sau aktualius dalykus, bet buvau tikras, kad Stef gal ir ne dabar, bet bent kartą svarstė apie mudu. Apie tai, kas vyksta. Apie tai, kad negaliu sulaikyti savęs, kai liekame dviese. Kad tas momentas, kai bučiavau ją bendrabutyje, laikiau savo glėbyje, rankomis vedžiojau per švelnią odą, neduoda man ramybės jau kelias dienas ir anksčiau ar vėliau mums teks tai išsiaiškinti. Ir man toptelėjo, kad tas anksčiau ar vėliau jau atėjo.

- Stef? – tyliai pakviečiau ir sustojau. Rudaplaukė žengė dar kelis žingsnius ir irgi sustojo vietoje pasisukdama į mane.

- Taip?

Priėjau arčiau jos ir Stef šiek tiek atlošė galvą.

- Kas vyksta tarp mūsų?

Stef tikrai nesitikėjo šio klausimo. Akys pasidarė mėnulio formos, lūpos kiek prasivėrė ir vietoj žodžių ir jų išėjo tik atodūsis. Ji nutraukė mūsų akių kontaktą ir pradėjo žvalgytis aplinkui.

- Žiūrėk, - ji arodė į dangų man už nugaros, - koks paukštis.

- Jezau, - nutęsiau, - kiek tau metų, penki?

- Ko tu nori? – paklausė ir sužaibavo akimis, mačiau tai net tamsoje.

- Tu girdėjai klausimą.

- Gerai, - ji gyliai įkvėpė, - aš nežinau atsakymo. Laimingas?

- Ne, - ištariau, - nes ir pats nežinau atsakymo.

- Argi tau, vaikinui kurį domina tik vienos nakties nuotykiai, yra svarbu tai kas vyksta? – ji įsirėmė rankomis sau į klubus. Mano švarko rankovės nuslydo jos plaštakom į apačią. Žiauriai miela, kad jai mano švarkas per didelis.

- Esi tokia pat kaip aš, Morka, - pakartodamas jos judesį irgi įsirėmiau rankomis į klubus.

- Būtent, - ji pradėjo lėtai eiti ir aš prisigretinau prie jos, - dėl to aš nemastau apie tai, kokį šūdą mudu išdarinėjam.