Similar But Different

II.XXI

- Bet šiandien tavo gimimo diena. Ar jam nerūpi?

- Ačiū, kad priminei, - atidaviau jam pagarbą, Haris pavartė akis, - ir visiškai nėra jokios reikšmės jam rūpi ar ne, man tai eilinė diena.

- Stef...

- Hari, - kilstelėjau ranką pertraukdama jį, - man nereikia šventės. Aš nenoriu galvoti apie tai, kad šiandiena išskirtinė. Ypač šiemet.

- Suprantu, - Hario veidas šiek tiek apsiniaukė ir jis nunarino galvą, - visi trys su broliais perėjom per tai.

- Taigi puikiai pagauni apie ką šneku, - linktelėjau, - tiesiog apsimeskime, kad nieko nevyksta. Tai lyg mažas žaidimas.

- Kaip pasakysi, - pasidavė jis, atsistojęs nuo sofutės Haris patraukė durų link. Suėmęs rankenėlę dar atsisuko į mane, - bet būdamas tavo vietoje patikrinčiau kaip sekasi Neitui ir kur jis dingęs, iš to durnelio galima daug ko tikėtis.

- Gerai, - nusijuokiau ir sustabdžiau žvilgsnį ties gvazdikėliais ir maišeliu su dovana, - dar kartą ačiū už dovaną ir sveikinimus.

- Į sveikatą, - išsišiepė Haris ir dingo už durų.

Dar kurį laiką lyg užstrigusi laike žiūrėjau į uždarytas duris ir svarsčiau apie Neitą. Virš paros jis nė karto man nerašė ir neskambino, ir aš buvau tokia paskendusi savo mintyse, kad net nepagalvojau, kad jam galėjo kažkas nutikti. Iš Konoro žinių taip pat negavau. Dar pasėdėjusi kelias minutes šoktelėjau nuo kedės, išjungiau kompiuterį. Čiupau dovanas į vieną ranką, odinę striukę į kitą ir išėjau iš kabineto. Rakindama duris pasisukau į dešinę pusę, kur Haris kalbėjo su viena iš mano kolegių ir klausiamai, tačiau su šypsena žiūrėjo į mane.

- Pabaigsiu dirbti bendrabutyje, - atsakiau į jo žvilgsnį ir jis linktelėjo dar labiau nusišypsodamas, - turiu kai ką patikrinti.

Prasilenkiau pro Harį ir merginą, ir koridoriumi nuskubėjau link išėjimo. Vos pasiekusi lauką pasigailėjau, kad neužsimečiau striukės ant pečių. Pūtė žvarbus vėjas, danguje rinkosi lietaus debesys. Tiesiog klasikinis Sietlas. Pasiekusi mašiną, dovanas pasidėjau ant galinės sėdynės ir vis dėlto apsivilkau striukę. Šiandien dėvėjau ilgą, juodą, vasarišką suknelę. Ji buvo gelėta, turėjo kvadratinė iškirptę ant krūtinės ir gilia iškirpte kojai. Avėjau savo kerzinius batus. Viskas tiko Sietlo orui. Atsisėdusi į mašiną akimirksniu užkūriau variklį ir pajudėjau iš vietos.

Įsukau į Nelsonų namo kiemą. Neito mašina stovėjo priparkuota kieme, Gustavo automobilio nematyti. Išlipau iš mašinos ir patraukiau link durų. Nežinau ką čia veikiu, tačiau lyg žaibo trenkta pajaučiau, kad be roto noriu pamatyti Neitą, pasikalbėti su juo, patikrinti ar jam viskas gerai. Turiu raktus nuo Neito namo. Tamsiaplaukis padarė man savo raktų kopiją, kad bet kurią akimirką galėčiau apsilankyti jo namuose ir aplankyti Rudį, kurio šiandien deja čia nepamatysiu. Aurora išsivežė Rudį kelioms dienoms į gamtą, nes pati iškeliavo pasibūti su draugėmis, kurių pasirodo turi ne vien Los Angele, bet ir Sietle.

Atrakinau duris ir įėjau vidun. Iš karto pasigirdo muzika grojanti svetainėje ir pasijautė cigarečių dūmų kvapas, kuris išdavė, kad Neitas tikrai čia. Nusprendžiau nenusiauti batų, o iškart pėdinti į svetainę. Išlindau iš už kampo prie arkos, ir išplėčiau akis, vos tik man atsivėrė visas vaizdas. Tai, kad kambaryje viskas sujaukta nė nepatraukė mano dėmesio. Aš su akimirksniu pajaustu skausmu ir nusivylimu žiūrėjau į juodu. Į mano vaikiną ir mano vieną artimiausių draugų, kurie nesitikėję pamatyti mane, pakėlė galvas ir abu sustingo vietoje. Žiūrėjau į juodu ir į du šviežiai paruoštus kokaino takelius tiesiai jiems prieš veidus ant staliuko. Juodu ketino įtraukti miltelių. Nukreipiau akis į staliuką ir pagaliau pamačiau dar didesnį „grožį". Staliukas buvo nuklotas pačiais įvairiausiais narkotikais. Kai kurių pakeliai jau buvo pradaryti, kitų dar laukė savo eilės. Negalėjau patikėti.