Similar But Different

II. XVII

- Neitai, - suaimanavau jo vardą ir Neito delnai akimirksniu spustelėjo man klubus. Jis tikrai žino, kas man patinka.

- Duok man dvidešimt minučių, - bučiuodamas man kaklą sumurmėjo jis ir apvertė mudu. Atsidūriau po juo ir šypsodamasi nuvilkau Neito džemperį. Pamiršau apie viską, į Los Angelą skrendantį Šoną, mažai turimą laiką ir nesuvokimą, kodėl šią naktį Neitas praleido ant sofos.

- Labas rytas, - laikydama kavos puodelį rankose pasisveikinau su Sebu, Nojumi ir Nikole.

Trejetukas sėdėjo galiniame kieme prie stalo ir gėrė kavą. Sebas sedėjo be marškinėlių, su maudymosi šortais ir naršė kažką telefone, Nikolė devėjo vasarinę suknelę juodos spalvos, ant stalo buvo pasidėjusi nešiojamą kompiuterį ir kažką jame skaitinėjo, o Nojus sėdėjo kramtydamas sausainius, atrodė neišsimiegojęs, buvo prasisegęs marškinius ir devėjo šortus..

- Sveika, - vienbalsiu pasisveikino jie.

- Šonas dar skrenda? – paklausė Nojus pakėlęs akis į mane.

- Taip, - linktelėjau atsisėdusi prie Nikolės, ši pusė lūpų šyptelėjo man, - vakar rašė, kad maždaug dešimtą valandą bus čia.

- Konoras minėjo, kad galės pametėti judu su Neitu iki oro uosto, bet jis lygtais dar miega, - Nikolė kilstelėjo galvą į namo langus, kurie vedė į Konoro kambarį, - manau nesupyks, jeigu paimsit jo mašiną.

Buvo keista ramiai kalbėtis žinant, jog mūsų grupelėje vis dar vyrauja nesutarimai. Pyktis jau nublėso, tačiau niekas nerodė didelio entuziazmo kalbėdamas su kitais. Dabar mes priminėm kambariokus. Bendraujam, juokiamės, bet ties tuo viskas ir baigiasi. Kažkodėl tikėjau, kad galiausiai viskas baigsis ir grįšim į praeitį, kai buvome geriausi draugai. Tereikia laiko atsigauti ir viskas vėl bus gerai.

- Dar yra šiek tiek laiko, gal prasibudins, - trūktelėjau pečiais ir gurkštelėjau kavos, - jeigu ne, tai paimsim mašiną patys.

- Sunku būti svetimam mieste, be savo automobilio, - atsiduso Sebas, - dabar sėstum į savo baltą ferarį ir lėktum į oro uostą.

- Mano baltas feraris saugiai manęs laukia Sietle, tuo labiau, kol aš čia, Šonas juo naudojasi, - tariau ir šyptelėjau žiūrėdama į vandenyną. Kaip visad tobulas vaizdas.

Šios vasaros pradžioje Šonui sukako aštuoniolika ir jis pagaliau išsilaikė vairuotojo teises. Visą vasarą važinėjo mano automobiliu ir vis siuntė man nuotraukas to, kaip važiuoja į plovyklą, keičia padangas ir tiesiog važinėjasi po gražias vietas. Visada juokiuosi iš tų nuotraukų, susidaro įspūdis, jog jis siunčia mano mylimo, per atstumą gyvenančio vaiko nuotraukas.

- Esat tikri, kad nenorit praleisti dieną su mumis ir Šonu? – paklausiau Sebo, Nojaus bei Nikolės.

Vakar pasiūliau jiems pabūti su mumis, tačiau jie atsisakė.

- Norėtumėm, bet su Aleksu ir Nike sutarėm nueiti į kiną, - trūktelėjo pečiais Nojus kramtydamas dar vieną sausainį.

- O tu? – atsisukau į Sebą.

- Susitinku su gražia mergina iš baro, - kukliai nusijuokė jis ir aš nusišypsojusi pavarčiau akis, - ir kol tu nepradėjai skaičiuoti kelinta čia mergina per šią savaitę, atsakau – ketvirta.

- Supratau, Alfonsai, - atidaviau jam pagarbą ir Sebas sukikeno.

- Tačiau prisijungsiu prie jūsų vėliau, - jis pamerkė man akį.

- Ir mes, - šyptelėjo Nikolė, - nekantrauju pamatyti, kaip Šonas išgražėjo per vasarą.

- Gal net įsimylėsi, - pajuokavau, Nikolė nusijuokė, - jis pilnametis, daryk ką nori.