Mystery - Alisia Hope Kwon

3 - Conference

Šyptelėjusi vadybininkui pakilau iš savo vietos ir patraukiau miegamojo link. Greit palindau po dušu išsidžiovinusi ilgus plaukus ištraukiau iš spintos paprastus plėšytus juodus džinsus su užtrauktuko imitacijom virš kelėnu. Apsivilkau paprastą juodą maikutą ant storesnių šleikučiu ir iš spintos ištraukiau ilgus mėlynus languotus marškinius. Užsimetusi juos priėjau prie veidrodžio šyptelėjusi truputi padažiau akis ir blakstienas. Patvarkiusi medalioną ant kaklo patraukiau atgal į svetainę. Eidama masčiau , jog galėjau ir užsirišti kerzų tipo juodus batukus.

Atšlepsėjusi į svetainę radau savo vadybininka sėdinti susikėlusi kojas ant mano stiklinio stalelio ir naršanti savo išmaniajame kompiuteriuke kurį visad nešiodavosi su savimi. Jis kažką inirtingai skaitė kakta vis raukėsi. Kilstelėjusi antakius klestelėjau šalia ir trenkiau jam per kojas. Vyriškis pažvelgė į mane primerkes akis. gužtelėjusi pečiais nutaisiau nekaltą šypseną ir toliau tęsiau batų rišimo ceremoniją.

-Galiu važiuoti su motociklu,-dar kart viltingai suzyziau mums besileidžiant į požeminį garažą.

-Alisia jie tavęs lauks prie įėjimo per pavojinga važiuoti su motociklu.

-Aš galiu ateiti pro galinį įėjimą.

-Ne,-griežtai nutraukė atidaręs furgoniuko dureles.

Susiraukusi įsėdau į furgoniuką. Išsitraukusi telefoną įsikišau ausines ir pasileidau muziką. Visad tai darydavau kai tekdavo sėdėti mašinoje , o ne ją vairuoti. Užsimerkusi niunevau dainos melodiją kuri grojo per ausines. Kažkodėl nepasivarginau pažiūrėti kieno daina grojo leidau spotify leisti betkokia muziką kuri pirma pasitaikė „populiarųjų" saraše.

Spėjau perjunkti 8 dainas , pazysti dėl to , kad lėtai važiuojam ir jog esu alkana ir noriu miego. Septynis kartus pasiūliau vairuotojuj važiuoti namo ir niekam nereiks šiandien dirbti , bet jis tik nusijuokė ir davė man guminukų kuriuos į mašinoje paliko jo dukrelė , kai vežė ją į darželį su šituo automobiliu , kas žinoma buvo draudžiama , bet neleidau Monrey net žodžio pratarti.

Galiausiai pasiekėme viešbutį kuriame turėjo vykti spaudos konferencija. Pakėliau akis į viešbučio pavadinimą. „Hope Hotel" kilstelėjusi antakį papurčiau galvą ir iššokau iš mašinos. Man nespėjus sureaguoti buvau apakinta blyksčiu. Bandžiau nemirksėti , bet sunkiai sekėsi. Girdėjau daug klausimų , bet nei vieno tiksliai nesupratau. Sukandusi dantis giliai įkvėpiau ir išsitiesiau. Iš galinės kišenės išsitraukiau akinius nuo saulės ir užsidėjau juos.

-Kita kart gal išsijunkit blykstes , nes apakinsit žmones ir atsiprašau , bet nesupratau nei vieno jūsų klausimo , nes jūs kaip darželinukai rėket vienas per ktią , tad atsakymų ir nebus. Pasimatysim konferencijoje arba ne.

Patraukiau keliu kurį man atlaisvino viešbučio apsauginiai. Šypsodamasi įėjau į didelį pastatą kuris tiesiog spindėjo prabangumu. Vos tik už mūsų užsidarė duris nusiėmiau saulės akinius ir atsisukau į vadybininką.

-Tikrai manai , kad gera idėja man leisti kalbėti? Juk žinai , kad aš sakau ką galvoju.

-Todėl ir gera idėja tau leisti kalbėti. Tai tavo įvaizdis būk savimi Alisia ir viskas bus gerai.

-Rodyk kelia.

Vyriškis žengė prieki manęs vesdamas mane į sale kurioje turėjo būti begalo daug paparacu. Mums einant per viešbutį dauguma žmonių vis atsisukdavo pažiūrėti į mane. Nekreipiau į tai dėmesio toliau žingsniavau paskui Monrey jis visad atrodydavo toks ramus. Tikriausiai net jai pagrasinčiau , kad nudėsiu Obama jis vis tiek būtų ramus. Toks tas mano vadybininkas visiškas priešingybė man. Bet vis tiek į nieka jo nekeisčiau.