Illusion || n.h. (Lt fanfic) ✔️

Chapter 71

---NiNi P.O.V.---
Anksti pabudęs pažvelgiau į saldžiai miegančia Dei ir tyliai išlipau iš lovos. Pasiėmiau rūbus ir nuėjau nusiprausti. Nusiprausęs nusileidau į apačią bei padariau pusryčius. Grįžau viršun su pusryčių padėklu rankose ir pažvelgiau į jau pabudusia mažule.
-Labukas.-nusišypsojau ir prisėdau ant lovos krašto.
-Labas rytas, mano airi.-sukikeno ji atsisėdus ir pasirodė jos nuogos krūtys. Įsispoksojau į jas.
-Tai, matau kažką paruošei.-sukikeno taip atitraukdama mano žvilgsnį.
-Aa, yap. Kadangi taip retai tave lepinu, nes išvažiuoju, tad nusprendžiau atnešt pusryčius į lovą.-išsišiepiau ir pastačiau padėklą ant jos kojų.-Dar ir pamaitinsiu tave.-pridūriau.
-Oh, nereikia, ma...-petraukiau ją įdėdamas į burną blyno.-Ačiū...-pilna burna tarē sukikenus.
-Miela.-šyptelėjau stebėdamas ją. Pirštu perbraukiau per jos spenelį kol ji valgė.
-Ką tu čia? Gi kutena.-sukrizeno patraukus mano pirštą.
-Ką manai, jei dabar važiuosim dėl vestuvių apsidairyt ir visą kitą?-paklausiau prikandęs lūpą.
-Žinoma.-nusišypsojo ji.
-Tada eik susiruošt, jei jau pavalgei.-šyptelėjau ir paėmiau padėklą, kad galėtų išlipti iš lovos. Pliaukštelėjau jos užpakalį.
-Nu, Niall!-nusijuokē ir pasiėmus rūbus greit nubėgo į vonią. Sukikenau ir nunešiau padėklą į virtuvę. Susitvarkęs atsisėdau ant sofos laukdamas jos. Paglosčiau Lewis ir įdėjau jam ėst.
-Varom?-išgirdau ją. Linktelėjau ir pagriebęs mašinos raktelius išėjau laukan užsidėjęs batus. Įsėdau į mašiną palaukdamas jos.
-Kur pirmiausia nori nuvažiuot?-paklausiau vos jai įsėdus.
-Man nėra skirtumo, mažuli.-šyptelėjo ji. Linktelėjau ir išvažiavau iš kiemo. Visą laiką, kol važiavau laikiau padėjęs delną ant jos šlaunirs, išskyrus, kai reikėjo pakeist pavarą. Vos sustojus automobilį apsupo fanės. Išgirdau jos susierzinimo kupina atodūsį, nors ir stengėsi to neparodyti. Suprantu ją, kad ji nori privatumo ir tiesiog ramiai pabūt dviese mieste, pats to tikrai neatsisakyčiau, bet jei taip nemylėtų ji manęs, tikriausiai nesitaikstytų su visu tuo. Dėl to ir vertinu jos kantrybę bei ryžtą gyvent tokį gyvenimą. Išsitraukęs telefoną paskambinau apsauginiui.
-Ar viskas gerai?-paklausiau Dei vos baigęs pokalbį. Ji tik pažvelgė į mane ir menkai šyptelėjo.-Gali man pasakyt...-sušnabždėjau paglostęs jos šlaunį.
-Manau, numanai kas yra. Tenoriu pabūt dviese ramiai, be trukdžių. Nematau, tavęs dažnai ir norisi kiekvieną akimirką praleist kartu. Nieko prieš jas neturiu. Yra, kurios ir puikiai supranta tokius dalykus, bet kitos matos, jog ne. Tikiuosi supras jos ir, kai būsim išvykę į medaus mėnesį...-pasisakė ji. Suprantamai linktelėjau ir išlipom iš mašinos, kai apsauginis atvažiavo. Užrakinau mašiną bei spėjau pasirašyt ir nusifotkint su keliom nenorėdamas gaišint Dei.