<Neitas>
- Sveiki atvykę į rojų, draugai.
Rubė ištiesė rankas ir šypsodamasi rodė į savo namus, kurie labiau priminė stovyklą, ar benamių buveinę ant vandenyno kranto, o tiksliau netoli Tunos kanjono parko. Rubė stovėjo priešais mane, Stef ir Konorą. Aleksas, Nojus, Nikolė ir Sebas stovėjo kiek atokiau prie Fino ir Samuelio, kurie iš stovyklavietės vedė juos tiesiai prie vandenyno, kuris buvo vos už keliasdešimt metrų.
- Jeigu taip atrodo rojus, - sumurmėjo Konoras palinkdamas prie manęs ir Stef, kol Rubė mūsų negirdėjo, mudu su Stef šiek tiek pasilenkėm prie jo, kad geriau girdėtumėm, - tai aš į jį nenoriu.
Mudu su Stef vienbalsiu prunkštelėjom, o Konoras tyliai nusijuokė. Laimei Rubė to neišgirdo ir išdidžiai iškėlusi galvą pradėjo vedžioti mus po stovyklavietę. Mūsų trijulė sękė jai iš paskos. Per kelias minutes Rubė aprodė mums vietą, kurioje gyvensime. Netrodė labai blogai, bet net mūsų bendrabutis Sietle šios stovyklavietės fone atrodė, kaip tikrų tikriausia pilis. Nuostabiausias šios vietos bruožas buvo vandenynas ir tai, jog ji stovėjo paplūdimyje. Šiltas smėlis kuteno pėdas, vandenynas tyliai ošė sukeldamas nedidelias bangeles. Vaikščiojau dairydamasis po aplinką ir stebėjausi tuo, kaip Rubė, Finas ir jų šutvė sugebėjo įrengti tokius namus. Stovyklavietė buvo po stogu, kuris buvo pastatytas iš bambukų ir uždengtas palmių lapais, joje buvo įrengta virtuvėlė, tuoletas ir net dušas. Viskas iš daiktų rastų Los Angelo gatvėse ar šiukšlynuose. Rubė ir jos draugai nakvojo savomis rankomis padarytuose palapinėse. Kiekviena buvo sukonstruota stovyklavietės stogo principu ir atrodė išties įspūdingai. O stovyklos vyduryje buvo įrengta didelė laužavietė, aplink ją sudėti rąstai ir kėdės.
- Iš kur gaunate pinigų maistui ir vandeniui? - paklausė Stef, Rubė nusijuokė.
- Tai, kad gyvename lauke, nereiškia, jog esame nepasiturintys benamiai. Finas, Samuelis, Džeikas ir Marta turi darbą pas vieną ūkininką, kuris jiem visai neprastai moka, - pasakojo Rubė, - aš dainuoju gatvėse ir pagrinde iš to užsidirbu, kartais padedu jiems ūkyje, - Rubė kinktelėjo į Martą ir Džeiką, kurie stovėjo prie virtuvėlės ir gamino kažkokį keistos spalvos maistą, - Kristė ir Meisonas dirba pas gatvių menininkus ir paišo ant miesto sienų.
- Iš to galima užsidirbti? - nepatikėjo Konoras ir nusipurtė nuo savęs ant marškinėlių užskridusį vabalą.
- Laisvai, - Rubė patraukė pečiais.
Prie mūsų priėjo Samuelis ir nusišypsojo.
- Kaip pirmi įspūdžiai? - draugiškai paklausė.
- Kol kas viskas puiku, daug uodų, smėlio ir vandens, - susidėjau rankas ant krūtinės, - nežinau, kodėl taip mus gąsdinot. Ši vieta išties gera.
- Tai dėl to, kad kol kas dar nepajutot, kad čia gyventi kur kas sudėtingiau, nei dvare Los Angelo centre, - pašiepė Rubė.
- Pažiūrėsim, - Konoras pamerkė jai akį.
- Man skambino Ronis, - Samuelis atsisuko į Rubę ir ši sukluso, - sakė, kad šiandien darbo į valias ir iki pat nakties. Jam reikės mūsų visų.
Mudu su Stef susižvalgėm.
- Kas tas Ronis? - paklausė Stef ir Samuelis prasižiojo norėdamas atsakyti, bet Rubė uždengė jam burną delnu.
- Tas ūkininkas, apie kurį pasakojau, - išbėrė ir patraukė delną nuo Samuelio burnos, šis klausiamai žiūrėdamas į ją pasikąsė pakaušį, - negalime į darbą išvažiuoti visi.
Pajaučiau delną sau ant peties ir atsigręžiau, už manęs stovėjo Marta ir koketiškai šypsojosi. Tą pastebėjo ir Konoras, todėl sužiuro į Stef laukdamas jos reakcijos, bet ši žvelgė į Martą ramiu žvilgsniu ir nieko nedarė. Pastebėjau, kaip Konoras suraukė antakius.
- Negalime palikti naujokėlius čia vienus, - tarė Marta ir apėjusi mane atsistojo greta Konoro, šis nežymiai šyptelėjo.
- Sakau tą patį, - Rubė susidėjo rankas ant krūtinės.
- Baikit, - Konoras numojo delnu, - kas gali mums atsitikti?
- Būtent, - linktelėjau ir Konoras pritariamai nusišypsojo, - jeigu bijot, kad kažką pavogsim, tai nėra ko bijoti, nes paprasčiausiai čia nėra ką vogti.
Stef nusišypsojusi kinktelėjo mane į šoną, o Konoras su Marta ir Samueliu nusijuokė.
- Gerai, miestiečiai, - Rubė pavartė akis, - likit čia vieni ir būkit geri, nesugriaukit mūsų namų.
- Bus matyt, - nusišypsojo Konoras ir trūktelėjo pečiais.
<Stef>
Visą dieną pratinomes prie naujos aplinkos ir statėmes palapines, lauke pradėjus temti nusprendėme pavalgyti. Sebas, Nojus, Nikolė, Aleksas, Neitas, Konoras ir aš susėdome aplink laužą, kurį Sebui su Aleksu pavyko užkurti tik iš aštunto karto. Iš vadinamos virtuvėlės atnešiau murdalą, kurį prieš išeinant į darbą baigė gaminti Marta.
- Aš šito nevalgysiu, - pareiškė Nikolė susiraukusi žiūrėdama į kažką panašaus į troškinį, kurį pilsčiau kiekvienam į vienkartinę lėkštutę.
- Nagi, - Neitas pasiėmęs lėkštutę pridėjo ją prie nosies ir gyliai įkvėpė, - nėra taip jau blogai. Tiesiog prastas vaizdas.
- Sakai? - paklausė susiraukęs Sebas, - tuomet pirmyn.
Ji parodė Neitui į lėkštutę ir visi sužiuro į jį. Šis kiek sudvejojo, bet pasiėmęs šakutę sugaudė maistą ir lėtai įsidėjo jį sau į burną. Visi sulaikėm kvėpavimą žiūrėdami, kaip Neitas sustingo ir užsimerkė. Aleksas su Nojumi ir Konoru nusijuokė. Staiga Neitas pravėrė burną ir visas maistas net nesukramtytas iškrito atgal į lėkštutę, priversdamas pradėti juoktis visus. Neitas staigiu judesiu padėjo lėkštę ant smėlio ir čiupo mano rankuose laikomą vandens buteliuką.
- Atsiėmu savo žodžius, - sumurmėjo jis atigėręs kelis didelius gurkšnius vandens, visi dar labiau pradėjome juoktis, - tiesiog nerizikuokit, o tai su tokiu maistu galima numirti anksčiau, nei numatyta.
Paklausę Neito patarimo visi vienu metu padėjome lėkštes ant smėlio. Užverčiau galvą ir žvilgtelėjau į dangų. Labai greitai temo, todėl danguje jau matėsi pirmosios žvaigždės.
- Kaip gražu, - sumurmėjau ir priešais sėdinti Nikolė pakėlė galvą į žvaigždes.
- Tikrai, - tarė ji, visi kiti taip pat užvertė galvas grožėdamiesi naktiniu dangumi, - Sietle tokio nepamatysi.
Buvo taip gera ir ramu, kad pajaučiau, kaip atsipalaiduoju. Užsimerkiau ir klausiausi visai greta ošiančio vandenyno, traškančio laužo ir šilto vėjelio, kuris švelniai judino aplink esančių palmių lapus.
- Nesu tikras, kad buvo gera idėja čia atvažiuoti, - sumurmėjo Aleksas ir aš atsimerkusi atsisukau į jį.
- Kodėl? - nusistebėjo Nojus, - kas ne taip?
- Taip kvaila, kad galėjome gyventi dvare, bet pasirinkome kažkokį bomžyną, - Aleksas susidėjo rankas ant krūtinės ir sužiuro į vandenyną. Mudvi su Nikole susižvalgėm, pastebėjau, kad draugė pasijuto nejaukiai. Ji atsargiai prisispaudė prie greta sėdinčio Nojaus, o šis ją apsikabino.
- Tas dvaras ne tavo, - prunkštelėjo Sebas ir Aleksas staigiai atsisuko į jį, - turėtum būt dėkingas, kad čia atsiradai. Kada dar turėtum galimybę pabūti su draugais tokioje aplinkoje?
Linktelėjau pritardama Sebui ir tik tada pastebėjau, kaip apsiniaukė Alekso veidas. Jis suspaudė kumsčius prie šonų ir pakreipė galvą piktai visus nužvelgdamas.
- Aha, - purnkštelėjo jis, - tik bėda ta, kad čia nėra mano draugų.
Nejučia išplėčiau akis, visi kiti atreagavo taip pat.
- Ką čia šneki? - įsiterpė Neitas. Jam sėdint greta manęs pajaučiau, kaip irgi pradeda pykti ir įtampa tarp visų labai padidėjo.
- Ar ne tiesą sakau? - kirto Aleksas, - sėdžiu čia, prie suknisto vandenyno su žmonėmis, kurie net to neverti.
Nikolė aiktelėjo, jai iš šono sėdintis Sebas susiraukė. Prie laužo stojo tyla. Visi savinosi Alekso žodžius pakibusius ore. Mačiau, kad labiausiai jie kirto vaikinam. Sebas, Nojus ir Neitas sutrikusiais veidais žvelgė į Aleksą. Net Konoras sedėjo keistai prisimęrkes.
- Kalbi rimtai? - tyliai paklausiau pertraukdama tylą.
- Sunkistai taip! - išrėkė Aleksas ir aš susigūžusi nejučia prisispaudžiau prie Neito. Tai pastebėjęs Neitas suemė mane už liemens ir prisispaudė arčiau savęs.
- Nedrįsk kelti ant jos balso, - piktai sumurmėjo Neitas.
- Nustok vaidinti tokį drąsų, - toliau šaukė Aleksas, pastebėjau, kad susigūžė ir Nikolė, - nieko man nepadarytum.
- Tai gal sakau patikrinam? - Neitas pradėjo stotis, bet jam iš dešinės sėdintis Konoras staigiai uždėjo ranką Neitui ant peties ir papurtė galvą. Neitas gyliai įkvėpęs atsisėdo atgal ir paleido mano liemenį.
- Kas tau yra? - Sebas pakėlė balsą ir sužiuro į Aleksą, - pats dar Sietle sakei, kad atvažiuot į Los Angelą yra gera idėja, kad nori, kad visi vėl būtūmėm draugais, bet nedarai nieko, kad taip ir įvyktų. Viskas buvo puiku, bet kai tik kažkas įvyko ne pagal tavo norą, tu pradedi protestuoti ir ant visų kabintis.
- Tiesiog nematau tikslo čia būti, - Aleksas parodė į stovyklavietę, - ar jūs rimtai nematot, kur patekom?
- Tavęs niekas nevertė čia važiuoti, - tyliai tarė Nikolė, - net neprivalėjai važiuoti į Los Angelą.
- Galvoji, kad praleisčiau progą pabūti Kalifornijoj tris mėnesius ir prabangiai pagyventi? Nė velnio, Nike, - atkirto Aleksas ir pradėjo vaiksčioti pirmyn atgal piktai visus stebėdamas.
Visi tylėjo. Niekas nežinojom, ką pasakyti, ar ką padaryti. Niekas nesitikėjom, kad Aleksas taip pasielgs.
- Rimtai atvažiavai čia tik dėl mano tėvų namo? - ramus Konoro balsas pertraukė tylą. Susivokiau, kad per visą ginčą jis nepratarė nė žodžio. Elgėsi mandagiai ir nesikišo į ginčą, - tau visiškai nusišikt ant jų, tiesa? - Konoras parodė į mus ir Aleksas sužaibavo akimis, tamsoje jo veidas atrodė be proto piktas, regis, kad bet kurią sekundę puls Konorą, ar kažką iš mūsų, - esi čia dėl prabangos ir atostogų.
- Neketinu apie tai kalbėtis su tavimi, - atkirto Aleksas.
- O man atrodo, kad šis pokalbis turėtų vykti tarp mudviejų, - nenusileido Konoras, kalbėjo ramiai ir užtikrintai, - kalba eina apie mano namus ir mano pusseserę, kuri leido tau keliauti kartu su ja, nors tikrai neprivalėjo to daryti, o tu elgiesi, kaip visiška subinė. Ar tau rimtai nerūpi nė vienas čia sėdintis tavo draugas?
Aleksas sustojo ir gręžė Konorą žvilgsniu, tuo pačiu šis atrodė visiškai ramus, veidas nerodė jokių emocijų, balsas monotoniškas.
- Tu daug ko nežinai, bet esi teisus. Man nerūpi. Nė kiek, - tai buvo paskutiniai Alekso žodžiai, kurie kirto net ramiausiam iš mūsų Konorui, jis sumikčiojo norėdamas kažką pridurti, bet nerado žodžių, todėl tiesiog sužiuro į ugnį.
Aleksas irgi nesistengė daugiau kalbėti, pasakė užtektinai tiek mum, tiek sau pačiam, todėl apsisuko ant kulno ir patraukė prie savo palapinės. Po kelių akimirkų palapinės durų užtrauktukas užsitraukė iš vidaus ir Aleksas pradingo viduje. Tarp mūsų vėl stojo tyla. Kiekvienas sedėjome paskendę savo mintyse. Pakėliau akis ir žiūrėjau į draugus. Visų veidai buvo sutrikę. Sebas piktai žiūrėjo kažkur į tolį, Nojus gyliai kvėpuodamas glostė sutrikusios Nikolės plaukus, Konoras sedėjo pasirėmęs alkūnes keliais ir žiūrėjo į ugnį, o greta manęs sėdintis Neitas maigė savo pirštus ir įniršio kupinu veidu žvelgė į smėlį.
- Gal reikėtų eiti miegot? - pasigirdo tylus Nikolės balsas ir ji išsitiesė, - visi pavargom, reikia pailsėti. Vis vien neaišku, kada grįš Marta, Finas, Rubė ir kiti.
Nikolė atsistojo, jos pavyzdžiu pasiekė ir Nojus. Jis priėjo prie Sebo ir ištiesė jam delną.
- Nagi, bičiuli, tau reikia pailsėti, - Sebas linktelėjo Nojui ir suėmęs jo delną atsistojo nuo rąsto. Trijulė atsisuko į mus, - dar sedėsit?
- Ne, - Neitas taip pat atsistojo ir nusipurtė smėlį nuo šortų, - šiandien nebus jaukaus vakaro prie laužo.
Nikolė jam linktelėjo ir palinkėjusi visiems labos nakties suemė Nojų už rankos, nusivedė jį į jų palapinę, Sebas pėdino už jų, nes jo palapinė buvo greta Nojaus ir Nikolės. Neitas nuėjo į kitą stovyklavietės pusę link mudviejų palapinės ir labai greitai dingo joje. Konoras įdėmiai stebėjo jį, ir kai Neitas įlilipo į palapinę šis suraukė antakius ir atsisuko į mane.
- Nesuprantu, - tarė papurtęs galvą, kai likome dviese. Jis pasilenkė prie laužo ir įmetė į jį porą šakelių.
- Kas? - tyliai paklausiau. Neturėjau jėgų bei noro kalbėtis. Situacija su Aleksu galutinai išmušė mane iš vėžių.
- Niekaip judviejų neperprantu, - tarė Konoras ir aš klausiamai kilstelėjau antakius, - turiu galvoje judviejų su Neitų porą.
- O kas ne taip? - atsargiai paklausiau jausdama, kaip pradedu dar labiau jaudintis, - jis nuėjo miegoti. Tame nėra nieko kriminalinio.
- Taip, bet jis net neatsigręžė į tave, nepakvietė eiti miegoti kartu. Nepatikrino, ar gerai jautiesi. Šitaip ramiai paliko tave vieną su manimi, be jokių pavydo gaidelių, - nustębes Konoro balsas vertė mane įsitempti. Jis įtarė, kad mūsų poroje kažkas ne taip ir buvo visiškai teisus.
- Paprastai nesikišu į svetimų žmonių reikalus, tuo labiau į porų santykius, - pasiteisino Konoras ir aš linktelėjau, - bet tai taip keista. Neitas atrodo, kaip tas, kuris nužudytų bet ką, kas prisiartintų prie tavęs bent per metrą.
Anksčiau taip ir buvo. Anksčiau.
- Kai Aleksas pradėjo šaukti ant tavęs, galvojau, kad Neitas šoks jam ant kaklo ir uždusins, bet tuo pačiu jis palieka tave čia, nerodo kažkokio dėmesio, nesiglėbesčiuoja, neima už rankos. Nežinau, kaip priimta rodyti meilę jūsų poroje, bet pažiūrėjus į Nikę ir Nojų, tai matosi, kad jie labai vienas prie kito prisirišę, - dėstė Konoras ir aš gyliai įkvėpiau bandydama sugalvoti tai, kaip turėčiau pasiteisinti ir sumeluoti jam, nors meluoti neturėjau jokio noro, - Ir tu elgiesi lygiai taip pat, kaip Neitas. Velnias, jeigu nežinočiau, kad susitikinėjat, niekad nebūčiau net pagalvojęs apie tai. Atrodot, kaip tiesiog du žmonės, kurie vienas kito nekenčia, bet yra priversti būti vienoje aplinkoje.
Man suspaudė širdį, o vidus pradėjo skaudėti. Per akimirką prisiminiau, kas tai per skausmas ir nejučia susiraukiau. Jutau jį jau ne kartą ir jis vis niekur nedingsta, užklumpa mane taip netikėtai ir taip nemaloniai, kad kas kartą norisi tiesiog dingti, pabėgti nuo jo. Tai sudaužytos širdies skausmas. Tas suknistas jausmas, kuris kas dieną žudo mane vis labiau. Visi sako, kad nuo išsiskyrimo sukelto skausmo gydo laikas, bet man šitas neveikia. Kasdien skauda vis labiau, kasdien jaučiuos vis blogiau ir tai nepraeina. Kartais atrodo, kad niekada nepraeis.
Konoras stebėjo mane, o aš negalėjau nieko pasakyti, tiesiog negalėjau pratarti nė žodžio, nė išleisti menkiausio garso. Jaučiausi taip, lyg kažkas suspaudė gerklę ir negalėjau nieko padaryti. Vienintelė išdavikė ašara nuriedėjo man skruostu, o jai iš paskos atsklido tylus kūkčiojimas. Pasijaučiau silpna, maža ir bejėgė. Vos pamatęs ašaras, Konoras pašoko ant kojų ir pritūpė priešais mane, o pasislėpiau veidą delnais ir susigūžiau.
- Stokis, - švelniai tarė Konoras, - tau reikia šiek tiek pasivaikščioti.
Jis labai atsargiai, vos mane liesdamas padėjo atsistoti ir nusivedė toliau nuo stovyklavietės. Ėjome palei vandenyną, kojas kuteno šiltas vanduo. Buvo be proto tamsu, o stovyklavietė tolo mums už nugarų, visą laiką verkiau. Nekenčiau savęs, kad pasirodžiau tokia silpna prieš Konorą ir priverčiau jį pasijausti nejaukiai apsiverkdama jam prieš akis, todėl stengiausi nusiraminti ir pagaliau, praėjus geram pusvalandžiui nustojau kūkčioti ir nusivaliau paskutinias ašaras.
- Atsiprašau, - sumurmėjau ir Konoras atsisuko į mane, - kad verkiau. Atsiprašau.
Ėjome šiltom vandens bangelėm atsimušant į kojas ir danguje ryškiai blizgant žvaigždėm.
- Neatsiprašinėk, - atsiduso Konoras ir sužiuro sau į kojas, kurias paslėpė vandenyno vanduo, - niekad neatsiprašinėk už savo ašaras. Esi žmogus, Stef, su visom emocijom ir jausmais. Verkti nėra bloga ar gėdinga. Tai nėra silpnumo ženklas.
- Tiesiog retai kada verkiu, o čia mane kažkaip pramušė, - tariau valydamasi drėgną veidą.
- Čia aš turėčiau atsiprašyti, - sumurmėjo Konoras ir aš klausiamai sužiūrau į jį, - man nereikėjo kištis ir reikšti savo nuomonę, negalvojau, kad susigraudinsi.
- Ne, - papurčiau galvą, - tai ne dėl to, - gyliai įkvėpiau, nenoriu jam meluoti, nenoriu, kad Konoras būtų dar vienas žmogus, kuriam meluosiu tiesiai į akis, - tiesiog tavo žodžiai buvo tokie... tokie tikroviški ir teisingi. Nė neįtari, kaip taikliai pataikei sakydamas, kad mudu su Neitu tiesiog du žmonės, kurie priversti būti kartu.
- Palauk, - Konoras sustojo ir sužiuro į mane, - ką turi galvoje?
Gyliai įkvėpiau. Žinojau, kad noriu jam viską iškloti. Kažkodėl pasitikėjau Konoru ir buvau tikra, kad papasakoti apie tai kažkam bus daug geriau, nei laikyti viską savyje.
- Mudu išsiskyrėm prieš pusmetį, - tariau ir pasijaučiau taip, lyg pasaulis išlydo man iš po kojų. Dar nebuvau niekam to pasakiusi, net mama su tėčiu ir Šonas iki šiol galvoja, kad mudu su Neitu susitikinėjame.
Žiūrėjau Konorui į akis, jo žvilgsnis lakstė mano veidu, atrodė labai pasimętes ir sutrikęs.
- Bet tada kodėl.., - jis užsikirto ir papurtė galvą, - kodėl visiem sakot, kad esat kartu? Velnias, kaip tu taip save kankini, Stef?
- Nes taip paprasčiau, - trūktelėjau pečiais.
- Paprasčiau kam? Nes tikrai ne judviem su Neitu, - Konoras papurtė galvą ir tankiai sumirksėjo.
Mudu vėl pradėjome eiti ir aš papasakojau jam viską. Pradėjau nuo mudviejų su Neitu pažinties ir nuo to, per ką perėjom. Visi pykčiai, jo išdavystė, Klėjos išdavystė, visi tie kartai, kai netyčia kirto man iš durų per kaktą, pasivažinėjimai jo mašina, vakarėliai, darbas JMG, savaitgalis jo namuose, išsiskyrimai, Kalėdos, jo dovanoti mano portretai. Paaiškinau, kad tiek laiko meluojam tam, kad draugam nebūtų nejauku su mumis, kad mūsų šutvė, kuri jau ir taip laikosi ant siūlo, neiširtų dar labiau. Kad Nikolė, kuri išgyveno didžiausią skausmą prarasdama savo mamą nesinervuotų dėl mudviejų su Neitų, kad mano šeima ir Neito broliai neuždavinėtų per daug klausimų ir nekištų savo patarimų. Kad kiti galvotų, jog mum nesunku būti kartu vienoje vietoje.
- Judu rimtai tai darote dėl kitų? Dėl savo draugų? - paklausė Konoras nustębusiu balsu, - tik tam, kad kiti pasijaustų gerai.
- Kažkas panašaus, - trūktelėjau pečiais.
- Nesuprantu, ką judu veikiat Kalifornijoj, - sumurmėjo Konoras žiūrėdamas į tamsoje blizgantį vandenyną.
- Ta prasme? - paklausiau.
- Sakei, kad jūs čia, tam, kad vėl visi būtūmėte draugais. Manau, kad iš šiandienos vakaro visi suvokė, kad to visai nereikia Aleksui ir man akivaizdu, kad to nereikia judviem su Neitu, - susiraukiau ir Konoras papurtė galvą, - Stef, judu pusmetį kankinatės dėl savo draugų. Ne dėl savęs, o dėl draugų. Garbingesnio dalyko nė nesugalvosi. Jus darot save nelaimingais tam, kad jūsų draugai, jų tarpe mano pusseserė, būtų laimingi. Ir po šito dar sakai, kad turi čia būti ir bandyti suartėti su jais. Stef, tai jie turėtų bandyti suartėti su jumis, judu dėl savo draugų padarėt per daug.
Jis vėl buvo teisus. Nė negalvojau apie tai, o šis faktas buvo toks akivaizdus.
- Tai nebuvo pirmas mūsų išsiskyrimas, bet šitas kirto taip stipriai, kad viskas apsivertė taip, jog iš vienas kitą mylinčių mudu tapome tiktai pažįstamais, - pasakojau nuryjusi gumulą susidariusį gerklėje, - nesistebėk, kad nerodome vienas kitam dėmesio ir tarp mūsų praslenka tik neapykanta, mudu net vaidinti jau negalime. Šis išsiskyrimas jau galutinis ir jeigu ne visas tas melas prieš draugus, tai jau senų seniausiai būtumėm nustoję bendrauti.
- Kokia katė tarp judviejų prabėgo? - susimąstęs paklausė Konoras.
- Šį kartą tai įvyko dėl manęs, - sumurmėjau.
- Neįsivaizduoju, ką tokio galėjai padaryti, juk pasak tavęs, judu labai mylėjot vienas kitą ir neabejoju, kad vis dar mylite.
- Neitas tikrai manęs nemyli, - papurčiau galvą ašarom vėl besirenkant akyse, - niekad man neatleis.
- Netikiu. Neitas tikrai atleis tau, tikiu, kad ką bepadarytum, jis vis vien tave myli, - tarė jis ir aš vėl papurčiau galvą. Konoras numojo ranka, - dėl ko judu išskyrėt? - paklausė vėl sustojęs.
Žiūrėjau jam į akis ir gyliai kvėpavau. Žinojau, kad bus sunku ištarti tuos penkis žodžius, bet negalėjau tylėti ir vėl meluoti, todėl užsimerkiau ir tiesiog pasakiau.
- Aš permiegojau su jo broliu.
a.ž. Sveiki sveiki! Labai laukiu nuomonių, nes man labai svarbu žinoti, ar jum patinka tai, ką kuriu. Man asmeniškai paskutinės dalytės tikrai įdomios ir visai intriguojančios, bet mano, kaip istorijos rašytojos, nuomonė gali skirtis nuo jūsų, kaip skaitytojų, nuomonių. Todėl drąsiai rašykit, ką galvojat ir kursime istoriją kartu. Myliu jus :)) Šiltos jum vasarėlės <3
p.s. Kaip jum dalies pabaiga? ;)