<Stef>
- Taigi, visas tas teismas neturėjo jokio tikslo, mes tiesiog atsisėdom ir Martos tėvai akimirksniu pradėjo ant manęs varyti visus įmanomus kaltinimus. Laimėjimas vis vien bus mūsų pusėje, mano advokatas tuo pasirūpins.
Aleksas, aš, Klėja, Sebas ir Nojus sedėjome mūsų su Klėja kambaryje ant grindų. Aleksas šiandien ryte dalyvavo teisme dėl to nelemtos nepilnametės ir vos grįžęs surinko mus, kad viską papasakotų.
- Tai dabar bus antras raundas? - paklausė Nojus, - antras teismas?
- Aha, - linktelėjo Aleksas, - pakartotinas.
Jaučiau nerimą širdyje žiūrėdama į Aleksą, jis toks jaunas ir per savo klaidą jam gręsia kalėjimas, bet buvau tikra, kad viskas baigsis gerai ir jis įrodys savo tiesą. Žvelgiau į draugus ir svarsčiau apie tai, kad iki pilnos mūsų kompanijos trūksta tik Nikolės ir Neito. Nikolė buvo išvažiavusi pas draugę, o kur Neitas, aš visiškai neturėjau supratimo ir man nerūpi. Aleksas sakė, kad pakvietė jį, o šis sužinojęs, kad ir aš ten būsiu atsisakė ateiti. Praėjus kelioms dienoms po to, kai jis pasirodė mano tėvų namuose ir mes viską baigėme, pagaliau atėjau į paskaitas, nes iki tol juose nesilankiau, bet Neitas taip nesistengė lankyti. Atėjo vos į kelias per šią savaitę ir mudu pilnai ignoravome vienas kitą. Mano nusivylimą pakeitė neapykanta. Labai pykau ant jo, bet dar labiau ant savęs, kad buvau tokia kvaila ir taip lengvai jam pasidaviau.
- Esu tikras, kad viskas baigsis gerai, - Sebas uždėjo ranką Aleksui ant peties ir šis linktelėjo, mačiau jo akyse šiek tiek abejonių, bet ryžtas buvo stipresnis.
Staiga į kambario duris kažkas pasibeldė ir mes visi pasisukome į jų pusę.
- Atrakinta, - šūktelėjo Klėja ir atsistojusi nupėdino prie durų, šios prasivėrė ir kambaryje pasirodė kažkokia mergina.
Atpažinau ją, nes gyvena mūsų aukšte, bet nė neįsivaizduoju, koks jos vardas ir tuo labiau niekad su ją nesikalbėjau. Mergina atrodė pavargusi ir kiek uždususi, ji gyliai kvėpavo ir stovėjo rankomis įsirėmusi į šonus. Mergina nužiūrėjo mus sėdinčius ant grindų ir jos akys sustojo kažkur ties Sebu ir Aleksu, kurie sedėjo vienas šalia kito.
- Kuo galiu padėti? - paklausė Klėja ir atsistojo priešais parodydama jai, kad kambaryje vyksta privatus pokalbis, į kurį jos niekas nekvietė.
- Man reikia vaikino, - mergina kiek pasistiebusi bandė pro Klėja pažvelgti į vaikinus. Visi garsiai nusijuokė nuo jos kvailai sudėlioto sakinio.
- Man irgi, mergyt, - prunkštelėjau ir draugai pradėjo dar garsiau juoktis, labiausiai juokas pramušė Nojų ir Sebą, jie net krutino kojas nuo to, kaip smagu jiems buvo.
- Ne tam, - mergina pavartė akis ir perkelė svorį ant kitos kojos, - į mano kambarį atvežė naują spintą, man reikia pagalbos, kad galėčiau ją užnešti.
Nojus, Sebas ir Aleksas pradėjo stotis, bet Klėja sulaikė juos rankos mostu ir vaikinai pasodino subines atgal ant grindų.
- Kodėl pagalbos ieškai čia? - Klėja sužaibavo akimis į merginą, o ši vėl pavartė akis. Mane jos elgesys pradėjo erzinti.
Nuo to, kai susipykau su Neitu, mane supykdyti, o tuo labiau suerzinti pasidarė tiesiog per lengva. Užsidegu nuo bet kokios smulkmenos, ir šis atvejis nebuvo išskirtinis.
- Visi žino, kad jūsų kambaryje visada pilna vaikinų, - pašaipiai atsakė panelė. Klėja prasižiojo, kad jai atkirsti, bet nutilo, nes kambaryje atsirado dar vienas asmuo.
Atsargiai, stengdamasis nepaliesti tarpduryje stovinčios merginos, vidun įslinko Neitas. Jis susidomėjęs žvelgė į merginą, o ši akivaizdžiai išsilydė vos jį pamačiusi. Neitas įėjo į kambarį ir pamojęs mums delnu prisėdo ant Klėjos lovos. Klėja silpnai jam šyptelėjo, o šis nusuko nuo jos akis. Manyje užvirė dar didesnis pyktis, Neitas galvoja, kad gali atsirasti mano kambaryje taip paprastai ir nieko nesakydamas, ir net negaudamas leidimo įeiti. Stebėjau jį, o šis net nežvilgtelėjo į mane, tiesiog nužiūrinėjo merginą tarpduryje.
- Neitai, - mergina pradėjo sukti plaukų sruogą tarp pirštų ir papūtė lūpas, - man reikia pagalbos mano kambaryje. Reikia atnešti naują spintą, gal padėtum? Aš atsilyginsiu.
Jos įžūlumas mane stebino. Neito veidas nė nekrustelėjo, jis tik pakreipė galvą grožėdamasis tuo, kaip ši mergina, lygiai kaip ir visos kitos neriasi iš kailio, kad suvilioti jį. Nejučia suspaudžiau kumsčius.
- Atleisk, pupa, bet į mano pareigas neįeina kurjerio darbas, - pagaliau atsakė Neitas ir nusuko akis nuo merginos.
- Bet gi.., - bandė prašyti ji, bet visų laimei ir jos nelaimei, mano kantrybė baigėsi.
Atsistojau nuo grindų ir švelniai stumtelėdama Klėją į šoną atsistojau prie merginos, ši nužiūrėjo mane pašaipiu žvilgsniu duodama man dar didesnį pastūmėjimą ją nužudyti.
- Klausyk tu, aborto liekana, šiame kambaryje nėra nė vieno žmogaus, kuris norės padėti tokiai kaip tu, tau tereikia fizinės vaikino pagalbos, kad galėtum pasigirti savo kvailom draugėm ir sau pačiai, kad esi tokia nuostabi bei populiari, kad tau bėga padėti kiekvienas, bet prašau atkreipti dėmesį, kad šiame kambaryje, - atsisukau į vaikinus ir parodžiau į juos pirštu, - nei Sebas, nei Nojus, nei Aleksas, - stabtelėjau ties Neitu, šis prisimerkė, - nei šitas šūdžius nepadės tau, todėl nešk savo šimtus kartų išdulkintą subinę iš mano kambario.
Mergina kelias sekundes virškino tai, ką iš manęs išgirdo ir pagaliau jai pravėrus burną, kad kažką atsakyti aš nieko nelaukiau, stumtelėjau ją į koridorių ir tiesiai prieš nosį užtrenkiau duris. Sebas, Nojus, Aleksas ir Klėja pradėjo garsiai juoktis girdami mane, o aš stovėjau nereaguodama ir žvilgsniu svilinau Neitą, kuris į mane žiūrėjo su tokia pačia neapykanta.
- Kokie vėjai atnešė? - piktai paklausiau ir Neitas vėl prisimerkė. Kitų juokas nutilo tą pačią sekundę ir visi sužiuro į mudu.
- Mane kvietė Aleksas, - taip pat piktai atsakė Neitas.
- Bet aš tai nekviečiau, o kambarys mano.
- Siūlai man išeiti? - Neitas kilstelėjo antakį.
- Reikalauju, - pataisiau jį ir susidėjau rankas ant krūtinės. Neitas būdamas visišku subingalviu susidėjo rankas ant krūtinės ir dar labiau įsipatogino ant Klėjos lovos parodydamas man, kad neketina dingti.
- Gerai, - tyliai nutęsė Sebas, - gal, sakau, geriau apie ką nors pasikalbėkime, - įvertinau jo bandymą praskaidrinti įtampą, todėl nieko nepasakiusi klestelėjau atgal ant grindų.
- Jis teisus, - pritarė Nojus, - pakalbėkime.
Po šių žodžių kambaryje stojo tyla. Visi nejaukiai žiūrėjo į skirtingas puses, bet tik ne vienas į kitą.
- Nagi, kas jums yra? - neiškentė Sebas ir visi sužiuro į jį, - visada turėjome apie ką pasikalbėti. Kokia čia įtampa tarp judviejų? - Sebas parodė į mane ir Neitą. Mano nuostabai Neitas susižvalgė ne su manimi, o su Klėja. Jis su nusivylimu akyse žvelgė į ją, o šis vos matomai patraukė pečiais, veide pastebėjau šypsenos šešėlį ir prisimerkiau.
- Kas per išraiška? - paklausiau ir Klėja atsisuko į mane, šypsena dingo ir veide pasirodė pasimetimas, Neitas stebėjo mus pusiau nuleidęs galvą.
- Apie ką tu? - nekaltai paklausė Klėja.
- Puikiai žinai, - atsakiau, - ką tik mačiau, kaip susižvalgėt ir tu nusišypsojai Neitui.
- Ji nesišypsojo, - tyliai tarė Neitas.
- Nekalbu su tavimi, - atkirtau ir vėl pasisukau į Klėją, - kas čia buvo?
- Stef, tau paranoja, nurimk. Tai, kad judu išsiskyrėt nereiškia, kad dabar negaliu su juo bendrauti, - Klėja perbraukė delnu per šviesius plaukus.
Visi vėl nutilo ir aš mintyse prakeikiau Klėją. Neplanavau taip tiesmukiškai pranešti draugams apie išsiskyrimą, bet Klėja padarė viską už mane.
- Tai rimtai išsiskyrėt? - nutraukė tylą Nojus.
- Prieš kelias dienas viską baigėm, - Neitas tyliai atsakė Nojui į jo klausimą, o šis išplėtė akis.
- Tai kodėl jusu išsiskyrėte? - neatstojo Nojus. Neitas dramatiškai užsidengė veidą delnais ir atsiduso, aš sedėjau nejudėdama.
- Taip jau nutinka, - ramiu balsu atsakė Neitas.
- Taip, nutinka, - linktelėjau, - kad žmogus, kuri myli yra visiškas šūdžius.
Neitas atsisėdo ir sužiuro į mane, mačiau, kad ant liežuvio jam sukasi milijonas pravardžių ir įžeidimų, bet jis laikė juos savyje.
- Šiandien diena per daug keista, - Aleksas atsistojo ruošdamasis išeiti. Jis atsisuko į mus tylinčius, kai pasiekė duris, - tiesiog būkit draugiškesni vienas kitam, - jo rimtas balsas vertė susimastyti. Aleksas patraukė durų rankeną ir prieš digdamas koridoriuje dar sumurmėjo, - urodai.
Tos pačios dienos vakare sedėjau prie pagrindinio studentų miestelio prūdo. Kelios valandos sedėjimo padėjo man nurimti ir šiek tiek susistatyti mintis į vietas. Lauke temo, studentų aplink mažėjo, o aš vis sedėjau žiūrėdama į vandenį ir bandydama susišildyti rankas, kurios visai sušąlo. Tryniau delnus vieną į kitą ir stengiausi negalvoti apie tai, kad greitai pradėsiu nejausti rankų, nes dabar jas skaudėjo nuo šalčio. Vis dėlto fizinis skausmas buvo geresnis už emocinį, todėl neketinau trauktis nuo šio suoliuko.
- Kažkam akivaizdžiai reikia kompanijos, - išgirdau už savęs balsą ir atsisukau atgal.
Sebas apėjo suoliuką laikydamas du popierinius puodelius rankuose. Vieną iš jų ištiesė man ir nusišypsojo.
- Iš kur žinojai, kad aš čia? - paklausiau pasiėmusi įkaitusį puodelį iš jo rankų ir pajaučiau, kaip rankoms pasidarė šilčiau.
- Ėjau iš paskaitos ir pamačiau tave čia, tu labai tusčiu žvilgsniu žiūrėjai į prūdą, todėl nusprendžiau nulėkti karštos kavos ir palaikyti tau draugiją, - paaiškino Sebas.
Jis įsipatogino šalia manęs ir užsisegė striukę iki pat viršaus. Šyptelėjau džiaugdamasi tokiu draugo rūpesčiu, juk man tikrai ne pro šal draugija.
- Tai kas nutiko? - paklausė Sebas, - žinau, kad su Neitu viskas baigta, ar čia dėl jo tu tokia pasimetusi?
- Nežinau, - patraukiau pečiais ir gurkštelėjau kavos, karštas skystis maloniai nuslydo gerkle sušildydamas mane iš vidaus, - niekada prieš tai nesijaučiau tokia.
- Kokia?
- Tusčia? - tariau ir suvokiau, kad tai nuskambėjo kaip klausimas. Iki galo pati nesuvokiau, kas man yra ir ką jaučiu.
- Meilė viską sugadino? - paklausė Sebas. Jis žiūrėjo priešais save ir aš buvau jam už tai labai dėkinga, nes dabar tiesiog negalėčiau žiūrėti jam į akis.
- Toks jausmas, kad ji atėmė viską iš manęs. Visiškai viską, - atsidusau, - negaliu džiaugtis ar net liūdėti. Vienintelis dalykas, kurį dar pajėgiu jausti, tai pyktis visiems iš eilės, o aš tikrai nenoriu būti ta, kuri nuolat nepatenkinta. Juk niekas nekaltas dėl to, kad išsiskyriau su vaikinu vos diena po to, kai pradėjome susitikinėti.
Nutilau ir atsisukau į Sebą, šis prisimerkęs žiūrėjo priešais save. Mačiau, kad nežiūri į nieką konkretaus. Jo galvoje sukosi mano žodžiai ir jis bandė juos suprasti. Bandė suprasti mane.
- Tai viena iš išsiskyrimų stadijų, - galiausiai tarė jis, - neapykanta visiems, kas tave supa.
- O kiek tų stadijų yra?
- Kiekvienam skirtingai, - Sebas trūktelėjo pečiais, - bet ne tu viena visą tai išgyveni. Žinau, kad dabar Neitas yra paskutinis žmogus, apie kurį norėtum kalbėti, bet patikėk, jis kenčia. Tikrai kenčia.
Nieko neatsakiau. Tiesiog užsimerkiau ir užsivėriau savyje. Žinojau, kad Neitui irgi sunku, bet jis kaltas dėl to, kas mums įvyko, todėl jis turėtų bandyti viską taisyti, nors jau ir nėra ką taisyti.
- Jis mano geriausias draugas ir, mergyt, aš traukiu jį iš šito šūdo jau savaitę. Kasdien ateidavo į bendrabutį prisigėręs ir apsirūkęs, knisau jam protą kas vakarą, kad taip jis prapuls ir kvaišalai bei alkoholis jam nepadės. Pagaliau jis šiek tiek susiprotėjo, bent bando negerti.
- Šiandien atrodė blaivas, - tariau.
- Aha, - linktelėjo Sebas sukinėdamas kavos puodelį rankuose, - jau kelias dienas negeria. Manau, kad tai geras ženklas.
- Reiškia, kad jam jau geriau.
- Ne visai, bet jis bent bando, - tarė Sebas ir atsisuko į mane, - o tu nebandai. Tu užsiveri savyje ir neprisileidi nieko, kas norėtų tau padėti.
- Niekas per daug nenori man padėti, esi pirmas, kas su manimi kalbasi apie tai, - tariau ir Sebas kilstelėjo antakį.
- Tai, kad nepastebi kitų pastangų, nereiškia, kad jie nesistengia tave ištraukti iš tavo pačios minčių, - šyptelėjo jis, - o ar Klėja nekalbėjo su tavimi apie tai?
- Ne, - papurčiau galvą, - papasakojau jai, kad viskas baigta ir ji net neatreagavo.
- Keista, - Sebas suraukė antakius ir pažvelgė į horizontą, kur jau nesimatė saulės, ši pasislepė atnešdama į studentų miestelį tamsą, - galvojau, kad kalbėjotės.
- Ji šiaip keistai elgiasi. Tik nepagalvok, kad ją apkalbinėju, ji mano draugė ir tavo mergina, - tariau ir Sebas sukluso, - bet net nepasakyčiau, kad jai rūpi.
- Manau, kad klysti, - Sebas papurtė galvą.
- Gal ir klystu, - atsakiau.
Tarp mūsų stojo tyla. Po kelių minučių Sebas uždėjo vieną ranką man ant peties ir prisispaudė mane arčiau savęs. Nusišypsojusi padėjau galvą draugui ant peties, šis dar labiau mane spustelėjo.
- Viskas bus gerai, Stef, - tyliai tarė ir aš užsimerkiau, - tikrai bus. Tau reikia laiko ir vėl tapsi savimi.
- Ačiū, - tesugebėjau pratarti ir susigūžiau jo glėbyje.
<Neitas>
- Tu privalėjai jai pasakyti.
Stovėjau priešais Klėją jos kambaryje, o ši susidėjusi rankas ant krūtinės vartė akis.
- Žinai, kad turėjai jai pasakyti, mudu susitarėm, - tariau, o ši net nesistengė klausytis, - Klėja, tu bandei mane suvilioti, o aš tavo draugės vaikinas.
- Buvęs vaikinas, - Klėja kilstelėjo pirštą į orą ir aš suspaudžiau kumsčius.
- Neturi reikšmės, tai išdavystė, - tariau ir pradėjau žingsniuoti per jų kambarį, - ji jau kažką įtaria ir geriau tu jai pasakysi pati, arba tave išduosiu aš.
- Ką aš jai pasakysiu? - Klėja susinervinusi apsižvalgė po kambarį, - kad man patinka jos buvęs? Kaip tai įsivaizduoji?
- Dar nepamiršk apie tai pasakyti savo vaikinui, Klėja, - tariau ir ji pavartė akis, - aš rimtai, tu prisidirbai. Negali meluoti jiems.
- Klausyk, kodėl negali tiesiog atsipalaiduoti? - ji greitai priėjusi suemė mane už rankų, norėjau jas ištraukti, bet ši įsikibo nagais į mane neleisdama ištrūkti, - mes galėtumėm būti kartu.
- Nebūk durna, - prunkštelėjau ir Klėja susiraukė, - Klėja, tu turi vaikiną, jis mano geriausias draugas. O aš turiu merginą, - tariau ir gavau pašaipią Klėjos šypseną, - turėjau... bet tai nieko nekeičia.
- Žinoma, - sarkastiškai prunkštelėjo ji, - tiesiog atsipalaiduok, tu per daug galvoji apie viską.
Man nespėjus nė praverti burnos, Klėja stipriai mane pastūmė, iš netikėtumo nugara kritau ant jos lovos, o blondinė nieko nelaukdama užsilipo man ant klubų.
- Tau patiks, tiesiog atsipalaiduok, - sumurėjo ji ir įsisiurbė man į lūpas.
Paprastai būčiau užsimerkęs ir gaudyčiau malonumą iš to, kad ant manęs sėdi karšta blondinė, kuri labai manęs nori, bet šis atvėjis visai kitas. Ji Stef draugė. Ji Sebo mergina. Aš taip negaliu, tiesiog negaliu. Pasistūmėjau į viršų bandydamas išslysti iš po Klėjos, bet ši apsivijo mane kojomis taip, kad jeigu numesčiau ją, ši skaudžiai kristų ant žemės. Klėja naudojosi mano bejėgiškumu ir bučiavo man kaklą, delnais lindo po marškinėliais.
Suėmiau merginą už liemens ir bandžiau atlipinti ją nuo savęs, bet ši apsivijo mane visomis savo galūnėmis ir vis stipriau siurbėsi man į kaklą tyliai aimanuodama mano vardą.
<Stef>
Drauge su Sebu grįžome į bendrabutį ir pakilome kiekvienas į savo aukštą. Ėjau koridoriumi ir jo gale, priešais mano kambario duris pamačiau Krisą, kuri rakino savo kambario duris ruošdamasi kažkur išeiti.
- Sveika, - tariau priėjusi ir Krisa atsisukusi mane apsikabino.
- Labutis.
- Kur vynioji? - paklausiau, Krisa užsisegė savo žieminę striukę.
- Susitariau nueiti į kiną, o tu?
- Grįžtu į kambarį, - atsakiau ir smakru parodžiau į savo kambario duris.
- Ten kaip tik tavo kavalierius, - tarė Krisa ir išsitraukusi iš rankinės lūpų blizgį pradėjo teptis jį storu sluoksniu ant putlių lūpų.
- Neitas? - nusistebėjau ir ši linktelėjo.
- Tas, kuris vis užeidavo knygų, - nusijuokė ji, - užėjo gal prieš penias minutes.
Prisiminiau laikus, kai Neitas be mano žinios būdavo mano kambaryje teisindamasis prieš Krisą, kad vis ateina pasiimti knygų mokslams. Įdomu, ką dabar jis ten veikė. Buvau tikra, kad atėjo ieškoti manęs ir suabėjojau, ar turėčiau eiti vidun. Dabar visiškai nenoriu jo matyti. Bet iš kitos pusės, tai mano kambarys ir jis turi iš jo nešdintis, o ne aš.
- Aš lėksiu, - tarė Krisa ir apsikabinusi mane nupėdino koridoriumi link laiptinės.
- Gero kino, - dar tariau jai ir atsisukau į savo kambario duris.
Jeigu Neitas viduje, tai aš tiesiog jį iš ten išvarysiu. Su ta mintimi įgavau pasitikėjimo savimi ir nieko nelaukdama atlapojau kambario duris. Vos jas pravėrusi ir pamačiusi tai, kas vyksta viduje, nejučia žengiau žingsnį atgal. Gerklėje susidarė gumulas, o liežuvis tiesiog nepasisuko, kad išleisti bent garsą. Neitas gulėjo ant Klėjos lovos, o ši sedėjo apžergusi jį. Klėja bučiavo Neito kaklą, šis laikė jos liemenį ir muistėsi. Jau ketinau dingti iš kambario, bet kojos buvo sustingusios, galiausiai nieko nejausdama susiėmiau už durų rankenos ketindama dingti, bet buvo per vėlu, nes Neitas atsimerkė ir pamatė mane.
- Šūdas, - vaikino akys akimirksniu išsiplėtė ir jis nusviedė Klėją nuo savęs, ši nuskrido ant grindų ir išsidriebė ant jų. Neitas gyliai alsuodamas pašoko ant kojų ir suleido delnus sau į plaukus, - šūdas! Stef, tu ne taip supratai!
- Kas per velniava? - Klėja atsistojo nuo grindų laikydamasi už galvos, turbūt stipriai susitrenkė atsitrenkusi į grindis. Tada blodinė pasisuko į mano pusę ir jos akys lygiai taip pat išsiplėtė, kaip ir Neito, tik juose akimirksniu pasimatė ašaros.
Norėjau klykti. Bėgti ir negryžti. Norėjau tiek daug, bet negalėjau nieko. Negalėjau pajudėti, negalėjau kalbėti. Negalėjau nieko. Po išsiskyrimo su Neitu galvojau, kad manyje nieko neliko, bet buvau neteisi. Paskutiniai mano sielos gabalėliai dužo, kai įėjau į kambarį.
- Stef, mes tik... - Neitas prišoko prie manęs ir suemė mano delnus. Klėja stovėjo už jo verkdama ir žiūrėdama į mudu, - Stef, prašau... Klėja bandė jau seniai... Aš atėjau su ją pasikalbėti, kad ji tau papaskotų, bet ji vėl lindo ir...
- Ką papasakotų? - vos vos išspaudžiau ir tik išgirdusi savo balsą suvokiau, kad visą tą laiką verkiau.
Neitas staigiai pasisuko į Klėją ir suspaudė kumsčius.
- Bent dabar turėk gėdos jai pasakyti! - suriaumojo jis ir Klėja susigūžė, - suknistai pasakyk jai viską! Vis vien viskas jau sugadinta.
Sutelkiau dėmesį į Klėją. Jaučiau, kaip kojos pradėjo drebėti pamažu atgaudamos gyvybę, bet tikrai neišstovėsiu ilgai. Klėja tylėjo ir kūkčiojo, Neitas kvėpavo taip gyliai, kad atrodė, jog visas oras kambaryje suena jam į plaučius ir daugiau nelieka kuom kvėpuoti.
- Sakyk! - vėl sušuko jis ir aš krūptelėjau, Klėja susigūžusi krito ant savo lovos, - gerai, tuomet tai padarysiu aš, - Neitas vėl atsisuko į mane ir jo veide nušvito panieka, - Stef, prašau, paklausyk. Tą dieną, kai išsiskyrėme prieš važiuodamas pas tave aš atėjau čia. Klėja pasakė, kad tu dingusi ir nebuvai grįžusi nuo pat savaitgalio, ruošiausi važiuoti tavęs ieškoti, bet Klėja mane sustabdė. Ji pradėjo flirtuoti su manimi, vadinti tave kvaila ir įvairiai pravadžiuoti, - sužiurau į Klėją, ši sedėjo susirietusi į kamuoliuką ir vėrkė sau į delnus, - aš liepiau jai liautis, bet ši neatstojo ir flirtavo toliau, sakydama, kai jai nesvarbi tu ar Sebas. Jai reikėjo manęs. Galiausiai ji pabandė mane pabučiuoti, bet aš ją atsūmiau ir pasakiau, kad ji privalo viską papasakoti tau ir Sebui. Kaip supranti, iki pat dabar ji nieko niekam nepasakė.
Žiūrėjau į Klėja ir laukiau jos paneigimo. Laukiau, kad ji atsistotų ir sušuktų, kad visą tai, ką sako Neitas yra paistalai. Laukiau, bet skaudžiai žinojau, kad Neitas sako tiesą, o Klėjos tyla tą dar labiau patvirtina. Žvelgiau į savo artimiausią draugę, kurią pasitikėjau labiau nei kuo kitu ir ji taip su manimi pasielgė. Su manimi ir savo vaikinu.
- Šiandien atėjau čia tam, kad priversti ją papasakoti viską judviem su Sebu, - tęsė Neitas, bet klausytis buvo vis sunkiau, jaučiau, kaip silpstu ir sudužusi širdis pradeda skaudėti, - ji vėl darė tą patį ir galiausiai užgulė mane. O visą kitą tu jau matei...
Neitas delnais perbraukė per veidą ir plaukus. Jis metė žvilgsnį į Klėją, bet ši sedėjo paslėpusi veidą.
- Atleisk, - tarė Neitas, - turėjau susivokti, kad ji tau nieko nepasakys. Reikėjo tau viską papasakoti dar tą vakarą.
Žinojau, kad jis nekaltas. Nuo pat pirmos dienos neketė Klėjos ir ji niekad jo nedomino. Todėl tiesiog linktelėjau jam parodydama, kad nepykstu ant jo. Mačiau kaip Neitas atsipalaidavo, veidas akimirksniu įgavo palengvėjimo šypseną.
- Klėja... - pakviečiau, ši pakėlė į mane ašarotas akis.
- Aš nieko negaliu su savimi padaryti, man jis patinka Stef, nuo pat pirmos dienos, - pagaliau išspaudė ji ir man atėmė žadą, - aš jį myliu ir žinau, kad nuo pat pirmos dienos jis suknistai myli tave. Aš pavydėjau... Vis dar pavydžiu. Net sakydama, kad man nerūpi, ir kad turiu Sebą aš nuolatos galvoju apie jį, - tai sakydama ji nežiūrėjo į mane, buvo sutelkusi dėmesį į Neitą, kuris priešingai žvelgė man į akis visiškai nematydamas Klėjos, - aš apgailėstauju, kad taip pasielgiau, bet iš kitos pusės, man visiškai negėda, nes tai yra dalykas, kurio aš noriu, o aš visad gaunu tai, ką noriu, net jeigu man tai kainuos draugystę su tavimi.
Aš apmiriau. Nežinojau ką sakyti ir kaip reaguoti. Žmogus, kuris buvo man artimiausias iš visų dabar tiesiog viską sudaužė į šipulius.
- Kaip gali šitaip kalbėti? - neiškentęs paklausė jos Neitas, jis atsistojo prie manęs ir aš kiek atsitraukiau.
- Tu nesuprasi! - kūkčiodama sušuko Klėja, - tu gavai Stef, pasirinkai ją, o ne mane, nors ji iš visų jėgų bandė tau parodyti, kad jai nerūpi ir jai nesvarbu, bet tu kovojai iki pat galo ir galiausiai judu pradėjot susitikinėti. Aš buvau ta, kuri laukė tavęs praskiestomis rankomis, bet rinkaisi sunkesnį variantą.
- Ne vien praskiestomis rankomis, bet ir kojomis, - tariau ir Klėja dar garsiau sukūkčiojo, - kaip tu galėjai, Klėja? Juk žinai, kad jį myliu, - tariau ir užsičiaupiau susivokusi ką pasakiau. Neitas atsisuko į mane ir laukė pratęsimo, bet aš taip greitai neduosiu jam savo atleidimo, - mylėjau... Pati man sakei jo siekti ir susitikinėti, nors visą laiką linkėjai man blogo.
- Skatinau tave galvodama, kad taip man pavyks pasimiršti ir jis man nebepatiks, bet meilė jam yra stipresnė.
- Nei meilė draugei? - paklausiau.
- Taip, - atkirto ji.
Daugiau nežinojau, ką pasakyti. Ji viską sugadino, visus tuos metus, kai buvome geriausios draugės, kambariokės, dalinomes viskuo, kas vyko mūsų gyvenimuose. Visiškai viskas žlugo dėl vieno vaikino.
- Aš daugiau neturiu ką tau pasakyti, - šaltai tariau ir Klėja nusuko ašarotas akis į langą, - tu melavai man vsią tą laiką. Tiesiog išdavei mane. Puikiai mane pažįsti, dėl to žinai, kad tokių dalykų aš neatleidžiu.
- Aš ir neprašau atleidimo, - kirto ji ir tuo užbaigė viską, ką mudvi turėjome. Visą draugystę.
- Tuom viskas apie tave ir pasakyta, - ramiai tariau ir apsisukau ant kulno.
Šią naktį čia tikrai nenakvosiu ir nemanau, kad dar gyvensiu su Klėja. Rytoj susirasiu sau naują kambarį, o dabar man reikėjo ramybės, reikėjo tiesiog dingti iš visos tos dramos, nes jaučiau, kad daugiau tiesiog neištverčiau. Girdėjau, kaip paskui mane išėjo Neitas, jis ėjo lėtais žingsniais man už nugaros suteikdamas man erdvės, kurios labai reikėjo. Išėjau palikdama Klėją, palikdama visą mūsų draugystę tarp tų keturių sienų, kur mano geriausia draugė išdavė mane ir savo vaikiną.
a.ž. Va tokia ilga dalytė ir veiksmas joje. Vėl buvau dingusi, nes vėl užklupo veiklos. Šią dalį rašiau kelias savaites, nes bandžiau į ją įdėti kelis veiksmus, kad būtų įdomiau, ir kad netęsti jų per kelias dalis, nes dramos yra visiems įdomios ir visi jų laukia. Tai gaudykit šitą dramą ir rašykit, ką manot apie ją, nes nuo jūsų nuomonių priklauso dalių išėjimo greitis ir mano motyvacija. O be motyvacijos nieko gero nebus. Myliu.