<Neitas>
Sedėjau savo mašinoje ir pro priekinį stiklą žvelgiau į bendrabutį. Aplink zujo gyvenimas, šimtai studentų vaikštinėjo aplink eidami į paskaitas, pas draugus, ar tiesiog gyvendami šiame nuolat judriame studentų miestelyje. Norėjau jaustis kaip jie. Norėjau gyventi rutinoje ir nesijaudinti dėl nieko, bet man toks gėris buvo nepasiekiamas. Pasukau galvą į keleivio sėdynę ir garsiai atsidusau. Stef rankinė, joje merginos telefonas. Jos suknelė ir dar keli menkniekiai, kuriuos vakar ji paliko pas mane išvažiuodama.
Vos jai dingus už kiemo ribų, sėdau į mašiną ir bandžiau vytis, bet mergina dingo man iš vaizdo, greičiausiai, nusukdama į kažkokią atokią gatvę. Kankinamas skausmo grįžau į tusčius namus. Vaiksčiojau po kambarius tikėdamasis rasti ją viename iš kambarių, nors ir puikiai žinojau, kad nerasiu. Vegasas visur vaiksčiojo iš paskos uostinėdamas orą ir glausdamasis prie manęs, tarsi jausdamas, kad man plyšo širdis. Jaučiausi toks tusčias ir vienišas, kad man beliko tik nusigerti. Tą ir padariau. Išlakiau butelį viskio ir tiesiog atsijungiau ant svetainės sofos. Prabudau šį rytą su skaudančia galva ir skausmas grįžo. Nekenčiau savęs, kiekvieno savo kūno colio, kiekvienos dalies. Kaip aš galėjau? Kaip galėjau šitaip pasielgti? Nekenčiau savęs kiekvieną sekundę nuo pat vakar vakaro, bet suvokiau, kad privalau tą keisti. Nors ir būdamas girtas, vakar priėmiau sprendimą, kad aš ją susigražinsiu. Žinau, kad tai bus nelengva ir man reikės vėl iš naujo ieškotis kelią į Stef širdį, bet aš ieškosiu, nes, po velnių, aš myliu tą merginą.
Gyliai įkvėpiau ir išlipau iš mašinos, lauke silpnai lijo, todėl užsimaukšlinau gaubtuvą nuo džemperio ir apėjau mašiną, kad nuo keleivio sėdynės paimti Stef daiktus. Turiu jai juos grąžinti ir atsiprašyti už viską. Labiausiai už tai, kad esu subingalvis. Pėdinau per studentų miestelį karts nuo karto su kažkuo pasisveikindamas. Pažįstami stabdė mane, nors ir ėjau nuleidęs galvą, kurią po vakar išgerto alkoholio man ganėtinai stipriai spaudė, bet fizinis skausmas mažino emocinį, todėl man tai patiko.
Pakilau laiptais į merginų aukštą ir patraukiau į koridoriaus galą. Kai pasiekiau Stef ir Klėjos kambario duris, dar sustojau. Kojos savaime žengė žingsnį atgal ketindamos išnešti mano kūną lauk, bet aš atsilaikiau. Tvirtai suspaudžiau kumsčius, įkvėpiau ir susikaupiau. Ji man atleis, tikrai atleis. Mes mylim vienas kitą ir viskas bus gerai. Tyliai pasibeldžiau ir pravėriau duris. Mano akys susitiko su ant lovos sėdinčia Klėja, Stef kambaryje nebuvo. Pavarčiau akis ir užvėriau duris už savęs.
- Sveikas, - nusišypsojo Klėja ir priėjusi stipriai mane apsikabino, - kaip smagu vėl tave matyti.
Mergina nuoširdžiai šypsodamasi parodė man atsisėsti, bet aš papurčiau galvą atsisakydamas. Blondinė prisimerkė ir nužiūrėjo mane bei Stef daiktus mano rankuose. Nemačiau Klėjos kelias savaites ir ši tikrai atrodė išgražėjusi bei pailsėjusi po kelionės su Sebu.
- Gerai jautiesi? Atrodai išblyškęs, - pastebėjo Klėja ir aš vėl pavarčiau akis.
- Ačiū už akivaizdų faktą.
- Kalbu rimtai, - mergina susidėjo rankas ant krūtinės ir pakreipė galvą, - ar viskas gerai?
- Nemanau, - atsakiau ir ji prisimerkusi laukė paaiškinimo, - nėra gerai.
Klėja caktelėjusi liežuviu kinktelėjo į Stef daiktus mano rankose. Aš nupėdinau prie Stef lovos ir padėjau juos ant jos.
- O kur Stef? - paklausė Klėja ir aš sustingau. Lėtai pasisukau į merginą, o ši ramiu veidu laukė atsakymo.
- Tai tu man pasakyk, - tariau apsižvalgęs, tarsi Stef slėptųsi už kampo, - ji ne čia?
- Kaip matai, - Klėja taip pat apsidairė, - juk šeštadienį sakė, kad esate kartu.
- Taip, bet, - užsikirtau pradėdamas panikuoti. Vakar ji turėjo grįžti. Privalėjo grįžti, - bet ar ji vakar nepasirodė?
- Na, - nutęsė Klėja suraukdama antakius, - visą savaitgalį praleidau čia, tai tikrai būčiau pastebėjusi. Buvau tikra, kad ji su tavimi.
Nusikeikiau braukdamas delnu per plaukus. Galvoje akimirksniu atsirado milijonas variantų kur ji galėtų būti ir kodėl vakar taip ir negrįžo.
- Kur padėjai mano draugę, kvaily? - Klėjos balsas tapo nervingas ir ji išplėtė akis laukdama kol atsakysiu, bet atsakymo aš neturėjau.
- Nežinau, aš.., - mano akys šokinėjo po kambarį, kol mintyse sukosi spėjimai to, kur dingo Stef, - vakar mes susipykom ir ji išvažiavo palikdama visus daiktus pas mane. Buvau tikras, kad grįžo čia.
Klėjos veidas persimainė. Man tai pasirodė kiek keista, nes panieką pakeitė vos pastebima šypsenėlė.
- Stipriai susipykot? - paklausė ji ir aš linktelėjau, - o dėl ko?
Merginos intonacija buvo per daug keista. Pašaipa ir linksmumas pakeitė nerimo kupina balsą.
- Neturi reikšmės, - papurčiau galvą ir pradėjau vaikštinėti pirmyn atgal po kambarį, - kur man jos ieškoti?
- Nesinervuok, - priėjusi Klėja atsistojo priešais ir uždėjo rankas man ant pečių sustabdydama mano vaiksčiojimą, - jai viskas gerai.
- Kodėl esi tokia tikra?
- Nes čia Stef, - atsakė Klėja ir apsilaižė lūpas, aš klausiamai kilstelėjau antakius, - buvo dingus šimtus kartų, nieko jai nenutiks. Pasibastys kur nors ir grįš. Vis vien kvailai pasielgė.
- Kvailai? - paklausiau, Klėja priartėjo prie manęs ir mus skyrė vos dešimt centimetrų, mergina nagais vedžiojo man per džemperį ir aš suvokiau jos žaidimą. Ji bandė mane vylioti.
- Reikia būti visiškai idiotei, kad palikti tokį lobį, kaip tu, - ji pamerkė akį ir vėl koketiškai apsilaižė lūpas.
- Turiu tau du klausimus, - tariau bandydamas kiek atsitraukti, bet mergina tvirtai laikė mane už pečių ir rankomis apsivijo mano kaklą, - tiksliau tris.
- Klausk ko tik panorėsi, - tyliai tarė žiūrėdama gyliai man į akis.
- Visų pirma, ar tu ką tik pavadinai savo geriausią draugę idiote?
- Puikiai girdėjai, - trumpai atsakė ši ir dar labiau priartėjo. Mano rankos kabėjo man prie šonų, o Klėja artinosi visu kūnu ir spaudėsi prie manęs, - kitas klausimas.
- Kodėl pavadinai mane lobiu?
- Tu matei save? - koketiškai sukikeno ir aš susiraukiau, - esi tobulas. Visų merginų erotinis sapnas, ir mano taip pat. Stef visiška kalė, jeigu paliko tave.
Man užvirė kraujas. Klėja ir Stef geriausios draugės ir kaip Klėja gali taip kalbėti apie ją.
- Klėja, ką tu darai? - paklausiau ir stumtelėjau ją nuo savęs, merginos akys sužibėjo, - tu akivaizdžiai flirtuoji, nors draugauji su mano geriausiu draugu, o aš su tavo geriausia drauge.
Klėja pavartė akis ir pabandė ištiesti ranką, kad paliesti mano skruostą, bet aš čiupau ją už riešo ir nuleidau ranką merginai prie šono. Jai reikia atvėsti.
- Sebo čia nėra, - tarė Klėja man vis dar laikant jos ranką, - Stef pyksta ant tavęs ir aš puikiai žinau, kad tu nori manęs.
- Kas per velnias? - atmečiau jos ranką ir ši papūtė lūpas, - Klėja, prabusk. Negali taip elgtis ir puikiai žinai, kad mane užknisi ir visiškai nedomini.
- Netikiu, - tarė ji papūrendama blondiniškus plaukus, - ir vis dėlto, tau liko paskutinis klausimas.
Žiūrėjau į ją bandydamas suvokti, kas vyksta merginos galvoje. Jos akys žibėjo, pirštai sukinėjo plaukų sruogą, o stovėsena išdavė, kad ji tikrai manęs nori ir pasiruošusi mane gauti. Panašu, kad kelionės metu Sebas ne per geriausiai ją sužavėjo.
- Kodėl šitaip elgiesi? - paklausiau ir Klėja sukluso, - flirtuoji su savo geriausios draugės vaikinu. Juk matau, kad bandai mane suvylioti ir garantuoju iš karto, kad tau nepasiseks. Aš myliu Stef.
Klėjos veidas persimainė trečią kartą per visą tą laiką, kol čia esu ir dabar jame nušvito pyktis sumaišytas su aistra. Nespėjau sureaguoti, kai Klėja prišoko prie manęs ir pačiupusi už džemperio prisitraukė mane prie savęs. Mergina įsisiurbė man į lūpas vis spausdamasi arčiau, o aš pagaliau atitokėjau ir čiupęs ją už riešų nustūmiau nuo savęs. Klėja atsidūrė per gerus du metrus nuo manęs, todėl mus skyrė saugus atstumas. Delnu pradėjau valytis lūpas, kur dar vis liko jos bučinio jausmas.
- Gal visai iš proto išsikraustei? - pakėliau balsą ir Klėja susidėjo rankas ant krūtinės. Mačiau, kaip merginos akyse kaupėsi ašaros, ir ši visai nesistengė jų sustabdyti, - tu išduodi Stef. Kaip gali šitaip elgtis?
- Stef tavęs nereikia, - tarė jis ir iš akių jai pasipylė ašaros. Klėja pradėjo drebėti ir jos pečiai kelis kartus sutrūkčiojo, kai ji pradėjo kūkčioti.
Neturėjau ką jai pasakyti. Buvau priblokštas jos elgesiu, todėl tik dar kartą nužvelgiau ją neapykantos kupinu žvilgsniu ir apsisukęs ant kulno išsinešdinau iš kambario. Prieš trenkdamas durimis dar girdėjau, kaip Klėja sukūkčiojo garsiau ir, panašu, sviedė kažką į sieną.
Lėkiau koridoriumi ir išskubėjau iš bendrabučio. Nežinojau, ką daryti. Klėja draugauja su Sebu ir yra artimiausia Stef draugė. Neapykanta jai tiesiog virė manyje, tik nežinojau, ar turėčiau ją pasidalinti su Sebu ir Stef papasakodamas jiems tiesą apie Klėją. Visų pirmą man reikėjo rasti Stef, o visą kitą išspręsiu vėliau. Nieko nelaukdamas nuskubėjau į menų istorijos paskaitą, į kurią jau vėlavau. Įbėgau į auditoriją paskaitai jau prasidėjus ir be žodžių nupėdinau į savo vietą, kur visad sėdžiu drauge su Stef, bet merginos vieta buvo tusčia. Nužvelgiau visą patalpą bandydamas ją rasti, bet Stef čia nebuvo. Pasidavęs tiesiog sužiūrau į duris ir tikėjausi, kad ji ateis, bet paskaitai pasibaigus ir pro šalį praeinančiam Nojui kinktelėjus man į petį aš suvokiau, kad ji taip ir nepasirodė, o aš visą paskaitą praspoksojau į duris visiškai nieko negirdėdamas aplink.
- Tu čia? - nusijuokė Nojus, - atrodai miręs.
Pakėliau akis į draugą ir jo šypsena dingo, vos jis pamatė mano išraišką.
- Jaučiuos lygiai taip pat.
Važiavau į treniruotę pas Šono komandą ir vis tikėjausi ją kažkur pamatyti. Žvalgiausi po kiekvieną gatvę, kurią važiavau, bet tai buvo beviltiška, žinojau, kad taip jos nerasiu, bet privalėjau važiuoti į treniruotę. Pasiekęs stadioną išlipau lauk ir susiraukiau. Lietus sustiprėjo ir dabar pylė lyg iš kibiro, greitai nuskupėjau vidun į stadioną ir pasiekęs persirengimo kambarį pasisveikinau su visais komandos žaidėjais. Šonas pamojavo man kalbėdamasis su kitu vaikinu iš komandos ir aš niūriai jam linktelėjau dar kartą atkreipęs dėmesį į tai, koks vis dėlto jis panašus į savo sesę.
Kai treniruotė baigėsi, klestėlėjau ant vieno iš suoliukų ir užsidengiau veidą delnais. Mintys kamavo mane ir neleido blaiviai galvoti. Stef, Klėja, Sebas ir Alekso teismas sukosi man galvoje ir aš negalėjau galvoti apie nieką kitą. Mano mergina suknistai dingus, o jos geriausia draugė, ir mano geriausio draugo mergina, bando sukišti liežuvį man į burną. Dar prie viso šito, kitą mano draugą padavė į teismą, už nepilnametės prievartavimą. Puikus rinkinys.
- Kas tau šiandien? - išgirdau tariant ir pakėliau akis greta ant suoliuko prisėdusį Šoną, - visą treniruotę buvai ištižęs ir labai nesusikaupęs.
- Atleisk, brolau, - kumštelėjau Šoną, o šis šyptelėjo, - šiandien man visai važiuoja stogas. Pažadu, kitą kartą būsiu atidus.
- Ar turi kažkokių problemų? - paklausė Šonas.
- Sakykim, kad jeigu merginos išdavimas, draugės priekabiavimas, kitam draugui gręsiantis kalėjimas ir geriausio draugo išdavimas nėra problemos, tai ne, - atsakiau ir Šonas susimąstęs sužiuro į salės kampą, kur metimus praktikavo jo komandos narys.
- Šikna, - apibendrino Šonas.
- Tikrai taip, - atsidusau, - atleisk, neturiu tau to kišti.
- Baik, - tarė ir numojo ranka, - ar dėl tavęs Stef vakar atvažiavo namo visa apsiverkusi?
Taip staigiai pasukau galvą į Šoną, kad net patempiau kaklą. Riebiai nusikeikiau ir prispaudžiau delną prie skaudančios vietos.
- Stef namuose? - paklausiau.
- Aha, - Šonas trūktelėjo pečiais, - atvažiavo vakar vakare visa apsiverkusi. Nors ir šypsojosi žinojau, kad kažkas ne taip. Ji liko nakvoti ir esu tikras, kad naktį girdėjau kaip ji verkė savo kambaryje.
Nežinau, ką pajaučiau. Laimę, kad Stef saugi? Neapykantą sau, nes ji verkė? Pasimetimą, nes esu dėl to kaltas? Viskas vienu metu ir tuo pačiu nieko.
- Aš toks subingalvis, - suaimanavau ir užsimerkiau, - pasinaudok mano patarimu ateityje.
- Kokiu? - paklausė Šonas.
- Neįsimylėk merginos, kurios nesi vertas.
Kai sustabdžiau mašiną prie jos namo, mano širdis suspurdėjo. Nežinau, ką čia veikiu. Kam atvažiavau ir ką ketinu daryti. Apimtas visiško transo išlipau iš mašinos ir lėtai ėjau link namo durų, lietaus lašams krentant tiesiai ant manęs. Stovėjau prie namo durų ir suvokiau, kad nė nežinau jos buto numerio ir tuo labiau durų kodo. Prastovėjau dvidešimt minučių šlapdamas po lietumi kol sulaukiau vyro gyvenančio šiam name, kuris atrakino man duris. Lėtais žingsniais, laiptas po laipto, kylau į jos aukštą ir pasiekiau jos duris. Sustojau priešais. Ištiesiau ranką prie skambučio ir ranka tiesiog pakibo ore. Trūko centimetro, o aš negalėjau jos pajudinti. Tiesiog negalėjau. Mano laimei, ar nelaimei, durys atsidarė pačios ir atsitrenkusios į mano ranką stabtelėjo. Pro jas galvą iškiso baltų plaukų kupeta. Stef išplėtusi akis žiūrėjo į mane ir nuo manęs varvantį lietaus vandenį bei į mano ranką, kuri taip ir kabėjo ore.
- Sveika, - išspaudžiau.
Stef greitai patraukė duris į save ketindama jas uždaryti, bet aš pakišau koją tarp durų ir sienos, todėl šios negalėjo užsiveri ir Stef nusikeikė.
- Išeik, - tepratarė.
- Dar net ne įėjau, būk mandagesnė, - atsakiau ir mergina susiraukė.
- Būsiu, kai atsirasi kitoje durų pusėje, - ji vėl patraukė duris į save, bet mano koja vėl jai sutrugdė.
- Tiesiog išeik į koridorių ir duok man kelias minutes, - paprašiau. Mergina žvelgė į mane svarstydama. Mačiau, kad akys paburkusios, ant veido nė gramo kosmetikos. Ir būtent dėl to ji atrodė graži kaip niekad. Tokia pažeista ir tokia graži.
Ji kiek pastovėjusi žengė žingsnį į priekį ir aš pasitraukiau praleisdamas ją. Stef išėjo į laiptinę ir užvėrė duris už savęs. Buvo apsirengusi juodus džinsus, juodą paltą ir juodą palaidinę. Panašu, kad ketino kažkur išeiti.
- Kodėl tu čia? - paklausė žiūrėdama į mane, - ir kodėl atrodai taip, tarsi tave apšlapino gigantiškas vaikas?
Nusijuokiau nuo jos žodžių, o pati Stef neparodė jokių emocijų. Veidas buvo neūtralus, dėl to negalėjau suvokti, ką ji jaučia.
- Laukiau, kol kas nors atidarys man duris, - paaiškinau, - o lauke lyja.
- Nuostabu, - tarė ir susidėjusi rankas ant krūtinės nusuko akis į laiptinės sieną.
- Klausyk, aš žinau, kad atsiprašymų bus per mažai, bet tai viskas, ką galiu. Nes dabar viskas priklauso nuo tavęs, - ji vėl atsisuko į mane ir prisimerkė, - gali išsaugoti mūsų santykius ir atleisti, o gali...
- Renkuosi antrą variantą, - pertraukė ji. Man per kūną perėjo širpuliai nuo to, koks ramus ir bejausmis jos balsas. Tarsi viskas, kas buvo jos viduje tiesiog sudužo ir daugiau ji nieko nejaučia.
- Morka, turi pagalvoti apie tai, - bandžiau kalbėti, bet žinojau, kad ji turėjo užtektinai laiko ir viską jau apgalvojo.
- Jau tą padariau.
- Ir taip lengvai viską paleisi? - paklausiau ir suvokiau, kaip piktai tai nuskambėjo, nes nejučia manyje užvirė pyktis ir balsas tapo garsesnis.
- Tai gal dabar pradėsi kaltinti mane? - paklausė ji ir sužaibavo akimis, - lyg tai aš kalta dėl to, kad miegojai su tuo vaiku.
- O kas kaltas? - pratrūkau aš ir Stef akys išsiplėtė. Nuovargis, pyktis ir neapykanta pradėjo lietis iš manęs ir vos prasižiojęs suvokiau, kad sustoti aš negalėsiu, - jau kelis mėnesius kamantinėjau tave bandydamas privesti prie pokalbio apie santykius, bet tu vis išsisukdavai. Taip, pasielgiau kvailai, bet velniai rautų, mes net nebuvom kartu.
- Vakar man sakei, kad tai neturi reikšmės, - dabar šaukė ir ji ir aš suspaudžiau kumsčius, pyktis tiesog užvirė, - kad nesvarbu ar oficialu, ar ne, mes buvome kartu. Ir tai žinodamas lindai kitai į kelnaites.
- O gal tau priminti apie Maiklą? - sušukau ir Stef prasižiojo.
- Jis bandė mane išprievartauti ir tu, idiote, mane išgelbėjai, o tai penkiolikmetei pats lindai į kelnaites, - jos gylus alsavimas vertė jos šauksmą riaumojimu, kurio aidas skambėjo visoje laiptinėje.
- Lindau pats, bet negalvojau, kad pyksi, - tariau ir pats nesuvokiau kodėl. Pyktis užvaldė mane ir aš negalėau kontroliuoti to, ką sakiau, tiesiog neglėjau, - visad man sakei, kad su visais vaikinais palaikai tą laisvų santykių ryšį. Kad miegi su jais visiškai nenorėdama turėti kažkokį statusą, esi tik draugė su privalumais. Ir tuo metu aš tau tebuvau eilinis draugas, kuris tave dulkino, todėl nustok daryti vaizdą, kad esi įžeista. Kad tu žinotum, man irgi skauda.
- Tai tuomet kam visą tai? - Stef parodė į erdvę tarp mūsų, - kodėl tu čia? Koks tikslas? Tu nekenti manęs, o aš tavęs. Esam niekas vienas kitam. Tuom ir baikim pokalbį.
- Nuostabu, - vėl suriaumojau, - eik velniop, Stef. Nesi vienintelė iš mūsų, kuriai blogai. Pavargau nuolat bėgioti paskui tave ir laukti, kol sutiksi draugauti ar pagaliau sugebėsi mane priimti į gyvenimą. Dariau tą nuo pat rugsėjo, o dabar jau gruodis. Nė karto per šį laiką neišgirdau nieko konkretaus iš tavęs, todėl ta nelemta penkiolikmetė buvo puikus grobis.
- Miegojai su ją, nes konkrečiai neįvardyjau to, kas mudu esam vienas kitam?
- Tiesiog užsiknisau nuolat bėgti iš paskos ir stengtis tau įtikti. Aš nesu tas, kurio tau reikia. Ir aš tikrai nepasikeisiu, o tie lakstymai tikrai ne man, - mano šauksmas atsimušė į laiptinės sienas tiesiai Stef į ausis ir ji pradėjo karštai linksėti galva.
- Išeik, mes neturime apie ką kalbėtis, - galiausiai tarė.
- Puiki mintis, - skaudžiai nusišypsojau, - velniop viską, gero gyvenimo!
Apsisukau ant kulno ir pasileidau laiptais žemyn, nusileidęs kelis aukštus išgirdau, kaip su trenksmus užsivėrė Stef buto durys ir tuo pačiu tarp mūsų atsirado nematoma betoninė siena, kurios mudu niekada neglėsime pralaužti.
a.ž. dalys išeina dažniau, nes pagaliau turiu šiek tiek daugiau laiko sau. Noriu jūsų nuomonių apie šią dalį ir dramą, kuri joje vyksta. Gerų jums Didžiausių metų švenčių! Myliu jus <3