<Stef>
Kai prabudau, buvo jau beveik vienuolikta ryto. Prasibudinau nuo telefono, kuris pradėjo garsiai skambėti ir vibruoti gulėdamas ant spintelės prie lovos, kurioje miegojau. Mieguista pramerkiau akis ir apsidairiau po kambarį. Neito kambarys per naktį visai nepakito, tik pats Neitas, su kuriuo naktį užmigome drauge buvo dingęs.
Pasitryniau akis ir prisimerkusi pasiėmiau vis dar skambantį telefoną. Jo ekrane švytėjo Klėjos vardas ir kvaila jos nuotrauką, kurią padariau prieš porą metų, kai vos susipažinome. Šyptelėjusi prunkštelėjau ir atsiliepiau.
- Labutis, - išgirdau laimingą Klėjos balsą ir dar labiau nusišypsojau. Velniškai pasiilgau savo draugės.
- Laba, - atsakiau, - kaip tu?
- Puikiai, - tarė Klėja, girdėjau, kad kalbėdama kažką veikia, nes ragelyje sklido pašaliniai garsai, - kur tu esi?
- Aš? - kvailai paklausiau ir pasirėmusi kaktą delnu apsidairiau po Neito kambarį, - aš pas Neitą.
Klėja minutėlę patylėjo ir tada kostelėjo.
- Esi tikra?
- Ta prasme? - susiraukiau ir atsiguliau atgal ant patogios pagalvės svarstydama apie tai, kur dabar Neitas.
- Sebas sakė, kad kambarys tusčias, - atsakė draugė ir tada nutylau aš bandydama suvirškinti informaciją.
- Palauk, - vėl atsisėdau ir susiėmiau už galvos, buvau per daug mieguista, kad mąstyti, - jūs bendrabutyje?
- Taip, - sudėjavo Klėja, - grįžome prieš dešimt minučių. Įlėkiau į kambarį tikėdamasi, kad tu manęs lauki, o tavęs nėra. Nėra ir Neito.
- Ahaa, - kvailai nutęsiau.
- Jezau, Stef, ar tu apsirūkei? - nusijuokė Klėja, - kur tu esi?
- Pas Neitą, - vėl atsakiau ir nusimetusi antklodę nuo savęs išlipau iš lovos.
- Sebas jų kambaryje ir jūsų ten nėra, neknisk man proto, - kalbėjo Klėja.
Vėl patylėjau kelias minutes žiūrėdama į Neito kambario sieną ir tik tuomet mano smegenys pradėjo veikti.
- Aš pas Neitą, - vėl pakartojau, - ta prasme, pas jį namuose.
- Ką ten veiki? - paklausė Klėja, buvau tikra, kad ji susiraukė.
Per kelias minutes, kol rengiausi, papasakojau Klėjai, kodėl mudu Neito namuose ir pasidalinau vakar dienos įspūdžiais. Klėja klausydamasi garsiai juokėsi, kai papasakojau, kaip Neitas šoko nuo namo stogo. Mudvi dar paplepėjome, palinkėjom viena kitai gero savaitgalio ir nutraukėm pokalbį. Apsirengusi Neito treningais ir marškinėliais surišau plaukus į netvarkingą ir aukštą uodegą ir nupėdinau į virtuvė. Artėdama žinojau, kad Neitas ten, nes iš virtuvės sklido tyli muzika. Įkišau galvą į virtuvę ir išsišiepiau. Rudaplaukis garbanius stovėjo atsukęs man nugarą ir smagiai judino klubais pagal muzikos ritmą. Jis stovėjo be marškinėlių, o tik su treningais. Girdėjau, kaip jis tyliai dainavo ir stovėdamas prie viryklės kepė kumpį.
- Kvepia labai skaniai, - garsiai tariau ir įėjau į virtuvę, Neitas atsisuko į mane, - tikiuosi, kad nepridėjai nuodų.
Neitas abėjingai žvilgtelėjo į keptuvę, kur čirškėjo kumpis ir vėl atsisuko į mane.
- Tikėkis, Morka, - jis vėl nusisuko nuo manęs kontroliuodamas kumpį, o aš apsižvalgiau po virtuvę akimis ieškodama arbatinuko.
- Virdulys iš dešinės, - sumurmėjo vis dar nežiūrėdamas į mane.
Linktelėjusi nupėdinau prie virdulio ir užpylusi į jį vandens pastačiau kaisti.
- Kur tavo broliai? - paklausiau prisėsdama prie stalo.
- Jau išvažiavo, - atsakė Neitas ir baigdamas kepti kumpį sudėjo jį į dvi mažas, juodas lėkštutes ir atnešė ant stalo pastatydamas lėkštę priešais mane, - pagaliau bus ramu.
- Pagaliau? - paklausiau paimdama į rankas juo paduodamą kavos puodelį, - galvojau, kad pasiilgai jų. Vakar atrodėt laimingi.
- Vakar taip, - atsakė atsisėsdamas priešais, - nieko nesakau, aš juos myliu, bet jie labai užknisa.
- Kodėl? - paklausiau gurkštelėdama kavos.
Į virtuvė įlėkė džiaugsmingas Vegasas. Jam prabėgant pro mane, pavėliau šuniui kailį ir šis smagiai nusipurtė.
- Nes kartais jie per daug landūs, - tarė valgydamas, - tarkime vakar Gustavas labai kabinėjosi prie tavęs ir Haris buvo per daug prielipus.
- Nepastebėjau, - tariau suraukusi antakius.
- Būtų keista, jeigu pastebėtum, - tarė žiūrėdamas į tai, kaip Vegasas vaikštinėjo ratais aplink stalą, - tai dalykai, kuriuos pastebi tik vaikinai, - jis nutilo, bet pamatęs klausiamą mano veido išraišką tęsė, - Gustavas akivaizdžiai flirtavo su tavimi bandydamas paerzinti mane ir net neįsivaizduoji, kaip tai erzino.
- Neatrodei suirzęs, - palenkiau galvą kramtydama kumpį.
- Nes būtų per daug keista, Gustavas pastebėtų, - atsakė.
- Vis vien nesuprantu, - papurčiau galvą ir Neitas numojo ranka.
- Tiesiog nesigilink, jie išvažiavo ir mum taip geriau, - tarė.
- Kaip pasakysi, - nusileidau, - Sebas su Klėja grįžo.
- Kada? - Neito veidas surimtėjo.
- Šiandien, - atsakiau ir jis pavartė akis, mane kiek nustebino jo reakcija, - sakė, kad ieškojo mūsų kambariuose, bet nerado.
- Mums pasisekė, kad esam čia, - tarė ir aš susiraukiau iš nuostabos.
- Kodėl taip kalbi?
- Nepriimk neteisingai, - jis ištiesė delną priešais save tarsi gindamasis nuo manęs, - bet Klėja ir Sebas yra du gumos gabalėliai prilipę prie batų pado.
- Ką? - nusijuokiau, - tai kvailiausias palyginimas, kurį tik esu girdėjus.
- Nesutikčiau, - Neitas gurkštelėjo kavos, - tarkime tu esi kaip pasyvusis rūkymas. Gražu, bet mirtina. O Sebas su Klėja tiesiog užknisa. Jie prilipę vienas prie kito ir tuo pačiu prilipę prie mūsų.
- Tu nemoki turėti draugų, Nelsonai, - prunkštelėjau, Neitas nusivaipė, - tai vadinama draugyste, o ne guma ar pasyviuoju rūkymu.
- Draugai nuolatos nesėdi tavo bendrabučio kambaryje ir nemiega ten su tavo kambarioku, - tarė kramtydamas.
- Šiaip sėdi ir miega, - tariau galvodama apie tai, kad pati nuolatos leidžiu laiką ko nors kambaryje arba savo kambaryje, bet su kažkuo, beveik niekad nebūname jame vienos su Klėja, - tai ir yra draugystė. Pasisedėjimai ir kitas šūdas.
- Teisingai pasakyta, kad šūdas, - prunkštelėjo Neitas.
- Baik, - nutęsiau, - sutik, kad jeigu ne mūsų kompanija, neturėtum draugų šitam bendrabutyje.
- Šitas buvo skaudus, Stefane, - Neitas aktyvuodamas savo aktorinius sugebėjimus susiemė už širdies, - bet esi teisi. Jūsų grupikė yra kažkas kito. Jūs kvaili, bet faini. Jūs kvailai faini.
- Genialu, Neitai, - teatrališkai suplojau delnais, o Neitas nusilenkė, - esi tikras genijus.
- Taip, tiesa, - pritarė jis.
- Koks tu kuklus, - prunkštelėjau, Neitas baigęs valgyti atsistojo nuo stalo ir surinko mudviejų lėkštes.
- Ir gražus, - garbanius demonstratyviai įtempė presą, kad šis dar labiau išryškėtų, - pats sau pavydžiu.
Vaikštinėjome po Neito gyvenamą rajoną. Vegasas ėjo greta Neito, kuris laikė jo pavadėlį. Neitas vedžiojo mane po gatveles aprodydamas vietas, kurios jam patinka arba kažką reiškia. Mudu puikiai leidome laiką. Kai priėjome pievelę, Neitas paleido Vegasą nuo pavadėlio ir mes bėgiojome su juo mėtydami šuniui pagaliuką, kurį jis pats rado. Neitas gyliai kvėpuodamas šokinėjo aplink Vegasą, o šis lojo vizgindamas uodega ir vis bandė atimti pagalį iš šeimininko. Stebėjau juodu ir šypsojausi. Neito meilė Vegasui buvo lyg įrodymas, kad neatsižvelgiant į visą Neito įkyrumą, viduje jis labai šiltas ir geras žmogus, nes tik geri žmonės myli savo augintinius taip, kaip Neitas myli Vegasą.
Pasibaigus žaidimams, Neitas čiupo mano delną ir sunėręs mudviejų pirštus nuvedė toliau gatve. Jis neprisegė Vegaso prie pavadėlio, todėl šis smagiai bėgiojo aplink ir viską uostinėjo.
- Kokie planai Kalėdoms? - paklausiau nutraukusi tylą, Neitas patraukė pečiais.
- Neįsivaizduoju, gruodis tik prasidėjo, - trumpai atsakė, - o tavo?
- Būsiu su šeima, - tariau ir Neitas linktelėjo, - jūs turbūt irgi susirinksite su Gustavu ir Hariu.
- Nemanau, - atsakė šis ir šyptelėjo žiūrėdamas į tai, kaip Vegasas pralenkė mus ir nuskubėjo į priekį uostinėti krūmų.
- Kodėl? - paklausiau, - kaip paprastai leidžiate Kalėdas?
- Niekaip, - tarė ir spustelėjo mano delną, - mes nešvenčiam.
- Ką? - sustojau kaip įbėsta ir Neitas sustojo kartu su manimi, - netikiu.
- Patikėk, - jis timptelėjo mane už rankos ragindamas judėti toliau ir mudu vėl pradėjome eiti, - anksčiau šventėm, bet prieš kelis metus nustojome.
- Bet kodėl? Juk tai geriausia šventė metuose.
- Jeigu tau penki metai, - prunkštelėjo Neitas ir aš kilstelėjau antakį, tą pastebėjąs Neitas nusijuokė, - arba jeigu esi Stef.
- Baik erzintis, aš kalbu rimtai, - timptelėjau jį už rankos ir šis vėl nusijuokė.
- Aš irgi, - nusivaipė, - mes rimtai nieko neveikiam per Kalėdas. Tai eilinė diena, nieko ypatingo.
- Kodėl? - pakartojau ir Neitas suaimanavo parodydamas, kad ši tema jam nėra įdomi, bet aš taip lengvai jos nenutrauksiu.
- Nes tam nėra tikslo. Gustavas jau kelis metus per Kalėdas nusigeria baruose su draugais, Haris švenčia su savo mergina, o aš tiesiog sėdžiu namie ir skaitau knygas. Tai viskas, eilinė diena.
- Bet tai šeimos šventė.
- Nereikia sedėti visą vakarą prie šventinio stalo, kad kažkam įrodyti, jog mes šeima, - ramiai atsakė Neitas.
Neitui tai pasakius, mano nuotaika kiek apniuro. Jo tėvai mirė, kai jis buvo dar visai mažas ir nuo to laiko neturėjo tikrų Kalėdų. Gal net jo tėvam būnant gyviems jis nežinojo, kas yra eglutė, dovanos ir imbieriniai sausainiai. Neitas ir jo broliai augo ne tokioje šeimoje, kokioje užaugau aš.
- Šie metai bus kitokie, - tariau į galvą topletėjus minčiai. Šypsodamasi atsisukau į Neitą, o šis sustojo Vegasui pribėgus prie mūsų ir prisegė jam pavadėlį.
- Kitokie? - paklausė žiūrėdamas į mano šypseną ir prisimerkė.
- Taip, - ryžtingai atsakiau, - šiemet tu švęsi su manimi ir mano šeima.
Neitas nieko neatsakė. Jo akys kiek išsiplėtė ir ant kaktos atsirado kelios raukšlelės, jis tikrai nesitikėjo tokio mano pareiškimo.
- Nori, kad Kalėdas švęsčiau su jumis? - tyliai paklausė.
- Žinoma, - sustojusi suėmiau jo delnus stipriau, - visi drauge iškepsime sausainiukus, pažiūrėsime kelis filmus, pasikeisime dovanomis.
- Nemanau, kad tavo šeima norės svetimo žmogaus savo šventėje, - jo akys sužibėjo ir tapo liūdnos, jis tikrai patikėjo tuo, ką pasakė.
- Nebūk kvailas, - prisiglaudžiau prie jo visu kūnų ir apsikabinau. Abi Neito rankos apsivijo mano liemenį tuo pačiu laikydamos Vegaso pavadėlį, šis nervingai trypčiojo aplink mus ragindamas eiti toliau, - tu nesi svetimas žmogus mano šeimai.
- Jie matė mane vos kelis kartus, - sumurmėjo jis paslėpęs veidą mano dideliam šalike.
- Tu nesi svetimas, - pakartojau ir išsitiesiau. Mudu vis dar buvome apsikabinę, tik žiūrėjome vienas kitam į akis, - tu man nesi svetimas, Neitai. O tai reiškia, kad nesi ir jiems.
- O kas aš tau esu? - paklausė veide švytint šypsenai.
- Neįsivaizduoju, mes to taip ir neaptarėme, - nusijuokiau ir Neitas kelis kartus sulinksėjo.
Mudu taip ir nepakalbėjome apie tai, kas esame vienas kitam. Žiūrėjau tiesiai į Neito rudas akis, o jis žiūrėjo į mano. Jo veidas surimtėjo, nors dar matėsi šypsenos šešėlis.
- Stef, - atsikrenkštė jis.
- Taip? - paklausiau, Neitas užsimerkė ir kelis kartus įkvėpęs vėl atsimerkė.
- Ar norėtum būti mano mergina? - tarė su atodūsiu ir man atvipo žandikaulis. Tokio tai tikrai nesitikėjau, - oficiali mergina. Noriu, kad tokia būtum, noriu, kad visi žinotų, kad ši seksuali baltaplaukė yra mano ir niekas neturi teisės net žiūrėti į jos pusę. Buvau kvailys, kad delsiau su šituo. Reikėjo viską padaryti daug anksčiau, bet vis niekaip nepasiryždavau. Nenoriu šitos nežinomybės ir pastovaus nejaukumo, kai kažkas pasako, kad mudu draugaujam. Po velnių, aš myliu tave, Stef.
Nežinojau, ką atsakyti. Tokių Neito žodžių aš tikrai nesitikėjau. Neitas myli mane.
- Aš.., - sumikčiojau nežinodama, ką atsakyti.
- Nenoriu, kad jaustumeisi blogai, nes visą, ką pasakiau tikrai yra netikėta, - jis prisimerkė, - tai netikėta net man pačiam, nes neplanavau to. Tiesiog man taip gera leisti laiką drauge, būti kartu. Tarkime dabar, - jis apsižvalgė ir jo žvilgsnis nukrypo į Vegasą, kuris atsisėdo laukdamas, kada pagaliau esime toliau, - mes suknistai vedžiojame mano šunį lyg kokia šeimyninė porelė ir man tai velniškai patinka. Ir aš noriu praleisti drauge Kalėdas. Nors ir nesu pratęs prie švenčių su šeima ir man tikrai reikės įprasti prie to, bet aš noriu. Noriu dalyvauti tame, kas tau svarbu, net jeigu tai paprastos Kalėdos.
Tylėjau žiūrėdama jam į akis ir bandydama jį perprasti. Pažįstu Neitą pakankamai gerai, kad suvokčiau, jog sako tiesą. Puikiai žinau, kad jam sunku sakyti panašius dalykus ir reikšti savo jausmus garsiai. Tuo labiau, kai tai yra prisipažinimas meilėje.
- Tai, - jis kilstelėjo antakį, - Morka, ką manai?
- Pasakei tiek daug ir taip nuoširdžiai, kad net pasimečiau, - tariau ir jis šyptelėjo, - aš noriu būti kartu. Nors ir turiu tą kvailą nuostatą, kad nedraugauju su vaikinais, bet tu esi kitas. Kalbu lyg įsimylėjusi paauglė, bet būtent taip ir jaučiuosi.
- Ar mudu ką tik tapome ta oficialioji pora? - nusijuokė jis.
- Panašu, - nusišypsojau, Neitas suglaudė mūsų kaktas ir prisispaudė mane prie savęs, - aš irgi myliu tave, Neitai.
<Neitas>
Stebėjau tai, kaip susikaupusi Stef eilinį kartą apžiūrinėjo piešinius, kurie kabėjo ant vienos iš mano kambario sienų. Ji vaikčiojo palei sieną pirštų galais braukdama per pieštuku nupaišytus piešinius. Tikra menininkė.
- Haris tikrai neklydo priimdamas tave į darbą, - tariau ir ji susidomėjusi sužiuro į mane.
Sedėjau ant sofos kambaryje, o ši stovėjo priešais pirštais barbendama sau per smakrą.
- Vien iš to, kaip žiūri į visus tuos darbus matosi, kad esi menininkė, - paaiškinau ir Stef nusišypsojusi vyptelėjo, - gražus vaizdas.
Mudu buvome mano kambaryje jau kelias valandas ruošdamiesi eiti miegoti. Jau buvo po dvyliktos nakties. Diena pralekė taip greitai, kad net nespėjau pastebėti. Po to, kai pavedžiojome Vegasą, grįžome namo ir pasigaminome spagečius su mėsos padažu. Vėliau čiupom šiltus pledus ir žiūrėjome kvailas komedijas gulėdami vienas šalia kito, Vegasas buvo įsitaisęs ant mūsų dėl to beveik negalėjome judėti. Ir nors man nutirpo visas kūnas, turiu pripažinti, kad viskas tiesiog tobula, gulėjau su savo mergina ir ramiai leidau šeštadienį.
- Man patinka, kad viskas nupiešta viename stiliuje, - burbėjo Stef įsijautusi į darbinį režimą, - estetiška.
- Gal gana dalykiškų pokalbių? - pavarčiau akis ir Stef atsisuko į mane permesdama savo baltus plaukus nuo peties.
- Gal gana skųstis? - tarė kilstelėjusi antakį.
Ištiesiau priešais save rankas apkabinimui ir ši išsišiepusi lyg vaikas pribėgo prie manęs ir įkrito man į glėbį. Pasisodinau merginą sau ant klubų ir ši patogiai įsitaisiusi sužiuro man į akis.
- Ko norėtum Kalėdoms? - paklausiau, Stef suvaidino susimąsčiusią ir aš nusijuokęs prisipsaudžiau ją arčiau savęs, - gal turi kokių pageidavimų?
- O tu ką geroji fėja? - paklausė palenkusi galvą ir pabučiavo mane savo nuostabiai putliomis lūpomis.
- Galiu tokiu būti, - nusišypsojau ir Stef sujudo sedėdama ant manęs taip, kad man net kvėpavimas pagreitėjo, - bet jeigu rimtai, aš visiškai nemoku dovanoti dovanų.
- Man nereikia dovanų, - tarė ji ir vėl pabučiavo mane, šį kartą nepaleidau jos taip greitai.
Stef šiek tiek pajudino klubai ir aš įsitempiau suvokdamas tai, kaip lengvai paprastu judesiu ji gali mane įaudrinti. Ši mergina veda mane iš proto.
- Visa jūsų šeima keisis dovanomis, bus negražu, jeigu nieko neatnešiu, - tariau, kai mudu nutraukėme bučinį.
- Tu svečias, nesuk galvos, - tarė Stef. Ji pravėrė burną norėdama dar kažką pasakyti, bet aš pasinaudojau progą ir įsisiurbiau jai į lūpas. Mergina akimirksniu atsakė man į bučinį.
- Myliu tave, - sumurmėjau jai į lūpas ir pajaučiau, kaip mergina stipriau prisispaudžia prie manęs.
a.ž. Nu tai Labas. Buvau dingusi. Žinau ir atsiprašau, jeigu kažkas visą tą mėnesį su biškiu laukė naujos dalies. Eilinį kartą įsitikinau tuo, kad gyvenimas yra nu belenkaip nenuspėjamas. Visą šitą mėsesį vyko tiek visko daug, kad aš rimtai tiesiog fiziškai neturėjau laiko prisėsti prie naujos dalies. Laiko turėjau labai mažai ir laisvas vakaras pasitaikydavo gal kartą į porą savaičių. Nežinau, kas sakė, kad vienuolikta klasė yra visiškai chill, nes man šitas negalioja. Be pamokų dar turiu krūvą renginių savo gimanazijoj pradedant krikštynomis, baigiant filmų vakarais, scenarijais ir Kalėdomis. Nežinau, kam šituo dalinuosi, bet tikrai nesiskundžiu, o tiesiog noriu, kad suvoktumėte ir žinotumėte tai, kur buvau. Noriu, kad mes būtumėme artimi ir jūs pažinotumėte mane ne vien kaip autorių, bet kaip žmogų. Paprastą paauglę.
Ši dalis gavosi ne tokia, kokią planavau. Norėjau sukelt dramą, bet perkėliau ją į kitą dalį, nes dabar tiesiog ne vaibas kurti dramas. Be visų darbų, mano laiką pasiglemžė nuostabūs žmonės, mano naujieji draugai. Daug metų neturėjau artimų ir tų tikrų draugų, kuriems rupėčiau ir dabar jie pagaliau yra. Šie žmonės yra tiesiog kažkas tobulo ir aš esu žiauriai laiminga, kad turiu juos. Taip pat, mano gyvenime atsirado dar vienas ypatingas žmogus, kuris pervertė viską tiesiog aukštyn kojomis. Ir taip, būtent dėl to šioje dalyje tiek daug meilės ir šilumos, nes pirmą kartą gyvenime pajaučiau, ką reiškia tikrai mylėti kažką ir būti mylimai. Tai dar viena mano dingimo priežastis, nes tik prasidėjus santykiams visas laisvas laikas sukasi vien aplink juos, o visą kitą tampa nebesvarbu. Dabar grįžtu atgal į kiek laisvesnį režimą, bet jau noriu grižti, kol kas dirbu ties tuo ir stengsiuos susigrąžinti senus hobius, kurie buvo manimi kiek primiršti. Ačiū, kad likote su manimi. Ačiū, kad skaitote. Esu įsimylėjusi debilė, dėl to tiesiog būkitė atlaidesni ir nepykite, kad taip ilgai nieko nekūriau. Noriu palinkėti kiekvienam iš jūsų surasti tą savo žmogų, kuris vers jus šypsotis nuo menkutės minties apie jį. Tą žmogų, kuris bus šalia, kuris mylės ir saugos jus. Tiesiog būkite laimingi. Myliu jus.