<Neitas>
- Čia rimtai šneki? - paklausė Haris susidėjęs rankas ant stalo.
- Visiškai, - tariau įdėmiai žiūrėdamas į jį.
Mudu sedėjome mano kabinete. Haris žvelgė į mane iš kito stalo galo kilstelėjes antakį. Jau dešimt minučių šnekėjomes, o jis taip manęs ir nesuprato, o dar sakoma, kad brolių ryšis telepatinis.
- Nori mest darbą ir eiti treniruoti vaikų beisbolo komandos? - eilinį kartą paklausė Haris.
- Pakartosiu ketvirtą kartą, - pavarčiau akis ir Haris sukluso, - Stef brolio komanda pasiūlė būti jų treneriu apie mėnesį, kol tikras jų treneris neišsigydis kojos.
- Tai nori mėnesiui išeit iš šito darbo? - vėl nesuprato Haris.
- Nu ne, - vėl pavarčiau akis, - Hari, kaip su savo intelektu sugebėjai atidaryti galeriją? Sakau, kad tai net ne darbas, neimsiu už tai pinigų, o tiesiog treniruosiu juos, kai turėsiu laisvo laiko. Darbo galerijoje nepaliksiu.
- Tai tada koks tikslas tapti treneriu mėnesiui? - paklausė ir atsilošė kėdėje, - ar tai dėl Stef?
- Kokiu galu čia Stef?
- Vat ir aš klausiu to paties, - trūktelėjo pečiais, - sakei, kad čia jos brolio komanda. Nori padaryti jai įspūdį, kad esi toks nuostabus ir ėmeisi atsakomybės vaikų priežiūroje?
- Stef čia ne prie ko ir visai nesiruošiu palikinėti kažkokį įspūdį, - tariau, Haris parodė kabutes, - ir tai ne vaikų priežiūra. Juk pats žinai, kad buvau toks pat, kaip Šonas. Beisbolas man buvo viskas ir jeigu ne tie nutykimai su tėvais, būčiau vis dar žaidęs.
Žinojau, kad pataikiau. Haris visad susilpnėdavo, kai kalba užeidavo apie mūsų šeimą. Man ir pačiam tai buvo skaudi tema, bet tokia ta tiesa, tokia mūsų šeimos istorija.
- Neatėjau klaust tavo leidimo, - tariau jam, - tiesiog noriu, kad suprastum kodėl tai darau ir šiek tiek priderintum darbą galerijoje prie treniruočių.
- Gerai, - galiausiai ištarė, - pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. Kiek, sakai, visą tai trūks?
- Mėnesį tikrai, - tariau nusišypsojęs, - gal kiek daugiau, kol grįš jų treneris.
- Ak, brolau, - tarė stodamasis Haris, - per daug darbų sau ėmi.
- Imu tik tam, kad nepakartoti tėvų likimo, - tyliai atsakiau.
- Aš irgi, - linktelėjo Haris ir pasišalino iš kabineto.
Kiek pasedėjęs pradėjau dirbti ir pastebėjau, kad trūksta vienos skulptorės darbų aprašymo kopijos. Žinojau, kad jos greičiausiai pas Stef, todėl nieko nelaukdamas išėjau iš kabineto ir užrakinau jį. Prieš eidamas pas ją, nusprendžiau paimti mudviem kavos, todėl nusileidau į pirmą aukštą, praeidamas pro kelis darbuotojus pasisveikindamas paspaudžiau jiems rankas ir iš kavos aparato nusipirkęs dvi juodas kavas, patraukiau tiesiai į Stef kabinetą.
- Labas rytas, - tariau alkūnę atidarydamas duris, - atnešiau kavos.
Stef sedėjo prie savo stalo apsikrovusi popieriais ir žiūrėjo į kompiuterio ekraną. Vienoje rankoje tarp pirštų sukinėjo sidabrinį tušinuką. Atsisėdau ant kedės kitame jos stalo gale.
- Daug darbo, Morka? - paklausiau ir pastačiau kavą jai ant stalo, ši iš karto ją pasiemė.
- Nelabai, - tarė atsigėrusi ir atsisuko į mane, - ačiū už kavą.
- Nėra už ką, - atsakiau, - ar Lizos Plinski aplankas pas tave? Nerandu aprašymo kopijos.
Stef pastatė kavą ant stalo ir pasiėmusi vieną lapų krūvelę, pradėjo ją perinkinėti.
- Lyg ir kažkur mačiau, - ji prisimerkusi skaitinėjo popierius ir iš vidurio ištraukė du lapus, - štai, Liza Plinski, vokietė skulptorė, kurios pagrindinė darbų tema yra gyvunų vaizdavimas žmonių kūnuose.
Stef perskaitė informaciją, ištiesė lapus man ir aš jai padėkojau.
- Ar Šonas minėjo, kad man siūlė būti jų laikinu treneriu? - paklausiau negalėdamas sulaikyti šypsenos.
- Minėjo, - tarė gurkštelėjusi kavos.
- Aš sutikau. Ką apie tai manai? - vis dar šypsodamasis paklausiau.
- Nieko, - trūktelėjo pečiais ir vėl atsigėrė kavos.
- Nieko? - perklausiau, - visiškai nieko?
Laukiau džiaugsmingų šūksnių, ar bent šypsenos. Norėjau, kad ji parodytų bent minimalią reakciją, bet Stef veidas nerodė jokių emocijų.
- Visiškai, - tvirtai atsakė ir pastačiusi kavos puodelį ant stalo vėl įsistebeilijo į savo kompiuterį.
- Kur tavo nuotaika, Morka? - paklausiau, Stef nė nežvilgtelėjo į mane.
- Vietoje, - trumpai atsakė.
- Nepanašu, - tariau atsigėręs savo kavos, - tau moteriška mėnesio savaitė?
Stef lėtai pasuko galvą į mane ir jos akyse sublizgėjo pyktis. Mane tai nustebino, bet pyktis geriau, nei nieko, juk tai irgi emocija, nors Stef ir yra iš tų žmonių, kurie retai pyksta.
- Man jokia moteriška savaitė, - piktai atsakė, - jeigu atėjai pasiimti dokumentų, tai jau gali eiti.
- Kas per velniava, Stef? - paklausiau, ji vis piktai į mane žvilgčiojo, - elgiesi taip, lyg tau ant kojos atsistojo spoguotas berniukas per mokyklos šokių vakarą. Kas nutiko?
- Tu nutikai, Neitai, - tarė pakėlusi balsą ir susidėjo rankas ant putlios krūtinės.
- Malonu girdėti, kad dalyvauju tavo gyvenime, - patraukiau pečiais.
- Nemanai, kad dalyvauji net ten, kur nereikai kišti savo smalsios nosies? - paklausė ir aš visiškai sutrikęs pažvelgiau į ją, mačiau, kad mergina gyliai įkvėpė, kas bylojo, kad iš jos tuoj pasilies žodžių srautas, todėl tylėjau leisdamas jam išsiveržti, - tu visur, Neitai. Tu kartu su mano šeima sodyboje, tu mano brolio beisbolo komandoje, tu su manimi vakarėlyje, tu mano bendrabutyje ir mano universitete, dabar tu mano kabinete, su kava rankuose. Tu mano kambaryje, Nelsonai, tada, kai net aš ten nebūnu.
Dabar man viskas susistatė į vietas. Stef pyktis sukeltas to, kad ji kažkokiu būdu sužinojo, kad dažnai leidžiu laiką jos kambaryje, jai to nežinant. Žinojau, kad tai nutiks, bet nesitikėjau, kad taip greitai. Turbūt suknista Megan jai viską papasakojo.
- Gal tau kokia psichinė liga, apie kurią aš nežinau? - jos retorinis klausimas dar labiau kirto per pašidržius, o Stef vis kalbėjo, - tai nėra adekvatu brautis į svetimą kambarį ir neišku ką jame veikti. Iš kur man žinoti, kad nesi koks pedofilas, kuris rausiasi mano ar Klėjos apatiniuose, arba, kad nesi vagis, ar kleptomanas? Kaip aš galiu kažka apie tave žinoti, ar pasitikėti tavimi, kai nieko man nesakai?
- Pyksti dėl to, kad buvau tavo kambary, ar dėl to, kad nieko apie save nepasakoju? - kvailai paklausiau ir Stef piktai į mane dėbtelėjo, - skaitai man moralus, lyg būčiau dešimties metų berniukas. Žinau, kad blogai padariau ir man nevertėjo eiti į tavo kambarį. Aš niekur nesirausiau, tiesiog man patinka būti ten, kur tu leidi visą savo laiką. Taip jaučiuos, tarsi, suartėju su tavimi. Nors tai ir kvaila.
Mano litanija pasiekė jos širdį ir Stef kiek atsipalaidavo, nors žvelgė į mane nepatikimai, bet pyktis pamažu pradėjo trauktis.
- Tai labai miela, Neitai, - tarė, - bet gali būti kambaryje, kai ir aš ten.
- Žinau, Morka, - tariau ir jos žvilgsnis dar labiau sušvelnėjo, - galiuosi, kad taip pasiėlgiau.
Stef kiek pasedėjo žiūrėdama į mane, o tada vėl paemė į rankas kavą ir atsigėrė.
- Kiek dar dalykų aš apie tave nežinau, Neitai?
Garsiai atsidusau ir nuleidau akis.
- Nežinai labai daug, bet tam yra priežastys.
- Tarkime nepasitikėjimas? - paklausė Stef.
- Ne, - papurčiau galvą, - aš pasitikiu tavimi ir tu tai žinai, tiesiog man sunku viską paimti ir iškloti žmogui.
- Nes bijai, kad visiems iš tavęs reikia tik informacijos ir asmenikšumo, - pasigavo Stef ir aš pritariamai sulinksėjau, - kad žmonėms nerūpi tu, o rūpi tavo gyvenimas, nes jiems reikia pasirausti kitų problemuose.
- Tikrai taip, - vėl sulinksėjau ir gyliai įkvėpiau, - bet esu pasiruošęs tai ištaisyti.
- Kaip? - Stef kilstelėjo antakį.
- Ką manai, jeigu šiandien po darbo nuvažiuosime kur nors ir aš viską tau papasakosiu? - paklausiau dvejodamas, o Stef nustebusi išpūtė akis.
- Esi pasiruošęs?
- Manau, - patraukiau pečiais, - tai kaip?
- Aš, - sumikčiojo, - po darbo susitariau susitikti su Maiklu. Mes labai seniai nesimatėm.
Po stalu suspaudžiau kumsčius. Tas suskis Maiklas labai mane nervina. Gyliai įkvėpiau šalindamas iš galvos vaizdą, kaip smaugiu jį.
- Tuomet galiu papasakoti dabar.
- Dabar? - Stef pasimuistė, - aš pasiruošusi tave išklausyti, bet mes darbe, čia aplinka nėra tinkama pokalbiams.
- Galim išeiti ir grįžti vėliau, - pasiūliau, Stef veide atsirado abejonė.
- Nenoriu piktnaudžiauti galimybe išeiti iš darbo, nes tu čia dirbi ir gerai sutari su Hariu, - kalbėjo, - galim vakare susitikti. Na... po to, kai pasimatysiu su Maiklu. Parašysiu tau, kur būsiu ir galėsi mane pasiimt. Toks variantas tinka?
- Idealu, - tariau pro sukąstus dantis ir atsistojęs pasiėmiau į rankas savo puodelį bei skulptorės aplanko kopiją, - tuomet iki vakaro, Stef.
Ėjau link jos kabineto durų ir paliečiau rankeną.
- Iki pasimatymo, Neitai, - man už nugaros tarė Stef ir aš stipriai užsimerkęs išėjau pro duris.
Kartu su Sebu sedėjome Sietlo centre kavinėje. Jis žiaumojo mėsainį, o aš desertiniu šaukšteliu badžiau ledus, kurių visiškai nenorėjau. Apetito nebuvo, nuotaikos irgi. Sebas privertė mane išeiti į miestą tik tam, kad nesedėti bendrabutyje kvailai laukiant susitikimo su Stef.
- Baik taip kankintis, - tarė priešais sėdintis Sebas ir nusivalė padaže išteptą skruostą servetėle, - ji tiesiog susitikime.
Sebas visais įmanomais būdais bandė nuteikti mane, kad Stef susitikimas su Maiklu nėra pasimatymas. Paskutiniu metu pasakoju jam viską, nes nors mes ir neseniai pažįstami, bet tapome geriausiais draugais. Sebas žino apie mano šeimą, apie keistus jausmus Stef ir viską, apie ko nė neįtaria aplinkiniai.
- Taip sakai, nes jau praėjo laikai, kai susitikimai yra vadinami tuo kvailu pavadinimu - pasimatymas, - murmėjau laužydamas leduose skęstantį banano gabalėlį, - juk akivaizdu, kad jeigu du priešingos lyties atstovai leidžia laiką kartu, tai pasimatymas.
- Nori pasakyti, - iškėlė pirštą Sebas, - kad visi ankstesni judviejų su Stef laiko praleidimai drauge, tai pasimatymai?
- Kalbu ne apie tai, - pavarčiau akis.
- Arba, - tęsė, - kad visi tie kartai, kai buvau su Klėja, tai irgi pasimatymai? Arba net ne su Klėja, su visomis merginomis, su kuriomis kažkada buvau susitikęs.
- Gerai, - nusijuokiau, - laimėjai.
- Štai taip, - jis sulinksėjo pats sau ir vėl suleido dantis į mėsainį, - esi pasiruošęs viską jai iškloti?
Žinojau, kodėl Sebą tai stebina. Nesu tas žmogus, kuris atvirauja apie save, šeimą ar gyvenimą. Man nepatinka pasakoti apie save ir atidarinėti visas spintas su skeletais, kad kiekvienas galėtų juos apžiūrėti. Sebui viską papasakojau savaime, nes pasitikiu juo. Lygiai taip pat aš pasitikiu ir Stef, bet ji visai kitas reikalas, nei geriausias draugas. Stef tai... Stef.
- Manau, kad taip, - patraukiau pečiais.
- Mano manymu, tai bus geriau, jeigu ji viską žinos, - tarė draugas.
- Kodėl?
Sebas pasidėjo likusį mėsainio gabalėlį ant lėkštės ir susidėjo alkūnes ant stalo.
- Tarp jūsų tikrai kažkokia chemija, - konstatavo, - tai akivaizdu, ir nepasakymas jai visos tiesiog yra lyg ir nepasitikėjimo išreiškimas.
- Kodėl? - vėl paklausiau.
- Pats pagalvok, - Sebas išsitiesė, - mergina pasakoja tau viską. Ji atsivedė tave pas savo šeimą ir pasitiki tavimi. Iš tavęs atsaku ji negauna ženklų, kad ir tu ją pasitiki. Galų gale, jai gali pasirodyti, kad iš jos nori tik kūno ir poreikių tenkinimo, kad tau nėra svarbu apie kažką su ją pasikalbėti. Nors Stef ir ne eilinė, bet ji mergina, kuriai reikia kalbėtis su jai patinkančiu, ar bent simpatizuojančiu vaikinu.
Sebo žodžiai buvo tokie akivaizdūs ir elementarūs, kad pasijaučiau visišku kvailiu, nes dar abejojau, ar tikrai reikia viską pasakoti. Jis buvo teisus ir tai mane dar labiau motyvavo veikti. Galų gale, pažadėjau Stef tėvui, kad mudu nežaisime žaidimų, o aš jos sieksiu, nors pats dar nežinau, kam man to reikia.
- Tu teisus, - tariau ir draugas pasitenkinamai nusišypsojęs baigė valgyti savo mėsainį, - man pasisekė, kad mano geriausias draugas turėjęs daug santykių.
- Tai jau tikrai, - linktelėjo, - tu šitam reikale visai žalias.
- Nes manęs niekad nedomino santykiai, - patraukiau pečiais, - net nebuvau įsimylėjęs nė karto gyvenime.
- Na taip, - šyptelėjo Sebas, - kol nesutikai Stef.
Kai tik Stef man paskambino, mums nė nespėjus baigti pokalbio Sebas būdamas geras draugas palinkėjo man sėkmės ir išsinešdino pas Stef geriausią draugę. Mudu su Stef susitarėme, kad pasiimsiu ją iš kino teatro, kur panašu, ji leido laiką su tuo pusgalviu Maiklu.
- Labas, - tarė įsėdusi į mano mašiną.
- Sveika, - atsakiau ir mudu pradėjome važiuoti, - kaip tavo pasimatymas su Maiklu?
- Gerai, - linktelėjo, - o tavo su Sebu?
Nusijuokiau iš jos pašiepimo ir pajaučiau širdyje nudiegimą. Stef nepaprieštaravo, kad su Maiklu buvo pasimatyme. Sebas suklydo.
Mudu važiavome penkioliktuoju aveniu link Auksinių sodų parko. Stef žiūrėjo pro langą, o aš žiūrėjau į ją. Didelės smalsios akys, putlios lūpos, ryškus, bet natūralus makiažas. Mergina tokia graži, kad net sunku stebėti kelią, nes nuolat atsisuku į ją. Stef pajautusi mano žvilgsnį atsisuko ir sužiuro man į akis, o aš stengiausi susilaikyti, kad čia pat nemesčiau visko, ir nepulčiau jos lūpų savo lūpomis.
Pastačiau mašiną prie parko ir mudu lėtais žingsniais nuėjome lapais apkritusiais takeliais. Ėjome taip arti, kad mūsų rankos susiliesdavo, bet abu ištikti širpuliukų, vis jas atitraukdavome.
- Kažkoks tu labai jau rimtas, - tarė Stef nutraukusi mano mintis, - susimąstes.
- Gal kažkiek.
- Apie ką galvoji? - paklausė, kai iš pagrindinio tako nusukome į parko gilumą.
- Mus, - trumpai atsakiau tikėdamasis, kad to užteks.
- Ką būtent? - paklausė net nesusistebėjusi mano atsakymu.
- Kad dar prieš savaitę, mudu buvom tokie pasitelkę vienas į kitą. Buvo taip sunku susilaikyti, kad būnant šalia nepradėti bučiuotis, apsikabinėti ir liesti vienas kito, - atsidusau, - nors man ir vis dar sunku būti šalia ir neliesti tavęs, bet dabar viskas kitaip. Mudu nepraleisdavome progos pabūti drauge, o dabar tokių galimybių milijonas, o mes jas praleidžiam pro akis. Aš noriu kažką daryti, bet atrodo, kad jaučiu sieną iš tavo pusės, kurios negaliu apeiti.
Nesitikėjau tokių žodžių srauto, bet jis išėjo tiesiai iš širdies, net nespėjas nukeliauti į smegenis. Tai buvo mano jausmai. Tai, kas seniai tūnojo gylumoje ir negalėjo išeiti į išorę.
- Mes kalbėjom apie mus, - vis negalėjau užsičiaupti, - tada, sodyboje ant tilto. Sakei, kad nežinai, kas vyksta tarp mūsų ir pati jauti, kad tai ne šiaip draugystė, ar kas nors menko.
- Aš nemelavau, - tepratarė Stef ir aš nustebęs atsisukau į ją, mergina ramiai žingsniavo takeliu kojomis braugdama rudeninius lapus, - vis dar jaučiu tą patį, viskas gal net stiprėja, bet, Neitai, aš visiškai nieko nežinau apie tave. Žinau tik tiek, kad esi megėjas sedėti mano kambaryje, o visą kitą yra paslaptis, kurią kažkodėl laikai savyje.
Nors Sebas ir suklydo dėl pasimatymo, bet dėl pasitikėjimo jis pataikė tiesiai į dešimtuką.
- Tai lyg ir įprotis, - patraukiau pečiais ir parodžiau jai sėstis ant suoliuko šalia takelio, Stef be žodžių paklausė ir aš klestelėjau greta jos, - mano šeimos ir mano gyvenimo istorija nėra iš tų, kuriomis norisi girtis ir dalintis. Mano istorija labiau primena liūdno siužeto apsakymą.
Žinojau, kad ta minutė atėjo, su kiekviena sekunde man darėsi vis lengviau ir baimė pasakoti traukėsi. To priežastis buvo greta manęs sėdinti rudaplaukė, kuri susidėjo vieną koją po savimi ant suoliuko ir visu kūnu atsisuko į mane, padariau tą patį ir žvelgdamas jai į akis, gyliai įkvėpiau.
- Viskas prasidėjo prieš devynerius metus, kai man buvo keturiolika. Mano mama su tėčiu visad buvo vakarėlių megėjai. Naktimis jų nebuvo namuose, o dieną jie miegodavo po bemiegių naktų praleistų klubuose, baruose ir draugų butuose. Iš vakarėlių visad grįždavo visiškai girti, vėliau pradėjo gerti ir dieną. Tuomet ryte, tuomet vakare. Ir taip jie buvo paskendę alkoholio būsenoje kasdien, dvidešimt keturias valandas. Po kelių tokių mėnesių tėvas į namus parsinešė kvaišalų, buvau visai mažas, todėl nežinojau, kas ten. Jiedu su mama vartojo juos tiesiog sedėdami virtuvėje per pietūs, pusryčius ir vakarienę, užsigerdami visą tai degtinės buteliais, - man kalbant Stef švelniai paemė mane už rankos, pajaučiau, kad padarė tai vos pamačiusi pirmą ašarą, kuri apgailėtinai išsirito man iš akies, - jie buvo lyg gyvi lavonai. Oda balta, net geltonoka, akys raudonos, dantys išbirėję. Tėvas nuolat mušdavo mamą, kai prasiblaivydavo, jeigu ši iš paskutinių pinigų nenupirkdavo jiems išgerti. Vėliau mamą išvarė iš darbo, tėvas ir taip nedirbo, todėl pinigų mūsų šeimai labai trūko. Visos santaupos ėjo ant kvaišalų ir degtinės. Maistas, kurį suvalgydavau per dieną buvo gaunamas mokykloje per pietų pertrauką, daugiau nebeturėjau ką valgyti.
Sumikčiojau ir gyliai įkvėpęs nusibraukiau iš akių begėdiškai tekančias ašaras, Stef padarė tą patį. Ji verkė klausydamasi mano istorijos ir spaudė mano ranką vis stipriau.
- Viskas tęsėsi apie pusę metų, tada tėvas mirė dėl perdozavimo, o mama nusigėrė kažkokiam bare irgi perdozavusi kvaišalų. Netekau abiejų tėvų ir nors tai skamba baisiai, bet taip man buvo geriau, - pakėliau akis į Stef, jos lūpos drebėjo, iš akių upeliais tekėjo ašaros, - turėjau tik du žmones likusius mano gyvenime. Tai buvo Haris ir Gustavas. Apie Gustavą tau pasakojau, jis mano brolis, vyresnis už mane metais, o štai apie Harį daug ko nežinai. Jis irgi mano brolis, Stef, - man ištarius šiuos žodžius Stef lūpos prasivėrė iš nuostabos, bet nenorėdama pertraukti manęs, ji tik linktelėjo ragindama kalbėti toliau, - jam tuo metu buvo aštoniolika, todėl jis tapo oficialiu mano bei Gustavo globėju.
- Štai kodėl jūs tokie artimi, - sumurmėjo Stef drebančiu balsu.
- Taip, - linktelėjau, - žinau, kad turėjau tau pasakyti, bet nenoriu, kad kas nors žinotų apie tai, kad mano tėvai buvo apgailėtini narkomanai, kurie paliko savo keturiolikos, penkiolikos ir aštoniolikos metų sūnus visiškai be cento. Haris pradėjo dirbti, mudu su Gustavu griebėmes bet kokio smulkaus darbelio, už kurį galėjome gauti bent šiek tiek pinigų. Giminių daugiau neturime, todėl suktis turėjome patys. Haris susirado gerą darbą pas vieną menininką ir dirbo ten kelis metus, šis mokėjo jam per didėlę algą žinodamas mūsų šeimyninę padėtį ir iš tų pinigų Haris sukūrė galeriją, į kurią jis įdarbino ir mane. Jis pastatė mane, save ir Gustavą ant kojų. Ištraukė mus iš purvo į šviesų pasaulį, kur galime mokytis, dirbti ir turime užtektinai pinigų pragyvenimui, - atsidusau ir nusivaliau paskutines ašaras, - atleisk, kad sužinai apie tai tik dabar, bet pati supranti, kodėl nepasakojau.
Man nutilus Stef akys lakstė po visą mano veidą. Ji tankiai mirksėjo šlapiomis nuo ašarų akimis ir stengėsi suvirškinti visą tai, ką jai išklojau. Pats jaučiausi kiek apsvaigęs nuo minties, kad dabar neturiu, ką nuo jos slėpti. Viskas. Stef žino viską.
- Neitai, - ištarė Stef ir krito ant manęs apkabinimui taip, kad net loštelėjau atgal, - man taip gaila, kad taip nutiko tavo šeimai. Tau ir tavo broliams.
- Tėvų nereikia gailėti, - tariau ir suėmęs jos pakaušį delnu, prisispaudžiau merginos galvą sau prie peties, ši sedėjo stipriai apsikabinusi mano liemenį, - o mes su broliais išsiropštėme. Mokausi jau antrame universitete ir dirbu. Gyvenimas pasitaisė.
- Kažkada sakei, - tarė man į petį spausdamasi vis arčiau, - kad studijavai literatūrą, nes kai baigei mokyklą, tavo mama šito norėjo. Bet juk ji jau buvo... Negyva.
- Taip, - tariau parodydamas, kad mano mamos mirtis nesukelia man skausmo, neatsižvelgiant į tai, kad vos prieš kelias minutes aš verkiau, - kai ji dar nebuvo narkomane, nuolat sakė, kad reikia studijuoti tai, iš ko bus pelnas ir jai visad patiko literatūra.
- Tai tu mokeisi to, kas tavęs nedomina vien todėl, kad taip norėjo tavo mama?
- Panašiai, - tariau ir mudu pasileidome iš glėbio, bet Stef neatsitraukė, sedėjo vos per dešimt centimetrų nuo manęs, - nors ji ir buvo apgailėtina motina, bet jaučiau, tarsi tai mano pareiga - padaryti tai, ką nuolat kartodavo mama. Bet vos įstojęs į literatūrą suvokiau, kad tai visai ne mano pašaukimas.
- Tai buvo garbingas poelgis, Neitai, - tyliai sumurmėjo Stef, pastebėjau, kaip ji pasislinko dar arčiau.
- Nemanau, - patraukiau pečiais.
- Aš atsiprašau, - staiga tarė ir aš suglumęs pažvelgiau į ją, - kad verčiau pasakoti ir pykau ant tavęs. Jeigu būčiau žinojus, tikrai nebūčiau...
- Žinau, - pertraukiau ją ir suėmiau dailų merginos veidą delnais, Stef kūnas akimirksniu sureagavęs atsipalaidavo, - negalvok apie tai.
- O apie ką man galvoti? - švelniai paklausė.
- Apie mane, - taip pat švelniai atsakiau ir sujungiau mūsų lūpas.
a.ž. Septyniolikta dalytė ir pagaliau sužinote visą tiesą apie Neitą. Ką galvojat apie tai? Kitą dalį jau rašysiu iš Stef pozicijos, nes to seniai nebuvo. Labai noriu žinoti jūsų reakciją į Neito istoriją, todėl būkit geri, palikite komentarų :) Myliu