<Neitas>
Kartu su savo netikėtai naujais draugais sedėjome Stef ir Klėjos kambaryje. Šiandien visi po paskaitų susirinkome pas jas, kad palošti kortomis ir pailsėti nuo dar visai neseniai prasidėjusių mokslo metų. Sebas, Aleksas, Klėja ir aš sedėjome rateliu merginų kambaryje ant grindų. Rato vidury buvo išdėstytos kortos. Žaidimas slinko lėtai, nes kas kart, kai ateidavo Alekso eilė, jis labai ilgai galvojo, kokią kortą dėti.
Neatsižvelgiant į tai, ganėtinai gerai leidau laiką ir man visai patinka šie įdomūs žmonės. Kol Aleksas darė savo ėjimą, stebeilijau į draugus. Priešais sėdinti Klėja kaip visad atrodė gerai. Gyli iškirptė, tiesūs blondiniški plaukai ir daug makiažo. Mergina išties patraukli, bet tik naktiniams nuotykiams. Kiek ją pažįstu, dar nė karto nepasirodė, kad jos galvoje yra kažkas išskyrus vaikinus ir ją pačią.
Stef su mumis nebuvo, nežinau, kur ji, bet Klėja minėjo, kad ši išėjo susitikti su kažkokiu draugu. Spėjau, kad tai tas pats vaikinas su kuriuo ėjo į pasimatymą tą dieną, kai įsibroviau į jos ir Klėjos kambarį.
Nužvelgiau tarp manęs ir Klėjos sėdintį Sebą. Šis vaikis tikrai smagus ir man patinka būti kambariokais su juo. Sebas visad turi ką pasakyti ir varvina seilę dėl barbės Klėjos. Jo šviesūs plaukai ir vėšlios garbanos visai tiko Klėjos stiliaus išrinktajam. Mano žvilgsnis nukrypo į Aleksą, kuris vis dar žiūrėjo į keturias kortas savo delnuose ir niekaip negalėjo padaryti pasirinkimo. Balinti plaukai, auskaras lūpoje, toks pats, kaip pas mane. Aleksas atrodo pats adekvačiausias ir rimčiausias iš visos jų kompanijos.
- Manau, kad žinau, kokią kortą rinksiuos, - pagaliau nutesę Aleksas.
- Praėjo visa amžinybė, - sudėjavo Sebas ir išsitraukė iš kišenės cigarečių pakelį. Jis ištiesė jį visiems paeiliui.
Ištraukiau vieną cigaretę ir atidaviau pakelį Sebui, šis padavė jį Klėjai ir ji metė greitą žvilgsnį į mane, ir papurtė galvą. Paskutinį kartą, kai Klėja rūkė prie manęs, pasakiau jai, kaip tai šlyksčiai atrodo ir nuo to karto nemačiau cigaretės jos lūpuose. Mane tai juokino, bet sakiau tiesą, nors man ir ne per daug rūpi Klėja, bet rūkančios merginos yra totalus šūdas. Prisidegiau cigaretę ir įtraukiau dūmo, o Aleksas pagaliau užbaigė savo ėjimą.
- Nuo kito žaidimo siūlau skirstyti laiko kiekvienam žaidėjui, kad padaryti ėjimą, - tarė Klėja, - kitaip užbaigsim tik po kelių mėnesių.
Ji metė reikšmingą žvilgsnį į Aleksą, o šis padarė vaizdą, kad nesuvokia, kad pastaba skirta jam.
- Pritariu Klėjai, - išdidžiai tarė Sebas.
Kurgi ne. Menkai nusišypsojau pats sau. Sebas sutinka su viskuo, ką sako Klėja.
- Kur Stef? – Aleksas uždavė klausimą, kuris sukosi mano galvoje jau nuo pat atėjimo čia.
Negalėjau jo užduoti pats, todėl laukiau, kol kas nors iš Stef draugų susirūpins tuo, kodėl rudaplaukės kambaryje nėra jau keleta valandų. Buvo mano ėjimas žaidime, todėl ramiu veidu padėjau kortą į rato vidurį ir vėl įtraukiau cigaretės dūmo.
- Juk sakiau, kad ji su draugu, - atsakė Klėja ir pasiėmusi telefoną parašė kažkam žinutę.
- Ir dažnai ji taip dingsta? – neatstojo Aleksas.
Turėjau įtarimą, kad jis neabėjingas Stef. Aleksas visad trinasi prie jos, bet labai tą slepia.
Klėja patraukė pečiais.
- Pakutiniu metu ganėtinai dažnai.
Mačiau, kad blondinė specialiai neišduoda draugės. Suknistas moteriškas solidorumas. Nepanašu, kad Klėjai visa ši situacija su Stef ir jos nauju draugu atrodo neįprasta, ji labai ramiai reagavo į tai, kad jos geriausia draugė kiauras dienas leido su kažkokiu suskiu. Norėčiau ir aš taip ramiai reaguoti.
<Stef>
- Stefane, kiekvienais metais atvažiuoji. Mums su tėčiu tikrai reikia pagalbos.
Lipau bendrabučio laiptais į savo kambarį ir kalbėjau telefonu su mama. Ruduo labai įsismarkavo ir kasmet tokiu metu kartu su šeima savaitgaliais važiuoju į mūsų sodybą, kad padėčiau tėvams rinkti obuolius ir grybus miške. Tai nebuvo pats mėgstamiausias mano užsiėmimas, juk tam reikėjo paaukoti visą savaitgalį.
- Bet jums gali padėti Šonas, - aimanavau į telefono ragelį ir išgirdau, kaip mama atsiduso.
Griebiausi paskutinio šiaudo tikėdamasi, kad mano mažasis brolis važiuos su tėvais ir man nereikės temptis kartu.
- Šonas ir taip važiuoja drauge, - tarė mama ir aš pavarčiau akis, - jis pasiilgo tavęs, Stefane.
Nekenčiau to, kaip mama vadina mane pilnu vardu ir kaip spaudžia ant sąžinės kalbėdama apie Šoną. Aš irgi jo labai pasiilgau. Išėjusi iš laiptinės pasukau koridoriumi į dešinę ir priėjau savo kambario duris.
- Gerai, - pagaliau ištariau, - važiuosiu drauge.
- Šaunu, - išgirdau triumfuojant mamą ir negalėjau nenusišypsoti, - lauksime tavęs šeštadienį. Iki, brangute.
- Ate, - atsisveikinau su mama ir pasidėjau telefoną į galinę džinsų kišenę.
Atidariau kambario duris, į mane akimirksniu atsisuko keturios galvos ir sužiuro aštuonios akys.
- Sveika, - džiaugsmingai šūktelėjo Klėja.
Ji kartu su Sebu, Aleksu ir Neitu sedėjo patogiai įsitaisiusi mūsų kambaryje ant grindų. Jie smagiai lošė kortomis. Iš karto pajaučiau, kad keli iš jų prieš kelias minutes rūkė.
- Labas visiem, - tariau ir nužvelgusi draugus nupėdinau prie savo lovos, - seniai jūs čia?
- Kelias valandas, - Sebas patraukė pečiais.
Nusimečiau striukę ir pasidėjau ant lovos, greta jos pasidėjau kuprinę. Patogiai įsitaisiau ant lovos sukryžiavusi kojas.
- Kur buvai? – paprastai paklausė į mane nugara sėdintis Aleksas. Jis pasisuko šonu, kad gerai mane matytų. Visi pasidėjo kortas šalin ir susėdo taip, kad būtų patogiau vienas kitą matyti.
Neitas metė žvilgsnį į Aleksą ir sužiuro į mane laukdamas atsakymo. Nusukau nuo jo akis.
- Buvau su draugu, - garsiai ištariau tą versiją, kurią prieš tai pasakojau Klėjai, kad jeigu kam kils klausimų, ji mane pridengtų.
- Kas per draugas? – paklausė Aleksas ir prisimerkė, - ar mūsų Stef susirado vaikiną?
Jis nusijuokė ir Sebas padarė tą patį. Pavarčiau akis.
- Jis nėra mano vaikinas, - tariau ir pastebėjau, kaip Klėja menkai man linktelėjo, suteikdama drąsos tam, kad papasakoti apie Maiklą kitiems, - jo vardas Maiklas, susipažinome vakarėlyje.
Vos ištariau šiuos žodžius, Neitas nejaukiai pasimuistė ir sutelkė žvilgsnį į grindis. Sebas su Aleksu susidomėję stebėjo mane.
- Nėra labai ką pasakoti, - perbraukiau delnu per plaukus, - mes draugai ir tiek.
- Šaunu, - tepratarė Sebas ir aš susiraukiau.
- Ir viskas?
- O kas dar? – klausimu į klausimą atsakė Sebas.
- Daugiau nieko neklausit? – nesupratau.
- Kad nėra ko klausti, - Aleksas patraukė pečiais, - turi draugą ir gerai.
- Bičiuliai, - Aleksas atsistojo nuo grindų ir visų akys nukrypo į jį, - man metas judėti. Vakar susipažinau su pirmakurse, šiandien ji ateis pas mane.
Neitas su Sebu susijuokė.
- O tu greitas, - pašmaikštavo Neitas pasitraukdamas į šoną, kad Aleksas galėtų nusigauti iki durų.
- Taip jau reikia, - išsišiepė Aleksas ir pravėręs duris pamojo mums ranka, - iki.
Kai Aleksas dingo už durų, visi kiti irgi atsistojo. Klėja atsisėdo greta manęs ant lovos, Neitas nuėjo prie lango ir prisidegė cigaretę, o Sebas rinko nuo grindų kortas.
Mano telefonas sucypsėjo pranešdamas apie žinutę ir aš išsitraukiau mobilų, kad ją perskaityti.
Mama : Šeštadienį atvažiuok pati. Mes nespėsime tavęs užvažiuoti. :)
- Nuostabu, - sumurmėjau sau po nosimi ir pavarčiau akis.
- Kas nutiko, Morka? – pirmą kartą per šiandieną Neitas kreipėsi į mane. Jis patogiai įsitaisė ant mūsų palangės prie praviro lango ir rūkė savo cigaretę.
- Morka? – išgirdau murmant Sebą, jis susirinko kortas ir įsidėjo į savo kuprinę, kuri gulėjo ant Klėjos lovos. Pats patogiai ant jos įsitaisė ir sužiuro į mudvi su Klėja.
- Mama nori, kad šeštadienį važiuočiau kartu su ją, tėčiu ir Šonu į sodybą, - eilinį kartą užverčiau akis ir numečiau telefoną ant lovos greta savęs. Klėja atsigulė pasidėjusi galvą man ant kelių ir pasisuko veidu į mane.
- Kaip miela, - nusivaipė Neitas, - sodyba su šeima.
- Važiuosi? – paklausė Klėja.
- Neturiu pasirinkimo, - atsidusau ir pradėjau pinti kasas iš blondiniškų draugės plaukų, - gal nori kartu?
- Norėčiau, bet negaliu, - susiraukė Klėja.
- Kodėl? – paklausiau.
- Mudu ruošimes jos piešinių ciklo pristatymui, - už ją atsakė Sebas išsidriebęs per visą Klėjos lovą.
- Kartu? – paklausiau.
- Ar tai reiškia, kad vėl turėsiu kur nors dingti, kol jūs dirbsit? – įsiterpė Neitas žiūrėdamas pro langą į tolį. Paskutinį sakinio žodį jis ypatingai pabrėžė. Ir visiems šiame kambaryje buvo akivaizdu, ką vietoj darbo veiks Klėja su Sebu.
- Turiu viską baigti iki pirmadienio, - kalbėjo Klėja ignoruodama akivaizdžią Neito pastabą, - todėl teks visą savaitgalį praleisti čia.
- Šūdas, - sumurmėjau, - blogiausia tai, kad net neturiu, kaip iki ten nusigauti. Tėvai negalės manęs pasiimti.
- Tai toli? – paklausė Neitas beveik baigdamas rūkyti cigaretę.
- Apie trisdešimt kilometrų, - atsakiau.
- Nėra taip toli, - įsiterpė Sebas ir patraukė pečiais.
- Jeigu važiuoji mašina, - garsiai mąstė Klėja.
Neitas baigė rūkyti ir išmetė nuorūką pro langą. Jis atsargiai užvėrė langą ir lengvai nušoko nuo palangės.
- Galiu tave nuvežti, - trūktelėjo pečiais.
Klėjos galva gulinti ant mano kelių akimirksniu pasisuko į Neitą. Manimi laikomi jos plaukai vos neišsirovė jai iš galvos. Sebas sužiuro į Neitą ir klausiamai pakėlė antakį. Aš išplėčiau akis. Vienintelis Neitas buvo smagiai nusiteikęs ir menkai šypsojosi žiūrėdamas į mane.
- Rimtai? – pagaliau paklausiau.
- Nu taip, - jo akys keistai sužybėjo, - man nesunku, tuo labiau nebeturiu planų savaitgaliui, o tau reikia pavežėjo.
- Nori praleisti visą savaitgalį su Stef šeima? – paklausė Sebas ir aš klausiamai į jį pasižiūrėjau.
- Atsiprašau?
- Aš ne ta prasme, Stef, - gynėsi Sebas ir atsisėdo.
- Žinoma, - nusivaipiau ir Sebas atsakė tuo pačiu.
Nusukau žvilgsnį į Neitą. Jį visa ši situacija akivaizdžiai juokino. Vaikino lūpų kampučiai buvo vos vos pakelti, o akys žaibišku greičiu keliavo nuo manęs iki Klėjos ir Sebo. Jis kantriai laukė, kuo visą tai pasibaigs ir stovėjo pačiame kambario centre nejudėdamas iš vietos.
- Na tai? – paklausė jis ir vėl atsisuko į mane, - manau bus naudinga dingti iš bendrabučio ir šiek tiek pabendrauti prieš pradedant dirbti kartu.
Jau kitą pirmadienį pradėsiu savo darbą JMG kartu su Neitu. Nuleidau akis į man ant kelių gulinčią Klėją. Ji gręžė mane žvilgsniu ir jaučiaus visiška kiaule. Jai patinka Neitas, o jis prašosi važiuoti kartu su manimi į sodybą, kai Klėja garantuotai negalės važiuoti drauge. Ji atsiduso.
- Stef, manau Neitas teisus, - pagaliau ištarė ji ir visi sužiuro į Klėją. Nustebo net nuolat rimtas Neitas, - nėra saugu važiuoti pačiai, o Neitas tau padės. Bet prižadėk, kad sodyboje apkrausi jį darbais taip, kad jam net bloga pasidarytų.
Ji išsišiepusi sužiuro į Neitą, o šis užvertė akis.
- Ačiū, Klėja, tu labai maloni, - jis demonstratyviai nusilenkė Klėjai, o ji pamerkė jam akį.
- Tuomet manau, kad važiuosime drauge, - tariau ir Neitas linktelėjo.
Jis pasisuko į šoną, kad galėtų atsisėsti ant Klėjos lovos. Iš veido nedingo šypsenos šešėlis.
- Klėja, - Sebas atsistojo, - ką manai apie pietus kavinėje?
- Jaučiuos kiek pavargusi, - dirbtinai nusižiovavo Klėja.
- Aš apmoku, - tarė Sebas.
- Tuomet eime, - Klėja pašoko ant kojų ir stvėrė kambario kampe gulinčią rankinę.
Visi garsiai nusijuokėme, o blondinė nupėdino prie spintos, išsitraukė šiltą striukę ir apsivilkusi ją pradėjo autis batus. Akimirksniu susiruošusi ji jau stovėjo prie durų ir ruošėsi išeiti.
- Susimatysim, - tarstelėjo ji ir išėjo iš kambario aukštai iškeldama galvą. Už jos pro duris laimingas išslinko Sebas ir jiedu paliko mus su Neitu vienus.
Neitas žiūrėjo į duris, pro kurias prieš kelias sekundes pasišalino mūsų draugai ir šypsojosi. Įdėmiai stebėjau priešais sėdintį Neitą ir galvojau apie tai, kad, regis, niekad neperprasiu jo. Šis vaikinas tiesiog vaikščiojantis klaustukas. Niekad nežinai, ko iš jo tikėtis. Auskaras lūpoje ir antakyje blizgėjo kambario šviesoje. Jam velniškai tiko toks įvaizdis. Mano žvilgsnis nuslinko tatuiruota jo ranka. Jau daug kartų bandžiau suprasti ornamentus ir piešinius amžiams įrėžtus į Neito odą. Niekad neturėjau galimybės tinkamai juos apžiūrėti, nes jų buvo per daug. Atrodo, kad visos tatuiruotės lindo viena ant kitos ir maišėsi tarpusavyje sudarydamos idealią visumą.
Mečiau žvilgsnį į savo šakelės tatuiruotę ant piršto ir mėnulio kontūro kojos apačioje. Trečia tatuiruotė dar slėpėsi ant šonkaulių. Užrašas „She is art".
- Apie ką galvoji, Morka? – Neitas nutraukė mano mintis atsisukdamas į mane. Jis pirštais suemė auskarą antakyje ir pradėjo sukinėti jį, tarsi žaizdamas.
- Bandau perprasti tavo žaidimą, - prisimerkiau.
- Kokį? – smalsiai šyptelėjo.
- Visą šitą, - praskiedžiau rankas, - ką čia išdarinėji?
- Neturiu supratimo, apie ką kalbi, - jis pakreipė galvą į šoną ir atsilošdamas Klėjos lovoje, įsirėmė į ją delnais.
- Turi, - prisimerkiau, - elgiesi labai keistai. Viskas prasideda tuo, kad tris kartus vos nenuskraidini manęs anapus, o baigiasi, kad randi man darbą ir važiuoji drauge į sodybą. Kas tu toks, Neitai Nelsonai?
Šypsena Neito veide didėjo kiekvieną sekundę. Jis dairėsi po kambarį nerūpestingu veidu.
- O kas esi tu, Stef Mendes? – jo akys sužaibavo sustodamos ties manimi. Savo žvilgsniu jis žiūrėjo gyliai man į akis. Mano kūnas keistai atreaguodamas pasiuntė širpulį. Kambaryje staigiai pritrūko oro.
Atsistojau nuo sofos vien dėl to, kad man pasidarė per daug sunku atlaikyti Neito žvilgsnį. Kad ką nors veikti, o ne kvailai stovėti vietoje, pasiėmiau prieš tai numestą striukę nuo lovos ir atsukusi Neitui nugarą pradėjau kabinti ją ant vienos iš pakabų spintoje. Rankos atrodė, kaip guminės. Jos vėlėsi tarpusavyje niekaip negalėdamos susidoroti su ta kvaila pakaba.
Išgirdau, kaip Neitas atsistoja nuo lovos. Lėtais žingsniais jis prisiartino prie manęs už nugaros. Negalėjau pajudėti iš vietos, o tuo labiau atsisukti atgal. Pagaliau pakabinau striukę ant pakabos ir sustingau suvokdama, kad Neitas stovi per kelis centimetrus nuo manęs. Mano nugara beveik lietėsi su jo krūtine. Girdėjau ir jaučiau, kaip lėtai ir tankiai jis kvėpuoja. Nežinojau, kur dėtis ir kaip elgtis. Tiesiog stovėjau spoksodama į sieną. Stiprios Neito rankos švelniai palietė mano liemenį. Mano kūnas sudrebėjo, jaučiau, kaip tankiai pradėdu kvėpuoti ir žinojau, kad Neitas jaučia tą patį. Jam tai buvo žalia šviesa.
Jis apsivijo mano liemenį rankomis ir prisitraukė mane prie savęs. Kadangi, jis buvo aukštesnis už mane, tai menkai palenkė galvą ir jo burna atsirado prie pat mano kaklo. Mus skyrė vos milimetras. Jaučiau jo lūpas prigludusias prie mano kaklo ir galiausiai pasidaviau. Palenkiau galvą taip, kad kaklas pasidarė dar atviresnis Neito lūpoms.
- Pasitrauk, - išspaudžiau silpnu balsu ir užsimerkiau pajausdama Neito kvėpavimą kutenant mano kaklo linkį.
- Tu to nenori, - tarė vos girdimai ir aš iki skausmo žinojau, kad jis teisus.
Apsisukau veidu į jį. Neitas nepaleido mano liemens tarsi bijodamas, kad jeigu paleis, aš išeisiu, bet puikiai žinojau, kad negaliu tiesiog išeiti. Negaliu. Mudu stovėjome visai arti vienas kito, stebėjau jo žvilgsnį. Neito akys patamsėjo, žvilgsnis tapo rimtesnis. Jo krūtinė stipriai kilnojosi gyliai įkvėpiant ir iškvėpiant orą. Jis toks gražus. Tik dabar pastebėjau tokį akivaizdų dalyką. Veidas be galo dailus, auskarai blizga, lūpos menkai pravertos, o akys dega. Negalėjau tiesiog taip stovėti.
- Velniop viską, - sumurmėjau dar kartą pažvelgusi tiesiai jam į akis, suėmiau rudaplaukio garbaniaus veidą delnais ir prisitraukiau bučiniui.
Neitas akimirksniu viską pasigavo ir prisispaudęs mane dar labiau atsakė į bučinį. Delnais laikydama jo veidą, jaučiau kelias dienas neskustą barzdelę, kurios plaukai rėžėsi man į odą dar labiau mane įaudrindami. Neitas bučiavo mane lėtai ir užtikrintai ir aš neatsilikau nuo jo. Atrodo, kad praėjo amžinybė, o gal tai buvo vos kelios sekundės, kurių metu jaučiaus nuostabiai. Žinojau, kad pasamonėje troškau to jau labai seniai. Tos sekundės, kai Neitas priklausė man, buvo geresnės už visas kitas mano gyvenime.
Mums bučiuojantis, tempas greitėjo. Neito judesiai tapo kiek grubesni. Jo rankos jau nelaikė mano liemens, o keliavo per visą nugarą vis dažniau nuklysdamos po palaidine. Mano rankos apsivijo jo kaklą ir traukė Neitą kuo arčiau. Tik po kelių akimirkų išgirdau savo pasamonę, kuri klykė man, kad elgiuosi neteisingai. Mintys nukrypo į tai, kaip dabar išduodu Klėją, kaip blogai elgiuosi bučiuodama vaikiną, kuris taip stipriai jai patinka. Prieš akis išdygo Maiklo veidas, nors mudu ir nedraugaujam, bet negaliu taip paprastai bučiuoti kitą, kai vos prieš kelias valandas kartu su Maiklu gulėjau jo bendrabučio kambaryje ir bučiavau jį.
Su Neitu viskas buvo kitaip, jo bučiniai ir prisilietimai nebuvo lygūs jokiems, kuriuos teko patirti. Neitas didino tempą ir aš suvokiau, kad jeigu nebaigsiu dabar, tai vėliau savęs tiesiog nesustabdysiu. Dėl to sunkiai atsimerkiau ir pasitraukiau nuo Neito.
Mano nugara įsiremė į sieną ir dabar mudu skyrė ne milimetrai, o keli žingsniai. Neitas žvelgė į mane vis dar degančiomis akimis, bet nustebusiu veidu. Jo lūpos buvo paraudusios ir paburkusios, nuo bučinių, o rankos pakibo ore toje vietoje, kur vos prieš akimirką jis laikė mane.
- Kas ne taip? – paklausė gyliai kvėpuodamas, rankos nusviro prie šonų.
- Taip negalima, - perbraukiau drebančiais delnais per veidą ir pakėliau akis į Neitą, jo akys svaidė žiežirbas į mane.
- Kaip? – jis pabandė žengti žingsnį link manęs, bet aš dar labiau prisispaudžiau prie sienos. Jis akimirksniu sustojo vietoje, veidas apsiniaukė.
- Atleisk, - vos girdimai tariau, - tai dėl Klėjos. Tu jai be proto patinki ir aš negaliu taip su ją elgtis.
- Kuo čia dėta Klėja? – Neitas suraukė antakius, - ji žino, kad nieko neišdegs ir tu tai irgi supranti. Man ji nerūpi.
- Bet ji rūpi man, - nuleidau akis į žemę, man buvo per daug gėda, kad žiūrėti į Neitą.
- Prieš minutę tu taip negalvojai, - jo balsas silpnėjo su kiekvienu žodžiu, pastebėjau, kaip Neito rankos silpnai suvirpėjo.
- Aš tiesiog atsidaviau pagundai, Neitai, - tariau kiek garsiau ir vėl pakėliau akis į rudaplaukį.
- Žinai, kad tai melas, - skaudžiai tarė Neitas, - puikiai tai supranti. Abu žinome, ko norime vienas iš kito, bet varžai save dėl draugės, kuri dabar dulkinasi su mano kambarioku.
Žinojau, kad Neitas teisus, bet esmė nebuvo vien tik Klėjoj. Čia svarbią vietą užemė ir Maiklas. Neturėjau ką pasakyti. Neitas laimėjo ir man buvo sunku tai pripažinti, bet jis viską padarė už mane. Padaręs vos vieną žingsnį, Neitas staigiu judesiu stvėrė mane už liemens ir prisitraukė prie pat savęs. Jis šiek tiek pasilenkė, kad mūsų akys būtų viename lygyje.
- Dabar pasakyk tai, - sumurmėjo ir aš skaudžiai nuryjau seiles, - pasakyk, kad nerūpiu, kad nenori nieko, kas sietų mus. Kad nenori manęs savo gyvenime. Pasakyk tai žiūrėdama tiesiai man į akis, Stef.
Jis tankiai kvėpavo stipriai laikydamas mane. Jo žvilgsnyje šmestelėjo abejonė tuo, koks gali būti mano atsakymas.
- Juk žinai, - ištariau vos vos girdimai, - kad negaliu. Negaliu to pasakyti, Neitai.
- Taip ir žinojau, Morka, - jis prispaudė mane prie sienos ir sujungė mūsų lūpas ilgam bučiniui. Šį kartą pilnai jam pasidaviau išvydama iš galvos visas abejones ir mintis. Vienintelė mintis, kurią pasilikau buvo apie tai, kaip stipriai laukiau šios akimirkos ir buvau tikra, kad Neitas galvoja tą patį.
a.ž. Pagaliaaaaau :D tai įvyko ir Stef su Neitu pasibučiavo. Visi, kas laukėte šito nuo pat pirmos dalies, dabar galite gyventi ramiai, nes tai įvyko. Tai va, norėčiau paprašyti nuomonių ir voteee. Ačiū <3 Myliu.