<Stef>
Gimimas rugsėjo mėnesį nėra vienas tų dalykų, kuriais galėčiau džiaugtis ir didžiuotis. Šis mėnesis ir taip pakankamai stipriai slegia, tai dar pačioje jo pradžioje turiu apsimesti, jog man patinka švęsti savo dieną. Niekad nemėgau gimtadienių. Man ši diena nuolat atrodo kaip labiausiai apsimestinė metuose. Tave sveikina tie, su kuo ilgai nebendrauji, daro tai vien dėl to, kad galvoje sau pasižymėti pliusą prie reputacijos taškų, jokio nuoširdumo. Žinoma, kad šis gimtadienis kitoks. Savo dvidešimt pirmus metus pasitinku išgyvenusi didžiausią ir skaudžiausią gyvenimo praradimą ir vis dar bandydama pereiti per jį. Bijojau, kad taip bus ir lūkesčiai pasitvirtino. Bet kokia šventė ar bet koks paminėjimas mano galvoje skamba, kaip „pirmas šventimas be jų". Pirmasis gimtadienis be jų, vėliau pirmoji Padėkos diena be jų, pirmosios Kalėdos. Knisa, kad metuose tiek daug švenčių.
Šiandien yra rugsėjo tryliktoji diena, mano dvidešimt pirmasis gimtadienis. Kaip jaučiuosi? Šūdinai. Ne vien dėl visos esamos situacijos, tačiau ir dėl to, kad iš pat ryto skubėdama į darbą, įlipau į kažkokio šuns paliktą dovanėlę prieš pat įėjimą į galeriją.
- Su gimtadieniu! – susiraukiau išgirdusi Hario balsą. Pakėliau akis nuo savo darbinio kompiuterio ekrano ir pasistengiau išspausti šypseną.
- Ne, - nutęsiau aš, kai Haris už savęs uždarė mano kabineto duris ir pradėjo artėti link manęs. Rankose laikė puokštę gvazdikėlių ir pailgą maišelį, kuriame kaip įtariau turėjo būti butelys kažko alkoholinio.
- Žinau, kaip stipriai mėgsti gimtadienius, todėl dėl dovanos nesukau galvos, - kaip visad džiaugsmingai nusiteikęs Haris ištiesė man delną, pastatė ant kojų ir įteikė dovanas, - tiesiog būk laiminga, - ištarė jis ir mudu trumpai apsikabinome.
- Ačiū tau, - nusišypsojau ir pastačiau maišelį ant stalo, gėles laikiau glėbyje, - malonu, kad nepamiršai, - nupėdinau prie spintelės, kažkur joje turėjau vazą, - nors ir galėjai, būčiau net labiau apsidžiaugus.
Haris mielai nusijuokė ir klestelėjo ant odinės sofos, kojas užsikėlė ant staliuko. Prunkštelėjau pagalvojus, kad jis yra galerijos savininkas, tačiau nė iš tolo neprimena rimto vadovo. Plaukai nors ir sušukuoti, vis vien šiek tiek styroja į įvairias puses. Pilki lininiai marškiniai šiek tiek sulamdyti, džinsai šviesiai mėlyni, balti sportbačiai jau seniausiai ne balti.
- Kokie planai šiandienai? – paklausė jis ir apsižvalgė po kabinetą, lyg būdamas jame pirmą kartą.
Iš spintelės išsitraukiau apvalią, aukštą vazą, čiupau savo buteliuką vandens ir supylus jį į vazą, įmerkiau gėles. Atsisėdau atgal į krėslą ir atsilošusi atsisukau į Harį.
- Tokie kaip ir bet kokią dieną, - trūktelėjau pečiais, Haris vos pastebimai kilstelėjo antakius, - po darbo važiuosiu į vakarinę paskaitą, po jos namo. Mokslo metai tik prasidėjo, o mus jau apkrovė naujais projektais.
- Bet gal ir gerai, - jis trūktelėjo pečiais, - turi kur nukreipti mintis.
- Tiesa, - linktelėjau, - mėgstu turėti veiklos.
- Ką Neitas padovanojo? – toliau klausinėjo Haris.
- Nieko, - trumpai atsakiau. Haris staigiai šoktelėjo iš vietos ir išpūtęs akis sužiuro į mane.
- Kaip tai nieko?
- Na tiesiog, nieko, - trūktelėjau pečiais. Haris stebėjo mane, - šiandien dar nesimatėm ir nebuvom susisiekę.
- Kodėl? – Haris vis dar žiūrėjo į mane išplėtęs akis, man jo reakcija buvo nesuprantama.
- Vakar ryte jis sakė, kad leis laiką su Konoru. Iki šiandien nebuvo apsireiškęs. Tiek žinių.
- Bet šiandien tavo gimimo diena. Ar jam nerūpi?
- Ačiū, kad priminei, - atidaviau jam pagarbą, Haris pavartė akis, - ir visiškai nėra jokios reikšmės jam rūpi ar ne, man tai eilinė diena.
- Stef...
- Hari, - kilstelėjau ranką pertraukdama jį, - man nereikia šventės. Aš nenoriu galvoti apie tai, kad šiandiena išskirtinė. Ypač šiemet.
- Suprantu, - Hario veidas šiek tiek apsiniaukė ir jis nunarino galvą, - visi trys su broliais perėjom per tai.
- Taigi puikiai pagauni apie ką šneku, - linktelėjau, - tiesiog apsimeskime, kad nieko nevyksta. Tai lyg mažas žaidimas.
- Kaip pasakysi, - pasidavė jis, atsistojęs nuo sofutės Haris patraukė durų link. Suėmęs rankenėlę dar atsisuko į mane, - bet būdamas tavo vietoje patikrinčiau kaip sekasi Neitui ir kur jis dingęs, iš to durnelio galima daug ko tikėtis.
- Gerai, - nusijuokiau ir sustabdžiau žvilgsnį ties gvazdikėliais ir maišeliu su dovana, - dar kartą ačiū už dovaną ir sveikinimus.
- Į sveikatą, - išsišiepė Haris ir dingo už durų.
Dar kurį laiką lyg užstrigusi laike žiūrėjau į uždarytas duris ir svarsčiau apie Neitą. Virš paros jis nė karto man nerašė ir neskambino, ir aš buvau tokia paskendusi savo mintyse, kad net nepagalvojau, kad jam galėjo kažkas nutikti. Iš Konoro žinių taip pat negavau. Dar pasėdėjusi kelias minutes šoktelėjau nuo kedės, išjungiau kompiuterį. Čiupau dovanas į vieną ranką, odinę striukę į kitą ir išėjau iš kabineto. Rakindama duris pasisukau į dešinę pusę, kur Haris kalbėjo su viena iš mano kolegių ir klausiamai, tačiau su šypsena žiūrėjo į mane.
- Pabaigsiu dirbti bendrabutyje, - atsakiau į jo žvilgsnį ir jis linktelėjo dar labiau nusišypsodamas, - turiu kai ką patikrinti.
Prasilenkiau pro Harį ir merginą, ir koridoriumi nuskubėjau link išėjimo. Vos pasiekusi lauką pasigailėjau, kad neužsimečiau striukės ant pečių. Pūtė žvarbus vėjas, danguje rinkosi lietaus debesys. Tiesiog klasikinis Sietlas. Pasiekusi mašiną, dovanas pasidėjau ant galinės sėdynės ir vis dėlto apsivilkau striukę. Šiandien dėvėjau ilgą, juodą, vasarišką suknelę. Ji buvo gelėta, turėjo kvadratinė iškirptę ant krūtinės ir gilia iškirpte kojai. Avėjau savo kerzinius batus. Viskas tiko Sietlo orui. Atsisėdusi į mašiną akimirksniu užkūriau variklį ir pajudėjau iš vietos.
Įsukau į Nelsonų namo kiemą. Neito mašina stovėjo priparkuota kieme, Gustavo automobilio nematyti. Išlipau iš mašinos ir patraukiau link durų. Nežinau ką čia veikiu, tačiau lyg žaibo trenkta pajaučiau, kad be roto noriu pamatyti Neitą, pasikalbėti su juo, patikrinti ar jam viskas gerai. Turiu raktus nuo Neito namo. Tamsiaplaukis padarė man savo raktų kopiją, kad bet kurią akimirką galėčiau apsilankyti jo namuose ir aplankyti Rudį, kurio šiandien deja čia nepamatysiu. Aurora išsivežė Rudį kelioms dienoms į gamtą, nes pati iškeliavo pasibūti su draugėmis, kurių pasirodo turi ne vien Los Angele, bet ir Sietle.
Atrakinau duris ir įėjau vidun. Iš karto pasigirdo muzika grojanti svetainėje ir pasijautė cigarečių dūmų kvapas, kuris išdavė, kad Neitas tikrai čia. Nusprendžiau nenusiauti batų, o iškart pėdinti į svetainę. Išlindau iš už kampo prie arkos, ir išplėčiau akis, vos tik man atsivėrė visas vaizdas. Tai, kad kambaryje viskas sujaukta nė nepatraukė mano dėmesio. Aš su akimirksniu pajaustu skausmu ir nusivylimu žiūrėjau į juodu. Į mano vaikiną ir mano vieną artimiausių draugų, kurie nesitikėję pamatyti mane, pakėlė galvas ir abu sustingo vietoje. Žiūrėjau į juodu ir į du šviežiai paruoštus kokaino takelius tiesiai jiems prieš veidus ant staliuko. Juodu ketino įtraukti miltelių. Nukreipiau akis į staliuką ir pagaliau pamačiau dar didesnį „grožį". Staliukas buvo nuklotas pačiais įvairiausiais narkotikais. Kai kurių pakeliai jau buvo pradaryti, kitų dar laukė savo eilės. Negalėjau patikėti.
- Šūdas, - išspaudė Neitas ir susiėmė už galvos.
Niekad nemačiau jo tokio. Vyzdžiai išsiplėtę, akys milžiniškos, veidas įraudęs ir juo tekėjo prakaito lašeliai. Mačiau, kad nesitikėjo, kad ateisiu. Mačiau, kad tai ne pirmas jų toks pasibuvimas. Konoras taip pat stebėjo mane lyg sielą pardavęs. Jis mėtėsi tarp visų daiktų ant staliuko lyg negalėdamas apsispręsti ar dar verta bandyti kažką paslėpti.
- Seniai? – te sugebėjau išspausti. Stovėjau visiškoje šoko būsenoje. Konoras išsitiesė ir skaudžiai nurijo seiles. Neitas pamėgino priartėti prie manęs, tačiau iškart žengiau kelis žingsnius atgal. Jis susivokęs sustojo, per daug gerai mane pažįsta.
- Stef, žinau, kaip tai atrodo, - bandė gelbėti Konoras, tačiau jam pynėsi liežuvis, aš papurčiau galvą.
- Paklausiau kaip seniai visą tai vyksta.
Neitas mestelėjo žvilgsnį per petį į Konorą, šis nieko nedarė tik stovėjo nusiminęs ir stebėjo mane. Neitas susirado mano akis.
- Morka, mudu tik kvailiojam, aš prisiekiu čia nieko rimto...
- Neitai, - šiek tiek pakėliau balsą, manyje pradėjo virti pyktis, - neversk manęs klausytis šito šūdo. Nesu akla, kad nesuprasčiau, kad tai toli gražu ne pirmas pasisėdėjimas prie kvaišalų stalo. Kaip ilgai tai tęsiasi?
- Nuo Los Angelo, - Neito akys blizgėjo. Juose atsispindėjo tiek daug visko, kad buvo sunku suvokti, ką iš tikrųjų jaučia. Mačiau, kad nusivylęs. Nusivylęs savimi, nes nuvylė mane.
- Turbūt juokauji, - prunkštelėjau ir užsidengiau veidą delnais, iš manęs išėjo nervinis nusijuokimas, - mano vaikinas kelis mėnesius kvaišinasi man po nosimi ir aš net neįtariu. Kokia aš durna.
- Stef, aš ne narkomanas, nesu priklausomas, - tikino jis. Pakėliau akis į Neitą, jis lyg susigūžė nuo mano žvilgsnio ir man viskas pasidarė aišku. Jis nepatikėjo tuo, ką pasakė.
- Negaliu pasitikėti, - sumurmėjau. Jiedu vienbalsiu pabandė kažką pasakyti, tačiau buvo per vėlu, nes pasileidau eiti.
Greitais žingsniais ėjau per namo koridorius ir prieš akis mačiau tą vaizdą, kai jiedu blizgančiomis iš laimės akimis lenkiasi link dviejų kokaino takelių. Jaučiau pykti ir baimę. Baimę dėl to, kas begalią kartų galėjo jam nutikti, kol kelis mėnesius vartoja tokius stiprius narkotikus. Kiek kartų buvo „apsinešęs" kai leidome laiką kartu? Kiek kartų galėjo susižaloti? Kiek kartų galėjo perdozuoti? Kiek kartų galėjo būti pagautas?
- Stef, prašau, tiesiog pasikalbėkime, - jis ėjo man iš galo ir meldė, kad sustočiau. Sustojau lauke ant pievos ir atsisukau į jį.
- Ar tu bent įsivaizduoji į kokį šūdą įsivėlei? – pakėliau balsą, Neito veidas buvo apsiniaukęs, - tu rizikuoji viskuo ką turi dėl kažkokių suknistų takelių ir tablečių. Neitai, čia narkotikai!
- Aš žinau, - jo balsas taip pat pakilo, tačiau ne iš pykčio. Jis lyg norėjo man kažką įrodyti ir tiesiog pasiduodavo, nes jį apimdavo neviltis. Šitos kovos prieš mane jis nelaimės, - man tik reikia... aš tik kartais.. tau nereikėjo...
- Po velnių, tu net dabar apsidaužęs, - šaukiau, mano balsas silpnėjo, norėjosi verkti, tačiau laikiausi. Blizgančios nuo narkotikų Neito akys mane siutino, todėl nė nespėjusi pagalvoti kirtau jam stiprų antausį, Neitas nusuko veidą ir delnu uždengė skaudančią vietą, - atsipeikėk pagaliau! Neitai, aš praradau visą savo šeimą, kas jeigu tu būtum nusibaigęs? Aš neišverčiau dar vienų laidotuvių, ypač tavo.
Tas faktas, jog jau stipriai paveiktas narkotikų jis dar norėjo įtraukti visą takelį, plėšė man širdį. Neįsivaizduoju kas būtų nutikę, jeigu nebūčiau atvažiavusi.
- Stef, aš nebūčiau perdozavęs, - jis papurtė galvą, - tai net juokinga.
- Džiaugiuosi, kad tau smagu.
Neitas nervingai apsižvalgė po gatvę. Mestelėjo žvilgsnį į namą, kuriame buvau tikra, Konoras dabar viską tvarko ir slepia.
- Galim apie tai kalbėti ne čia?
- Ai, tai vis dėlto turi šiek tiek smegenų, - susidėjau rankas ant krūtinės ir pasisukau eiti link mašinos, - baisu pasidarė?
Mudu atsisėdome į mano mašiną. Pirštais suėmiau vairą ir suspaudžiau jį. Pyktis manyje tiesiog veržėsi į išorę. Neitas labai švelniai uždėjo delną man ant nuogos šlaunies, kuri atsidengė dėl iškirptės suknelėje. Krūptelėjau, tačiau jis rankos nepatraukė.
- Prisiekiu, jeigu tuojau pat nepatrauksi rankos, aš tau ją nukąsiu, - tariau užsimerkusi ir suspaudusi dantis, Neito delnas pakilo. Atsimerkiau ir atsisukau į jį. Vaikinas stebėjo mane nerimo kupinomis akimis, bandė perprasti mano emocijas, suprasti savijautą, jautėsi kaltas, - ar bent yra priežastis, kodėl visą tai prasidėjo?
Jis trumpam sustingo. Jo žvilgsnis prasisklaidė, jis lyg žiūrėjo ne į mane, bet kiaurai, tiesiog niekur. Po kelių sekundžių Neitas vos pastebimai krūptelėjo į jo žvilgsnis vėl pasidarė gyvesnis.
- Tu esi ta priežastis, Stef, - išspaudė jis ir aš sustingau. Mano kūnu perėjo šaltis sumaišytas su šiurpulių banga. Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau.
- Ką?
- Žinau, kad skamba dramatiškai, - jis šyptelėjo pusę lūpų, nukreipė žvilgsnį į gatvę, - aš tau atleidau. Atleidau ir paleidau visą tą situaciją su Gustavu. Tik kažkodėl šią vasarą man buvo ypatingai sunku, - pajaučiau, kaip mano širdis pradėjo be proto greitai kalenti tiesiai į krūtinę, net paskaudo, - mudu susitaikėme ir viskas puiku. Aš nežinau kas man sukėlė tą jausmą, bet kažkas buvo. Konoras išgelbėjo mane su suktine, vėliau tos ekstazio tabletės, kurias jau matei, tada visi kiti kvaišalai ir aš supratau, kad man taip geriau. Taip man neskauda.
- Aš galvojau mudu perėjome per tai, - mano balsas drebėjo, visas kūnas irgi. Žiūrėjau į jį, tačiau jis žiūrėjo visur, tik ne į mane.
- Mes ir perėjome, - jis trumpam užsimerkė, tarsi bandydamas sukoncentruoti dėmesį ties šiuo pokalbiu, - tiesiog man patinka tas atsipalaidavimo jausmas. Jis labai padeda. Padeda po tėvų mirties, po to ilgo išsiskyrimo su tavimi, po tų visų pykčių su šutve. Man taip lengviau.
- Aš negaliu patikėti, kad visą tą laiką...
- Nekaltink savęs, - jis atsisuko į mane, tačiau jo žodžiai jau nieko nereiškė, - žinau, ką galvoji. Kad mudu negalime susigyventi kartu, kad vis grįžta tie suknisti praeities šešėliai, bet aš prisiekiu, jie negrįžta. Aš tiesiog slopinu pats save, narkotikai man padeda. Kad ir kaip apgailėtinai tai skamba.
- Kas jeigu pagausi kabliuką? – jis pagaliau išlaikė akių kontaktą, - kas jeigu pasidarysi priklausomas? Arba jau pasidarei.
- Ne, - Neitas papurtė galvą, - nepasidariau, bet tiesą pasakius jaučiu, kad iki to nebetoli.
- Turi sustoti, - Neitas uždėjo delną atgal man ant šlaunies, aš uždėjau savo delną ant jo, - Neitai, tu privalai.
- Nežinau, ar tai būtina, - tyliai ištarė ir aš nepatikėjau savo ausimis, - turiu galvoje tai, kad man gera šitaip gyventi. Man tiesiog gera būti.
- Nesakyk taip, - papurčiau galvą, - dabar kalbi ne tu, kalba tavyje užsilikę narkotikai. Kai būsi pilnai blaivos galvos, prisiminsi ką dabar kalbam ir susivoksi.
- Nežinau...
- Akivaizdu, kad dabar nenori mesti, nes net man šaukiant ant tavęs, jautiesi visai ramus, - aiškinau, jis sulinkčiojo galva, - teisingai, nes tave veikia tas šūdas.
- Argi tai ne nuostabu? – jis šyptelėjo ir atsisuko į mane.
Supratau kas dedasi, jam apsinešimo pikas. Ne iki galo suvokia kur randasi, ką sako ar daro. Viskas ką pasakysiu nuo šios sekundės, jam visiškai neturės jokios reikšmės.
- Tu visiškai apie mane negalvoji, - sumurmėjau sau po nosimi, Neitas nusipurtė.
- Stef, aš per daug apie tave galvoju. Dėl to tai ir vyksta, - jis vėl nusišypsojo, o manyje vėl užvirė pyktis. Po tėvų praradimo, kuris man stipriai kirto per emocijas, man vis sunkiau ir sunkiau jas kontroliuoti.
Giliai kvėpavau. Bandžiau nurimti. Man visko per daug, turiu išvežti jį iš čia. Užvedžiau automobilio variklį, Neitas staigiu judesiu atidarė dureles.
- Nelsonai, sėsk į vietą, - vėl pakėliau balsą, Neitas išlipo lauk iš mašinos. Aš padariau tą patį, atėjau arčiau jo, - rimtai liksi čia toliau kvaišintis?
- Nesikvaišinsiu, - jis papurtė galvą, kažkodėl juo patikėjau, - negaliu toks grįžti į bendrabutį. Perlauksiu čia, kol baigsis efektas.
- Aš negaliu tavęs palikti vieno, - susidėjau rankas ant krūtinės, - tuomet būsiu čia kartu.
- Ne.
- Atsiprašau? – nustebau.
- Ne, nebūsi, - jis pasisuko į namą, apžiūrinėjo sienas, - čia mano namai, aš galiu tau neleisti.
- Ar bent suvoki ką sakai? – negalėjau patikėti juo, - rytoj gailėsiesi, juk tą supranti.
- Tai rytoj ir paplepėsim.
Žiūrėjau į jo nugarą ir nežinojau kaip elgtis. Nieko gero nebus, jeigu išvažiuosiu, tačiau geriau nepasidarys ir jeigu liksiu čia. Nusprendžiau paklausyti jo. Nors širdis plyšo iš skausmo ir nerimo, tačiau nupėdinau prie mašinos, jis atsisuko į mane. Tiesiog stebėjo kaip atidarau dureles. Nesėdau vidun, žiūrėjau jam į akis ir tikėjausi, kad jis dar kažką pasakys, tačiau puikiai žinojau, kad to nebus.
- Visą tai, - parodžiau į erdvę tarp mūsų, Neitas sukluso, - yra pati įsimintiniausia gimtadienio dovana, kokią turėjau.
Jo žvilgsnis praskaidrėjo ir jis tarsi grįžo į realybę. Ketinau sėstis į automobilį, tačiau jis greitais žingsniais priartėjo prie manęs.
- Tavo gimtadienis tryliktą dieną, - tarė jis su viltimi žiūrėdamas man į akis.
Liūdnai šyptelėjau. Striukės kišenėje sumedžiojau mobilų ir iškėliau jį Neitui prieš akis. Ekrane nušvito mudviejų nuotrauka iš Los Angelo, kurią darėmės prie veidrodžio. Joje Neitas stovėjo už manęs, apsikabinęs mane per liemenį ir galvą padėjęs man ant galvos. Aš veidą buvau užsidengus telefonu. Kartu su nuotrauka, ekrane nušvito laikas ir data.
*16:27, ketvirtadienis, rugsėjo tryliktoji*
Neitas atrodė taip, tarsi jo vidus mirė. Jis stovėjo žiūrėdamas man į akis ir negalėdamas patikėti, jog praleido mano gimtadienį, pamiršo apie jį. Man tai rūpėjo mažiausiai.
- Aš esu visiškas subingalvis, - sušuko jis ir užsidengė veidą delnais. Mano veide švietė maža nusivylimo ir liūdesio šypsena.
- Susimatysim, - teištariau, - saugok save.
Įsėdau į mašiną, užkūriau variklį. Dar žvilgtelėjau į Neitą, jis stovėjo nunarinęs galvą ir lėtai ją purtė. Paspaudžiau greičio pedalą ir išvažiavau iš kiemo.
Važiuodama link universiteto skubėjau. Spaudžiau greičio pedalą, laviravau pro mašinas. Norėjau spėti į paskaitą ir pabėgti nuo realybės. Todėl vis greitėjau ir greitėjau. Prieš paskaitą norėjau nusipirkti vandens, todėl sustojau prie vieno iš prekybos centrų. Nuo jo iki universiteto važiuoti apie dvidešimt minučių, iki paskaitos turėjau beveik keturiasdešimt minučių, todėl pagreitomis subėgiojau vandens ir kelių šokoladukų pasisotinimui. Mano galvoje ūžė mintys, jos sukosi vien apie Neitą. Nė nepastebėjau kaip grįžau prie mašinos ir pradėjau ieškoti raktelių striukės kišenėje. Sustingau susivokus, kad jų neapčiuopiu, apžiūrėjau viską aplink ir niekur jų neradau. Pasilenkiau pasižiūrėti po mašina ir ten nieko nebuvo. Išsitiesiant mano akys nukrypo į mašinos vidų ir pastebėjau raktus viduje. Neištraukiau jų kai užgesinau automobilį. Tyliai nusikeikiau, užsimerkusi įkvėpiau didelį oro gūsį. Juk man negali šitaip nesisekti, per šitokią dieną. Sukaupiau drąsą ir patraukiau durų rankenėlę. Būčiau tikrai nustebinta, jeigu gyvenimas bent kartą iš manęs nesišaipytų ir durelės lengvai atsivertų. Kvailai nusijuokiau, kad jos liko uždarytos.
Ėjau pėsčiomis iki universiteto ir keikiau save bei savo kvailumą. Paskambinau Sebui, jis išvietė avarinę pagalbą ir pats nuvažiavo prie mano mašinos, o aš pėdinau į paskaitą. Nežinau, nuo kada tapau tokia atsakinga studentė. Tokia netapau, bet šios vakarinės paskaitos labai nesinorėjo praleisti, nes joje pasakos apie meno konkursą, kuriame be proto norėjau sudalyvauti. Autobusu pavažiavau iki artimiausios stotelės, pėsčiomis liko eiti apie trisdešimt minučių ir aš jau pavėlavau į pradžią. Taksi nepavyko išsikviesti, kad ir kiek kartų bandžiau, galiausiai telefonas išsikrovė. Viskas būtų buvę ne taip blogai, jeigu ne įtartini lietaus debesys, kurie rinkosi tiesiai man virš galvos. Kai pasigirdo pirmasis griaudėjimas, aš tiesiog prunkštelėjau.
- Negali būti ant tiek šūdinas gimtadienis, - sumurmėjau sau po nosimi.
Ir, žinoma, man skubant gatve pasipylė lietus. Tai nebuvo tiesiog silpnas rudens lietutis, tai buvo liūtis. Su visais žaibais ir griaustiniais, viskas kaip priklauso. Pylė taip, kad net nesimatė kur einu, tekina nubėgau po artimiausiu medžiu, pro kurio lapus lijo tiesiog kiaurai. Buvau kiaurai šlapia iki paskutinio siūlo. Per odinę striukę tekėjo lietaus lašai, batai peršlapo kiaurai, jaučiau savo šlapias kojines, permirkusi suknelė lipo prie kojų, plaukai kiaurai šlapi ir banguoti nuo lietaus, įsivaizduoju, kad ir visa kosmetika upeliu nutekėjo nuo veido.
Keturiasdešimt minučių stovėjau po medžių kuris nė trupučio negelbėjo. Kai lietus pagaliau aprimo, nusprendžiau išlysti ir eiti toliau. Blogiau jau nebus. Neskubėdama ėjau keliu iki bendrabučio, nes į paskaitą jau nespėjau. Jaučiausi taip blogai, kad norėjosi verkti, rėkti ir juoktis vienu metu. Visi šiandienos įvykiai tiesiog vertė pasiduoti. Kai dar po gero pusvalandžio pagaliau pasiekiau studentų miestelį, jau buvau galutinai nusikalus. Viskas ko norėjau, tai tiesiog palysti po dušu ir kristi veidu į lovą.
Ėjau per bendrabutį lydima pačių įvairiausių žvilgsnių. Kažkas juokėsi, kažkas žiūrėjo su gailesčiu, man visiškai nerūpėjo. Mano galvoje sukosi vien Neitas, daugiau nieko. Pagaliau pasiekiau kambario duris ir atsirakinusi jas praktiškai įkritau vidun. Šoktelėjau, kai kambaryje pasigirdo dainos ir plojimai. Mano ir Nikės kambaryje buvo susirinkusi visa šutvė. Nojus, Aleksas, Nikolė, Sebas ir net Konoras su Neitu. Tik jiedu buvo kiek tylesni. Draugai šoko iš savo vietų ir pasileido mane sveikinti, šildyti apkabinimais ir pasijuokimais iš mano išvaizdos. Man buvo įteikta daug gėlių ir dovanų, net nespėjau sužiūrėti kas ką man padovanojo.
- Čia tavo dovana nuo manęs, - Sebas mestelėjo mano mašinos raktus man į delną, - esi visiška varna, jeigu sugebėjai palikti juos viduje.
- Ačiū Sebai, - šyptelėjau.
Sebas pasitraukė į šalį praleisdamas Neitą, kad šis galėtų prieiti prie manęs. Neitas atsistojo priešais, aš užriečiau galvą norėdama pažiūrėti jam į akis. Rudaplaukis atrodė atsigavęs. Nežinau ką darė, tačiau atrodė, kad narkotikų poveikis beveik baigėsi. Jo žvilgsnis buvo minkštas, švelnus net viliojantis. Tačiau mačiau, kad jis slepia nuovargį ir liūdesį. Neitas stipriai mane apsikabino nekreipdamas dėmesio į tai, kad nuo manęs tiesioginia to žodžio prasme, laša vanduo.
- Aš labai atsiprašau, Morka, - sumurmėjo jis, kad girdėčiau tik aš. Visi kiti muistėsi po kambarį, kalbėjosi, negirdėjo mūsų ir nekreipė dėmesio, - labai atsiprašau. Man be proto gėda. Už viską. Aš prisiekiu, pasitaisysiu.
- Nežinau kodėl, - atsidusau, užsimerkusi prisispaudžiau prie jo, pajaučiau daug meilės, - bet tikiu tavimi.
Jaučiausi maža, pavargusia mergaite. Nenorėjau bartis, pyktis, aiškintis santykių. Po tokios dienos man taip reikėjo šilumos, meilės. Taip reikėjo žinoti, kad Neitui viskas gerai, kad jis nedarys kvailų klaidų, kurios gali jį atimti iš manęs.
- Visada tikėk, - jis paglostė man galvą, - daugiau jokių paslapčių.
- Ačiū, - ištariau. Neitas paleido mane iš glėbio ir sužiuro į akis.
- Žinau, kad suknisau tau gimtadienį, - jo žvilgsnis šiek tiek apsiniaukė, - aš niekad neatleisiu sau, kad pamiršau. Bet, Morka, rytoj, - jis švelniais pirštais suėmė mano smakrą ir kilstelėjo mano galvą į viršų, - rytoj turėsi geriausią po gimtadieninę gimtadienio dieną gyvenime.
- Po gimtadieninė gimtadienio diena skamba puikiai, - šyptelėjau.
- Patikėk, ne tik skamba, bet ir bus puiki, - nusišypsojo jis ir pasilenkęs švelniai pabučiavo mano lūpas.
a.ž. Nauja ilga dalytė į trasą. Enjoy;)
Lauksiu komentarų, nes labai motyvuoja ir paspartina dalių rašymą <3