<Stef>
Rugpjūtis. Jeigu mes būtumėm Sietle, tai šis mėnuo jau primintų rudenį. Kaip visad piltų šaltas lietus, pakiltų vėjas, žmonės vis labiau rauktų nosis eidami miesto gatvelėmis. Tačiau Angelų miestas ir toliau džiaugėsi gyvenimu. Žvilgtelėjau pro langą, nes netikėjau tuo, jog rugpjūtis gali būti toks jaukus ir karštas. Trečias mėnuo kaip mes čia, o viskas ir toliau primena pigiai nufilmuotą kino filmą.
- Kur dingo tas failas su mergina iš Šveicarijos?
Neitas nutraukė mano mintis ir aš atsisukau į vaikiną. Jis pavargusiu žvilgsniu žiūrėjo į savo kompiuterio ekraną. Atrodė susirūpinęs, mielai raukė antakius.
- Kažkada siuntei man, - atsakiau ir pradėjau naršyti failus savo kompiuteryje.
- Žinau, todėl man ir keista, kad jo nerandu.
Mudu sedėjome mūsų miegamajame ir dirbome. Neitas buvo įsitaisęs ant lovos, o aš greta jo ant grindų. Kad ir kaip norėjosi išeiti laukan ir pasidžiaugti paskutiniu vasaros mėnesiu, reikėjo dirbti. Galerija bei atsakomybės niekur nedingo. Dėja.
- Radau, - sumurmėjo Neitas ir vėl susikaupė ties darbu, - jos darbai tokie keisti, bet man jie taip patinka. Impresionizmas manęs niekad nežavėjo, tačiau jai taip gerai pasisekė perteikti nuotaiką. Ar matei jos piešinį?
Pavydėjau jo bruožui taip greitai koncentruotis į darbą ir gebėti atsijungti nuo visų aplinkos dirgiklių. Namų aplinka ir aukšta oro temperatūrą neleido man susikaupti bei pagaliau pabaigti darbą. Vis nukreipdavau dėmesį ar mintis kažkur kitur, spurdėjau vietoje bandydama patogiau įsitaisyti.
- Nors ne visi jos piešiniai geri, - vis murmėjo Neitas, jis pasitrynė kelias dienas neskustą barzdelę, - kažkodėl pats naujausias jos kūrinys primena realizmo laikotarpį. Tai nesisieja su parodos tema... Reikia pagalvoti, ką su ją daryti.
Galiausiai neištvėriau ir nukėlusi kompiuterį nuo kelių, padėjau jį šalin. Sulenkiau kojas ir atrėmiau galvą į jas, giliai atsikvėpiau.
- Gerai jautiesi? – sumurmėjo Neitas. Pakėliau akis į jį, tačiau vaikinas vis dar žiūrėjo į kompiuterio ekraną, - žinau, kad darbas užnisa, bet žinojai, kur ėjai. Haris šūdinas darbdavys, per daug reikalauja.
- Ne kiekyje esmė, - atsidusau, Neitas palenkė galvą ir pagaliau sužiuro į mane, - šiek tiek pavargau. Sunku koncentruotis.
Rudaplaukis prisimerkė ir stebėjo mane. Vyko skenavimo procesas ir buvau tikra, kad vos po kelių sekundžių jis supras, kodėl taip elgiuosi.
- Juk supranti, kad turėsi paleisti tą situaciją ir gyventi toliau? – Neitas kilstelėjo antakį. Papurčiau galvą.
Nuo susipykimo su šutve praėjo kelios savaitės ir man vis dar nepavyko atsiriboti. Neitas jau seniai aprimo ir jam tai nerūpi, aš esu ta, kurios mintys nuolat sukasi apie buvusius draugus.
- Kaip gali taip ramiai priimti tą faktą, kad jie net kalbėtis su mumis nenori? – neištvėrusi paklausiau, - kartais tu tikrai beširdis.
Per paskutines savaites šis klausimas man kyla per dažnai ir nuolat jį užduodu Neitui. Šis visada turi vienodą reakciją, tiesiog užverčia akis ir palinguoja galvą. Žinoma, kad ir šį kartą reakcija buvo ta pati.
- Gyvenime man nereikalingi žmonės, kurie tik apsimeta, jog yra mano draugai, - Neitas susidėjo rankas ant krūtinės, - o vos įvykus kokiam nesusipratimui nusisuka ir dar peilį per petį meta.
Nukreipiau žvilgsnį į balkono duris, pro kurias po saulės procedūrų į kambarį įėjo Rudis.
- Taip ramiai juos paleidi? – neatstojau, Neitas vėl užvertė akis ir pasidėjo kompiuterį šalia savęs. Jis nuslydo nuo lovos ir klestelėjo ant grindų greta manęs, nugarą atremdamas į lovą.
- Aš tiesiog susitaikau, - jis kiltelėjo pečius, - nei jie pirmi, nei jie paskutiniai. Jeigu jau atviraujam, tai aš niekad nebuvau toks prisirišęs prie jų, kokia buvai tu.
- Skamba žiauriai, - tariau ir Neitas trūktelėjo pečiais, - galvojau, kad mylėjai juos.
Neitas pasimuistė bandydamas įsipatoginti ant kietų grindų ir petimi palietė mano petį. Jis kiek patylėjo apgalvodamas atsakymą. Stebėjo Rudį, kuris uostinėjo ant grindų vazone stovintį augalą.
- Niekas nesako, kad nemylėjau, - kalbėjo jis ir aš atsisukau į jį, Neitas ramiu žvilgsniu žiūrėjo į mane. Galvą atremė į lovą, - paanalizuokim juos. Aleksas nuolat vaikėsi tave ir bandė tau įtikti, - susiraukiau, Neitas neatreagavo, - mačiau tą nuo pirmos dienos. Plius, jis jaučiasi lyderiu ir visada bando visais vadovauti, tačiau jam tai sunkiai sekasi. Nikolė buvo viena iš artimesnių mano draugių, bet po mamos mirties ji labai pasikeitė. Nekaltinu jos, nes netektį kiekvienas išgyvena savaip, tačiau dabar ji nėra tokia, su kurią man įdomu bendrauti. Ji primena Aleksą, nes nori būti lydėre ir aiškina visiems tai, kaip jie turėtų gyventi. Vos tik kažkas eina ne pagal jos planą, ji pradeda pykti ir teisti kitus už jų pasirinkimus.
- Nuo kada tu toks pastabus? – suraukiau antakius, Neitas kilstelėjo ranką.
- Visada buvau stebėtuju. Tuo labiau, sš dar nebaigiau, - linktelėjau ir jis tęsė, - Nojus tėra Nikolės augintinis, kuris šiaip nelabai suvokia, ką čia veikia. Su juo smagu, tačiau jis neturi vertybių, todėl su juo nėra ką aptarti. Net išsiskirdamas su Nike jis tėra pasimetęs vaikas. Likai tu bei Sebas. Sebas yra nuoširdžiausias iš jų visų, sako tiesą, nevaidina, neapsimetinėja. Turi kvailų idėjų, bet mes mylime jį už tai. Na, o tu esi tu. Štai ir visa istorija.
- Galėčiau daug kam paprieštarauti, - komentavau ir Neitas sulinksėjo.
- Kas be ko, - sutiko jis, - dėl to ir sakau, kad tai mano priežastys neprisirišti prie jų. Tavo dalykai gali skirtis. Gana vienas kitą apgaudinėti, jau nuo Kalėdų žinojom, kad nieko gero čia nebus.
- Įdomu, kaip viskas vyks, kai grįšim namo, - šitas klausimas taip pat sukosi mano galvoje ir nedavė man ramybės. Atsidusau ir padėjau galvą Neitui ant peties, šis mane apsikabino.
- Nieko įdomaus, - tyliai kalbėjo jis, - grįšim į bendrabutį, tęsim mokslus. Kartais pamatysim juos koridoriuje ir galimai pasisveikinsim. Po kelių mėnesių nustosim sveikintis, artėjant Kalėdoms jau vogsim vienas iš kito maistą. Viskas labai banalu.
Nusijuokiau ir prisispaudžiau arčiau Neito. Jis visada žino, kaip pakelti man nuotaiką ir ką pasakyti. Jo pasaulis taip skyrėsi nuo mano, jog nenustojau stebėtis tuo, kaip mudu galime būti kartu. Tačiau buvau tikra dėl vieno, mudu papildome vienas kitą ir egzistuoti atskirai tiesiog nesugebėtumėm. Neitas pabučiavo man viršugalvį ir aš užsimerkiau. Vienintelis, kas padeda man laikytis yra jis. Žinojau, kad to nesuvokia ir niekad nesutiks su tuo, tačiau tikėjausi, kad kažkada suvoks, koks svarbus jis yra. Mudviem sėdint tyloje iš mano kompiuterio pasigirdo skambučio garsas. Atsimerkiau ir sužiūrau į jį, ekrane švietėsi Šono veidas. Brolis pagaliau prisiminė apie mane ir panoro pakalbėti su vaizdu. Skambučio garsas labai patiko Rudžiui, nes šis pradėjo šokčioti aplink ir ropštis man ant kelių. Laisva ranka Neitas čiupo kompiuterį ir pastatė jį priešais mus, įjungė skambutį.
- Labas, Kalifornija! – pasigirdo šūksniai ir juokas. Kitoje ekrano pusėje nušvito Šono, mamos bei tėčio veidai. Išsišiepiau, Neitas padarė tą patį.
Labai jų pasiilgau. Mama atrodė atsipalaidavusi, kaip visad graži ir patenkinta. Tėtis šypsojosi žiūrėdamas į mus, buvo apsikabinęs mamą per pečius, visai kaip Neitas buvo apsikabinęs mane. Mačiau, kad jiedu bandė tilpti dviese ant vienos kedės, nes greta esatis Šonas tiesiog stovėjo palinkęs prie ekrano. Nemačiau jo kelis mėnesius, tačiau be proto pasiilgau. Šonas atrodo paaugęs, surimtėjęs, tačiau veide tebeblizga ta nuoširdi, nuo vaikystės miela šypsena.
- Sveiki, - pasisveikino Neitas ir pamojavo. Rudis užlipo ant jo ir pagaliau įsipatogino rudapliaukiui ant kelių, - kaip laikotės?
- Puikiai, - mama numojo ranka ir priartėjo prie kameros. Visada taip daro, kai kalbam, nes jai vis atrodo, kad blogai ją matom, - kaip jūs, jaunimas? Kaip jūsų pūkuotas draugas?
- Gerai, - nusišypsojau, - Rudis gyvena savo geriausią gyvenimą, o mes dirbom, dabar nuspendėm pailsėti.
- Dirbat ant grindų? – paklausė tėtis, mudu su Neitu susižvalgėm ir nusijuokėm, - galvojau, kad Konoro namai dvelkia prabanga.
- Mes labiau pratę prie bendrabučio komforto, - nusijuokė Neitas, - dvaras ne mums.
- Nesąmonė, - Šonas papurtė galvą, - atiduočiau visus pinigus, kad tik pagyvenčiau tokiam dvare. Vandenynas, keli aukštai, tuzinas kambarių, skamba kaip svajonė.
- Kažkada tapsi beisbolo čempionu ir užsidirbsi tokiam namui, - šyptelėjo Neitas.
- Ir nupirksi tokį man, - paantrinau, Neitas kumštelėjo mane.
- Kalbant apie beisbolą, - nusišypsojo Šonas, pastebėjau, kaip mama su tėčiu suspurdo ir irgi išsišiepė. Mama net užsidengė burną delnais, mudu su Neitu suklusom. Kažkodėl pradėjau jaudintis.
- Įstojau į sporto mokyklą Čikagoje, ten galėsiu pradėti savo beisbolo karjerą! – sušuko Šonas ir sekundei pasirodė, kad mano širdis sustojo.
Sustingau žiūrėdama į laimingiausią pasaulyje paauglį stebintį mano reakciją per kompiuterio ekraną. Pagaliau atitokėjusi suklykiau ir pradėjau muistytis vietoje, negalėjau atsidžiaugti. Mama paleido laimės ašaras, tėtis šypsojosi didžiuodamasis, Šonas šoko laimės šokį. Atsisukau į Neitą, kuris vis dar nesuvirškino inofrmacijos. Papurčiau jį, Rudis nušoko Neitui nuo kelių. Neitas sedėjo sustingęs ir po kelių sekundžių informacija pagaliau pasiekė jo smegenis. Jis išsišiepė ir sušuko iš džiaugsmo.
- O šventas šūde, tai nuostabios naujienos! – šaukė ir muistėsi jis, - Šonai, tu čempionas, sveikinu!
- Ta mokykla net parūpins man universitetą, liko vos vieni metai mokykloje ir galėsliu įstoti. Per tuos metus jie paruoš mane universitetui ir galėsiu pildyti savo svajonę. Ar galit patikėti? – Šonas nenustygo vietoje, lygiai kaip ir mudu su Neitu ir muistėsi ir plojo delnais, - man net suteikė stipendiją.
- Geresnio dalyko nė nesugalvosi, - džiūgavo tėtis, - tik gaila, kad Čikaga taip toli.
- Jau aptarėm tai, - Šonas atsisuko į tėtį, - atėjo laikas užaugti ir siekti savo tikslų, tai puiki galimybė.
- Beveik trys tūkstančiai kilometrų, - kalbėjo mama. Ji šypsojosi, didžiavosi Šonu, bet žinau, kad nenorėjo jo paleisti. Jokia mama nenorėtų.
- Keturios valandos lėktuve ir jis vėl namuose, - bandžiau raminti mamą, ši pakėlė akis. Mačiau, kad Šonas sužiuro į ją norėdamas, kad ši įsiklausytų į mano žodžius, - tik keturios valandos nuo svajonės išpildymo. Retas kuris gali įstoti į sporto mokyklą Čikagoje. Šonas turi potencialą.
- Nežinau, - mama papurtė galvą, - jaudinuosi.
- Tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime, - į pagalbą įstojo Neitas, spustelėjau jo delną, - Janike, Robertai, patikėkit mano žodžiais. Aš treniravau Šoną virš pusmečio ir galiu garantuoti, jog jis labiau už bet ką kitą yra vertas šitos vietos. Tikrai vertas. Jeigu yra noras ir polinkis, negalima iš jo atimti tokios galimybės.
- Gaila, kad nebūsi mano treneriu, - Šonas šyptelėjo Neitui į kompiuterio kamerą, Neitas giliai įkvepė, - norėčiau pasiimti tave drauge į Čikagą. Skaičiau, jog juos domina jauni treneriai.
- Didžiuojuos tuo, jog mano geriausias mokinys pasiekė tokias aukštumas, - Neitas nusišypsojo, - tačiau mano vieta yra Sietle. Ten mano namai, broliai, darbas, - Neitas atsisuko į mane, - ten tavo sesuo.
Mačiau, kad mama su tėčiu susižvalgė ir šyptelėjo vienas kitam. Neitas ramiu žvilgsniu žvelgė į mane, suemė už rankos. Mano kūnu perbėgo širpuliukai.
- Tai dabar lauksi rugsėjo su nekantrumu, tiesa? – atsisukau atgal į kompiuterio ekraną, stengiausi susilaikyti, kad nepulti bučiuoti Neito.
- Dalinai, - atsakė Šonas ir šyptelėjo, - priėmimas prasideda jau po kelių savaičių. Mokslų pradžia rugsėjį, tačiau per šį mėnesį jie nori rengti treniruotes, stebėti žaidėjus ir rinkti būsimą mokyklos bei universiteto komandą.
- Negaliu patikėti, kad iki universiteto tau liko vos metai, - įsiterpė tėtis.
- Ar tai reiškia, kad artimiausiomis dienomis turėsi išskristi? – paklausė Neitas ir Šonas sulinksėjo.
- Kitą pirmadienį jau turiu būti ten, - atsakė. Mečiau žvilgsnį į datą kompiuterio ekrano kampe, šiandien ketvirtadienis.
- Taip greitai, - sumurmėjau ir staiga man pasidarė liūdna. Ilgėjausi Šono, buvo liūdna suvokti, jog mano mažasis brolis išskris į kitą žemyno galą ir grįžusi iš Los Angelo nepamatysiu jo namie, - nesusimatysime.
Stengiausi nenusiminti, nes didžiavausi Šonu bei jo pesiekimais, tačiau emocijos paemė viršų. Neitas tą pastebėjo ir apsikabino mane dar stipriau, susmukau jo glėbyje.
- Tai ne visai tiesa, - Šonas vėl išsišiepė.
Man paskaudo galvą, per daug siurprizų vienai dienai.
- Jau baisu klausti, ką turi galvoje, - susiraukė Neitas. Kitoje ekrano pusėje pasigirdo juokas. Mudu nejaukiai susižvalgėme.
- Kaip reaguosit, jeigu pasakysiu, kad susimatysim jau rytoj? – paklausė Šonas.
Mano širdis kelioms sekundėms ir vėl pamiršo apie savo funkciją. Išplėčiau akis, Neitas pradėjo lėtai purtyti galvą.
- Fantazuoji, - lėtai ištarė jis ir Šonas nusijuokė.
- Rytoj ryte lauksiu jūsų oro uoste, tikiuosi Konoras neprieštaraus, jeigu kelias dienas pagyvensiu pas jį.
- Kalbi rimtai? – paklausiau, Šonas linktelėjo. Mama atkartojo Šono judesius.
- Čikaga šiek tiek nepakeliui, bet jis labai norėjo judu pamatyti, - aiškino tėtis, - todėl paemėm jam bilietus iki Los Angelo, o sekmadienį vakare iš ten jis skris į Čikagą. Ar taip tinka?
- Žinoma, - vienbalsiu atsakėme su Neitu.
Be proto džiaugiausi ir jau įsivaizdavau kiek visko turėsime nuveikti per kelias dienas. Kiek daug vietų Los Angele reikės aplankyti ir aprodyti Šonui. Tai bus geriausias savaitgalis. Kalbėjome dar gerą pusvalandį. Mama su tėčiu nuėjo savo reikalais, o štai Šonas liko su manimi ir Neitu. Kūrėme planus savaitgaliui, susidarėme maršrutą to, kur turėsime nueiti. Kai pokalbis baigėsi, jaučiausi perpildyta emocijų. Išėjau į balkoną norėdama įkvėpti gryno oro ir sukoncentruoti mintis.
- Tau labai pasisekė su šeima, - Neitas atsistojo greta manęs ir sužiuro į vandenyną. Atsisukau į jį. Neitas vos pastebimai šypsojosi, atrodė ramus ir atsipalaidavęs.
- Tiesa, - linktelėjau, Neitas padarė tą patį. Nežiūrėjo į mane. Dedu galvą, kad galvojo apie savo tėvus, - juk žinai, kad jie ir tavo šeima, tiesa?
Jis atsisuko į mane. Mačiau, kad šiek tiek nustebinau jį, tačiau jis stengėsi išlikti ramus, nors kūną jau užpildė jausmai. Visada kartojau ir kartosiu jam, jog jis nėra vienišas, jog turi mane, Sebą, Konorą, brolius, mano šeimą. Turi visus tuos žmones, kuriems jis rūpi, bet bijo rūpėti.
- Tai gan garsiai pasakyta, Morka, - jis kilstelėjo antakį, - dar nepasigailėjai?
- Nebūk durnas, - numojau ranka, Neitas šyptelėjo pusę lūpų, - Neitai, kada pagaliau suvoksi, koks ypatingas tu esi? Tu mano šeima, o aš tavo.
- Net nežinau, ar norėčiau tokios užknisančios šeimos narės kaip tu, - jis trūktelėjo pečiais ir sužiūro į tolį, tačiau veide vis dar švytėjo pašaipi šypsenėlė.
- O tu turi talentą, - prunkštelėjau ir Neitas kilstelėjo antakius.
- Kokį?
- Bet kokį gražų momentą sugadinti vos per kelias sekundes, - prisimerkusi atsakiau, - tokie dalykai neišmokstami.
- Taip, - linktelėjo jis, nusijuokiau, - aš labai gabus.
Neitas ištiesė rankas ir aš apsikabinau jį. Vaikinas prisispaudė mane sau prie krūtinės ir žiūrėjo į tolį. Pakėliau galvą norėdama suvokti, ar jis liūdnas, tačiau Neitas man to neleido. Vos tik pakėliau akis, jis pasilenkė ir padovanojo man švelnų, tačiau skausmo pilną bučinį.
<Neitas>
- Stef nužudys mane.
Stebėjau tai, kaip Konoras formuoja antrą kokaino takelį. Tai ne pirmas mano takelis, tokius jau teko išbandyti šią vasarą ir nemeluosiu, efektas man patinka. Šiandien mudu su Stef atsigulėme miegoti, sukausi lovoje kelias valandas ir suvokiau, kad negaliu pabėgti nuo savo minčių. Vis galvojau apie savo apgailėtinus tėvus, net kilo mintis, jog reikės aplankyti jų kapą, kai tik grįšiu namo. Man nepatiko šios mintys, bet negalėjau nieko padaryti. Stef šeima nuostabi, jai labai pasisekė, svajoju, kad bent valandai gaučiau tokius mylinčius tėvus. Negalėjau ištverti, todėl tiesiu taikymų nupėdinau pas Konorą, prieš tai įsitikinęs, jog Stef tikrai miega. Žinojau, kad Konoras visada išgelbės ir ši naktis nebuvo išimtis. Nesu priklausomas, nenoriu to. Mano siekis yra atsipalaiduoti ir pasimiršti, palengvinti sau gyvenimą. Konoras nuramino mane sakydamas, kad Kalifornijoje kas ketvirtas žmogus bent minimaliai kvaišinasi. Ir nors skamba šūdinai, bet aš teigiamai priimu šią statistiką.
- Stef ramiai miega, įsitikinusi, jog turi gerą vaikiną, - murmėjo Konoras. Jis buvo palinkęs virš takelio ir apžiūrinėjo jį bandydamas įsitikinti, kad nė vienas gramas neliko nuošaly, - nereikia zysti. Niekas nė neįtars, jog čia buvome.
Mudu sedėjome galiniame namo kieme, buvo vidurys nakties, todėl suteikdamas pagalbos Konorui, apšviečiau staliuką telefono žibintuvėliu. Jaučiau šiokį tokį adrenaliną, tačiau man tai labai patiko.
- Aš ir esu geras vaikinas, - šnabždėjau, Konoras pakėlė akis į mane.
- Niekas ir nebando ginčytis, - jis trūktelėjo pečiais, - neskaičiuokim kelintas čia takelis ir viskas puiku.
- Mes neskaičiuojam, - tai išgirdęs Konoras prunkštelėjo, - Stef nebūtina žinoti apie tai. Mažiau žino, geriau miega, - atsakiau, - jos gyvenimas tobulas, nėra reikalo priminti, koks maniškis šūdinas.
- Na taip, - Konoras pasitrynė akis, - ji turi gerą šeimą ir jos vaikinas neišdavė jos su jos pačios seserimi.
- Stef neturi sesers, - pavarčiau akis, - ir nereikia stengtis man priminti visų šūdiniausių gyvenimo akimirkų.
- Aš tik apibendrinu, - Konoras trūktelėjo pečiais, norėjau jam spirti, - dar norėjau paminėti, kad man malonu, jog norėdamas atsipalaiduoti eini pas mane prašyti kvaišalų. Nors ir jaučiuosi išnaudojamas, smagu žinoti, jog tau tai veikia kaip terapija.
- Skaitykim, kad tai aromatine terapija, - atsakiau.
- Gražiai pasakyta, - Konoras nusijuokė ir apsižvalgė. Jo akys vėl nukrypo į mane ir atgal į du kokaino takelius, - jums pirmenybė, gerbiamasis.
Išsišiepiau kaip vaikas, pasilenkiau prie miltelių ir užsimekręs vienu įkvėpimu įtraukiau narkotikus per nosį. Vos tik atsitiesiau, Konoras palinko virš savo takelio ir įtraukė jį. Abu atsilošėm ir atsipalaidavom. Man kiek kuteno ir degino nosį, tačiau tas jausmas greitai praėjo. Kūną užliejo šiluma ir malonus jaudulys. Efektas prasideda. Atsisukau į Konorą, draugas nusišypsojo man ir vėl užsimerkė pasinerdamas į gerą pojūtį. Nenorėjau atsilikti, todėl užsimerkiau ir pirmą kartą per ilgą laiką išgirdau tylą savo paties galvoje. Nepakartojamas jausmas.
a.ž. NARKOTIKAI YRA ŠŪDAS. Labai prašau šito nepamiršti.
Kaip jums sekasi? Kaip mokslai? Kaip darbas? Kaip savijauta? Noriu viską žinoti. Kalbant apie istoriją, tai šiek tiek atsiprašau dėl šitos dalies, nes galėjo nuvilti. Nelabai yra veiksmo, nieko super įdomaus nevyksta, tačiau viskas yra planuota. Po šios dalies bus emocijų bomba, todėl nenorėjau per daug apkrauti jūsų bei savęs dideliu veiksmo kiekiu. Skatinu ruoštis naujoms dalims morališkai. Jos kiek apvers istoriją, tikiuosi, kad jums patiks. Gal turite minčių, kas ten galėtų tokio įvykti? Labai įdomu, ar kažkas atspėtų:) Tas dalis ruošiau labai ilgai. Keli mėnesiai planavimo ir savaitės rašymo tik tam, kad pasikeistų siužetas ir jums viskas patiktų. Myliu, likite sveiki <3
.TA PRASME, RIMTAI NUSITEIKITE TAM, JOG VISKAS APSIVERS.