<Neitas>
Nikolė piktai žvilkčiojo į mane, kol rūkiau žiūrėdamas tiesiai jai akis. Mergina darė atsilenkimus ir demonstratyviai reiškė savo nepasitenkinimą manimi bei tuo, jog atsisakau sportuoti.
- Juk suprati, kad tai nesąžininga? - Aleksas susidėjo rankas ant šonų ir atsisuko į Nikę, ši ignoravo jį, - aš baigiu numirti, kai Neitas tiesiog sėdi kampe ir rūko.
- Juk supranti, jog esi suaugęs žmogus ir tau nebūtina klausytis Nikolės nurodymų? - pajuokavo Sebas ir Aleksas parodė jam vidurinį pirštą, - Neitas sėkmingai tą demonstruoja.
Buvome Konoro namų sporto salėje. Ji gan erdvi ir turi nemažą treniruoklių pasirinkimą, todėl kiekvienas susirado kažką sau pagal skonį. Stef mynė dviratį, Konoras bėgo bėgimo takeliu, Sebas su Aleksu kilnojo svorius, Nikolė darė atsilenkimus, o Nojus atlikinėjo tempimo pratimus.
- Jeigu į artimiausios Neito ateities planą įeina mirtis nuo persirūkymo ar tinginystės, visai nereiškia, jog turime sekti jo pavyzdžiu, - išdidžiai tarė Nikolė ir atsisėdo mankštindama nugarą.
- Nike, gana kabintis prie jo, - prunkštelėjo Stef, nusišypsojau.
- Esi tuo tikra, Nikole? - Nojus nustojo tampytis ir abiem rankom parodė į mane, Nikolė staigiu galvos pasukimu atsisuko į jį.
- Jeigu tau kažkas nepatinka, gali išeiti. Nieko neverčiu čia būti.
Stojo tyla. Stef, Sebas, Konoras, Aleksas ir aš persimetėm pasimetusiais žvilgsniais. Visi nulipo nuo treniruoklių. Nojus su Nikole stebėjo vienas kitą. Tyla mane baugino, galvojau įsiterpti, bet vos tik pravėriau burną, Konoras papurtė galvą. Užsičiaupiau ir sedėjau toliau. Buvau gan gerai įsipatoginęs salės kampe, ant minkšto kilimėlio.
- Gerai, - Nikolė papurtė galvą ir atsistojo, Nojus atsistojo priešais ją, - kas tau nepatinka?
- Tai, kad tapai nepakenčiama, - kirto Nojus ir aš išgirdau Stef aiktelint.
- Nojau, - vienbalsiu, drausmingai tarė Konoras ir Stef, tačiau šis neparodė jokios reakcijos.
- Rimtai, Nike, aš suprantu, jog per pastaruosius metus išgyvenai daug, tačiau tavo nuotaikų kaita jau baigia užknisti, - toliau kalbėjo Nojus. Buvo nusiteikęs ryžtingai, negalėjau prisiminti, kada mačiau jį tokį, - kiek gali visus kontroliuoti ir nurodinėti kam ką reikia daryti?
Nikolė stebėjo jį susidėjusi rankas ant krūtinės. Atsisukau į Stef, ši stebėjo mane, atrodė sutrikusi. Žinojau, ką galvoja. Nikolė prarado motiną, ši vasara turėjo padėti jai pasimiršti ir paleisti tą baisų įvykį. Nojus yra teisus sakydamas, jog ji kartais perlenkia lazdą. Ir tai įvyksta vis dažniau. Anksčiau su Nike bendrauti buvo daug paprasčiau, dėl to buvome kur kas artimesni. Ji buvo atsipalaidavusi, negalvojo apie jokius niekus, gyvenimas jai buvo nerūpestingas. Tokia buvo dar atostogų pradžioje, o dabar vis keičiasi. Matau, kad tiek jai, tiek kitiems tai sukelia diskomfortą.
- Aš tik bandau padėti, - atsakė Nikolė.
Neatrodė įsižeidusi, labiau užsispyrusi ir tikra, jog yra teisi. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl su ją vis sunkiau bendrauti, nes kuo toliau, tuo jai labiau atrodo, jog viską žino ir daro geriausiai.
- Ir mes visi tau už tai dėkingi, bet nereikia žeminti mūsų, - susiraukė Nojus, Nikolė užvertė akis, - jeigu nori gero, tai paversk tą patarimu, bet ne prievarta.
- Šiaip tai, - įsiterpė Aleksas ir visi atsisuko į jį, - aš sutinku su Nojumi.
Nepraėjo ne pusės minutės ir į jį atskrido Sebo metamas vandens buteliukas. Dėkingai linktelėjau Sebui. Dabar tikrai nėra pats tinkamiausias laikas įsiterpti į Nojaus bei Nikolės pykčius, ar rinktis teisios pusės, mums visiems geriau patylėti.
- Verčiau paliksime jus vienus, - tyliai tarė Konoras ir nužvelgė mus visus.
Be žodžių atsistojome ir pradėjome pamažu judėti link salės durų. Nojus su Nikolė liko stovėti viduryje.
- Palaukit, - Nojus užsimerkė ir persibraukė plaukus delnais. Jis atsisuko į Nikę. Atrodė pavargęs ir pasidavęs, - pasakom dabar. Bus lengviau.
Suraukiau antakius ir susidėjau rankas ant krūtinės. Sebas, Stef, Konoras ir Aleksas sustojo greta manęs. Žiūrėjome į Nikę su Nojumi ir laukėme kažko. Nežinau ko mes laukėme, tačiau jaučiausi nejaukiai. Galėjau galvą dėti, kad visi kiti jautėsi taip pat.
- Gerai, - Nikolė giliai įkvepė ir atsisuko į mus. Man per kūną perėjo širpuliukai, - tu teisus.
Ir vėl stojo tyla. Nikolė su Nojumi žiūrėjo į mus. Tiksliau Nikė žiūrėjo į Stef, o Nojus į Konorą. Stovėjau greta jo ir jaučiau, jog buvo įsitempęs. Nikolė jo pusseserė, kas beįvyktų, jis visada jaudinsis dėl jos.
- Gal jau išspausit kažką? Aš mirsiu čia stovėdama, - paragino Stef, buvau dėkingas jai, nes laukimas tikrai žudė.
- Vakar naktį mudu nusprendėme išsiskirti, - vienu atodūsiu ištarė Nojus ir atsikvėpė. Atrodė, jog jam nusirito akmuo nuo krūtinės, kai ištarė tuos žodžius. Pradėjo kvėpuoti ramiau ir atsipalaidavo. Nikolė atrodė taip pat, stovėjo ir linkčiojo galva.
Tačiau likusieji galutinai pasimetė. Stovėjau sustingęs ir nežinojau, kaip reaguoti bei ką sakyti. Ieškodamas pagalbos atsisukau į draugus. Visi stovėjo žiūrėdami į iširusią porą ir nieko nesakė. Mano žvilgsnis vėl nukrypo į juos. Jiedu stovėju dideliu atstumu vienas nuo kito ir tylėjo. Kažkodėl man nesitikėjo, negalėjau susidėlioti galvoje nė vieno paveikslėlio, kuriame Nikolė su Nojumi nebūtų kartu. Jiedu susitikinėjo nuo tada, kai mudu su Stef pradėjome santykius, net kiek anksčiau. Tik jie neturėjo tos ilgos petraukos, nuolat laikėsi išvien, palaikė vienas kitą ir buvo drauge neatsižvelgiant į nieką. Stebėjau juos ir žinojau, jog vienas kitam vis dar jautė be galo daug jausmų. Man jie visada buvo tuo puikios poros pavyzdžiu, savo galvoje negalėjau išbraukti tos tobulos istorijos. Laukiau laimingos pabaigos.
- Knisat protą, - išsprūdo man ir visi atsisuko į mane. Aš išskiedžiau rankas ir nužvelgiau draugus, - bandot pajuokauti, ar kaip tai veikia? Judu negalit išsiskirti ir taip paprastai visiems apie tai pranešti.
Atsisukau į Stef, ji vienintelė suprato mane. Mudu slėpėme savo išsiskyrimą aštuonis mėnesius, o jie santykius baigė šią naktį ir taip lengvai apie tai kalba. Tai neįmanoma. Mano galvoje šmestelėjo dar didesnis pasimetimas. Vaidinau ir kankinausi tiek laiko, kai jie viską papasakojo vos per kelias minutes.
- Vakar po baro mes pasikalbėjome ir nusprendėme, jog laikome vienas kitą per daug stipriai prisišę, - bandė aiškinti Nikolė. Nojus padrąsinamai jai šyptelėjo, - abu stovime vietoje ir trukdome vienas kitam augti bei vystytis. Žinoma, kad jausmai niekur nedingo ir mudu mylime vienas kitą, tačiau tai kitokia meilė. Mum per sunku būti kartu. Bent jau dabar.
- Dėl to nėra prasmės apgaudinėti vienas kitą ir jus vaidinant, jog viskas gerai, - peremė Nojus. Negalėjau patikėti, jog jiems viskas atrodo taip paprasta.
- Va čia tai naujienos, - Konoras patrypčiojo vietoje.
- Palaukit, - papurčiau galvą ir pagavau įspėjamą Stef žvilgsnį, tačiau nukreipiau akis į Nojų su Nike, - judu tiesiog imat ir pasakot mums apie tai.
- Na taip, - Nojus trūktelėjo pečiais, - o ko tikėjaisi? Kad nupiešime plakatą, sprogdinsim balionus ir leisim fejerverkus? - jis keistai mane nužvelgė, tuomet atsisuko į kitus, - turiu prašymą, gal galime diskusiją perkelti į kitą vietą, nes čia labai nejauku kalbėti apie santykius?
Visu pulku nuėjome į viršų. Sporto salė buvo rūsyje, todėl užlipome laiptais į pirmą aukštą ir nupėdinom į lauką. Grynas oras kiekvienam buvo neprošal. Nojus su Nikole ir Sebu atsisėdo prie didelio stalo galiniam kieme, o kiti likome stovėti. Iš namo, kaip visad gerai nusiteikęs išėjo Rudis ir prisėdo greta Stef.
- O kaip jaustis mums, kai dabar nesat drauge ir mes visi bendraujam vienoje šutvėje? - vis nenusiraminau ir žingsniavau po kiemą.
- Ką čia paistai? - susiraukė Nikolė.
- Mums tai nedaro jokios įtakos, - Aleksas atsisuko į mane ir parodė į Nojų su Nikole, - jiedu šaunuoliai, jog prisipažino. Tai jų reikalas. Nuo to, kad išsiskyrė jie netaps prastesniais draugais ar kažkas panašaus.
Mane ši situacija juokino. Taip pasireiškė mano nervinė būsena ir tai, kaip jaučiausi. Negalėjau patikėti, kad viskas tas cirkas, kurį mudu su Stef rengėme buvo dėl nieko. Nors dabar mudu vėl oficialiai kartu ir tai jau neturi reikšmės, man tai buvo nesuvokiama. Man taip skaudėjo ir buvo taip blogai dėl nieko.
- Stef, - atsisukau į merginą ir nusijuokiau. Stef akimirksniu atsisuko į mane, - primink, kam mudu tiek laiko apsimetinėjom?
- Neitai, užsičiaupk, - tuoj pat atsakė ji ir aš sustingau per kūną perėjus širpuliukų bangai. O šūdas.
Stojo tyla ir visi atsisuko į mudu. Apmiriau susivokęs, jog pasakiau tą garsiai, nors visai neketinau. Susimoviau ir man kilo didžiulis noras išsibegėti ir trenktis su galva į sieną arba bent jau dingti iš čia su savimi išsitempiant ir Stef. Užsidengiau veidą delnais bandydamas dar kažką sugalvoti, bet akivaizdu, kad jau per vėlu. Žodžių nesusigrąžinsiu.
- Pakartok, - Aleksas priėjo arčiau mūsų su Stef, - pakartok, ką pasakei.
Mudu su Stef susižvalgėme ir ji paemė mane už rankos. Nemanau, kad pajautė, kaip tai padarė. Jos kūne tai veikia kaip refleksas, kai jaučiasi nesaugi. Stef gestas neliko pastebėtas ir Rudžio, protingas šunelis atsistojo ir iš apačios į viršų sužiuro į Stef.
- Kas per šūdas? - Nikolė išplėtė akis ir žiūrėjo į mane, tačiau aš tylėjau. Ji pakeitė taktiką ir atsisuko į Stef, - Stef, kas per šūdas?
Stef atsisuko į mane. Ji sutrikusiomis akimis žvelgė į mane ir nežinoko, ką daryti. Vos pastebimai jai linktelėjau ir mergina atsiduso.
- Mudu buvom išsiskyrę, - išspaudė ji ir Nikolė, Sebas, Aleksas bei Nojus dar labiau išplėtė akis. Konoras stebėjo mus susidėjęs rankas ant krūtinės, jis prisimerkė stebėdamas kitų reakcijas, - tačiau jau kurį laiką viskas gerai ir vakar galutinai grąžinom santykius.
- Kaip ilgai? - silpnu balsu paklausė Sebas. Mes tylėjome, - kaip ilgai apsimetinėjot?
Atsisukau į draugą. Prieš jį jaučiausi šūdiniausiai, nes jis man artimiausias iš jų visų. Pykau ant savęs, jog nieko jam nepapasakojom, bet dabar buvo per vėlu apie tai galvoti.
- Aštuoni mėnesiai, - atsakiau ir užsimerkiau.
- Jūs juokaujat? - Sebas pakėlė balsą ir priėjo prie mūsų. Rudis suurzgė, - ar laikot mus kvailais?
- Sebai, - paleidau Stef ranką, pabandžiau raminti ištiesdamas rankas link jo, tačiau jis purtė galvą.
Nusisuko nuo manęs ir nužingsniavo link stalo. Sustojo pasirėmęs į jį. Pečiai stipriai kilnojosi jam giliai kvėpuojant. Perbraukiau per Stef ranką ir priėjau arčiau. Sebas tą pajautė ir kumščiais trenkė per stalą taip, kad šis net sudrebėjo. Prie jo tesėdintys Nikolė su Nojumi pašoko.
- Po velnių, - Sebas atsisuko į mane ir pastūmė. Greitą reakciją turintis Konoras pašoko iš vietos ir atsidūrė tarp manęs su Sebu. Iš netikėtumo, jog Sebas puolė mane, žengiau du žingsnius atgal ir vos neužkritau ant Stef, - mes atskridom į tą suknistą Kaliforniją tam, kad vėl tapti draugais ir jūs tiesiog melavot mum į akis? Buvom stovykloj su narkomanais, dėl kurių galėjom sėst už grotų. Mušemės vakarėliuose, už ką galėjom pakliūt policijai į rankas, rizikavom gyvybėm ir dėl ko visą tai? Dėl to, kad du mano geriausi draugai meluotų man aštuonis mėnesius.
- Sebai, viskas nėra taip, kaip tą apipasakoji, - bandė gelbėti Stef, bet Sebas staigiai atsisuko į ją. Dabar jau abu su Konoru šokom priešais jį ir užstojom merginą, tačiau Sebas žiūrėjo į ją per mūsų pečius. Nuo mūsų su Konoru neatsiliko ir Rudis. Jis atsistojo į puolimo poziciją priešais Sebą ir kelis kartus grąsinančiai sulojo.
- Tuomet kaip tai yra? - šaukė Sebas ignoruodamas šuns lojimus, - pasakysi, kad sakau ne tiesą? Atleisk, brangute, bet mūsų grupėje yra tik du melagiai.
- Sebai, gana, - Stef papurtė galvą, - tu dramatizuoji.
- Dramatizuoja? - garsiai nusijuokė Nikolė. Už manęs stovinti Stef sunkiai atsikvėpė, - Sebas teisus visu šimtu procentų, tai judu elgiatės kaip kokie išdavikai.
- Jokie mes išdavikai, - susiraukiau ir Nikolė susidėjo rankas ant krūtinės.
- Tuomet pateikit bent vieną normalų argumentą to, kodėl taip pasielgėt, - Aleksas žingsniavo po kiemą ir stebeilijo mudu su Stef. Aš pavarčiau akis. Šita situacija mane siutino. Bijojau, kad nesusilaikysiu. Atsisukau į savo merginą, mačiau, jog ir jai sunkiai sekėsi laikyti save rankose. Bandydama nusiraminti ji pritupė prie Rudžio ir pradėjo jį glostyti. Tuomet pagavau Konoro žvilgsnį. Jis tylėjo visą laiką, tačiau mačiau, jog jam tai irgi nepatinka.
- Tai jūs, idiotai, - išspjoviau ir visi suūžė, - jūs esat vienintelė priežastis dėl ko mudu tiek laiko apsimetinėjom.
- Tai dabar kaltinsit mus? - Nojus kvailai suplojo delnais. Prisiekiu, jeigu jis būtų bent šiek tiek arčiau manęs, būčiau suleidęs porą kumščių jam tiesiai į šonkaulius.
- Jezau, niekas jūsų nekaltina, - pakėlė balsą Stef, priėjau arčiau merginos, kad ji jaustųsi geriau, - išsijunkit tą aukų sindromą ir išgirskit mus. Žinojom, kad šita draugystė lūžta ir nenorėjom būti dar stipresniu to paskatinimu. Melavom, kad jūs jaustumėtes gerai būdami su mumis ir nebūtų to nejaukumo.
- Tai tavo galvoje, melas yra pateisinamas, nes tai darėte dėl mūsų? - toliau puolė Nojus, aš ištiesiau ranką. Prisiekiu, dar truputis ir Nojus gulės ant žemės su sulaužyta nosimi.
- Nesuverks visko ant Stef ir niekas nesako, kad tai yra pateisinama. Mes bandome paaiškinti savo poziciją, - kalbėjau, bet Nojus tik numojo ranka ir pasitraukė į šoną.
- Šūdina pozicija, - sušnypštė Aleksas.
- Gerai, gana, - įsiterpė Konoras ir visi nutilo. Jis stovėjo vidury skirdamas mane bei Stef nuo likusios draugų grupės, bet akimirksniu atsistojo greta mūsų. Žiūrėjo į kitus ir kreipėsi į juos, kas reiškė, kad jis mūsų pusėje, - baikit verkšlenti. Argi rimtai nesuvokiat, kodėl jie taip darė? Visą tai buvo dėl jūsų. Ir jūs to net neįvertinat. Viskas ką sugebat daryti, tai tik pulti ir vaidinti įžeistus vaikus, nes kažkas vyksta ne taip gražiai, kaip pasakose, kurias jum skaitė mamytės. Tai sveiki atvykę į realybę, vaikai. Išmokit naujas pamokas ir suvokit pagaliau, kad jiedu, - Konoras parodė į mane bei Stef, - dėl jūsų darė viską ir net daugiau. Tačiau esat per daug egoistiški, kad bent pabandytumėte pastatyti save į jų vietą ir pagalvoti ne vien apie save.
Vėl stojo tyla. Nežinau, kelintas tai kartas per šiandien, tačiau ši tyla buvo kitokia. Tai buvo proga susivokti ir pasirinkti pusę. Nikolė, Nojus ir Aleksas stovėjo nuleidę galvas ir žiūrėjo sau į batus. Vienintelis Sebas pakelė akis. Pajaučiau viltį, pažįstu jį kaip save patį ir žinau, jog iš tiesų jis supranta mus. Dabar yra per daug piktas, kad pakeistų nuomonę ir ateitų, tačiau supranta, jog darėme tai dėl jų. Dėl jo. Jis žiūrėjo man į akis ir iš žvilgsnio supratau, jog draugas man atleido. Viduje pradėjau švęsti minimalų laimėjimą.
- Tai tu žinojai, - prakalbo Nikolė. Ji pakėlė akis į pusbrolį, Konoras prisimerkė, - visą tą laiką žinojai, kad jie melavo.
- Taip, - lengvai atsakė jis ir trūktelėjo pečiais, - nesuvokiu, kaip jūs būdami tokie geri jų draugai to nepastebėjote. Buvo akivaizdu, kad kažkas ne taip. Bet spėkit ką, jūs ir vėl buvote per daug užsiėmę savimi ir nematėte akivaizdžių dalykų. Savo išvadas aš pasidariau jau per pirmą pažinties su jais valandą. O jūs tiek laiko juodu pažinodami nepastebėjot tokio matomo dalyko.
- Nespausk mums ant sąžinės, Konorai, - Nikolė piktai dėbtelėjo į jį.
- Aš nespaudžiu, sesute, - šyptelėjo Konoras, - tai tiesiog tavo sąžinė. Be mano pagalbos. Smegenys suvokia, kad susimovei, tačiau negali sau to pripažinti, nes esi per daug užsispyrusi. Tokia užsispyrusi, kad net pralaimi pati prieš save.
Visi ir vėl nutilo. Buvau be galo dėkingas Konorui bei jo diplomatinei pusei. Taip ramiai ir tiksliai nesugebėčiau jiems visko paaiškinti. Jau seniai visus aprėkčiau ir suleisčiau kelis kumščius į Nojų, nes šis mane labiausiai erzino. Konoras turi tą puikų bruožą ir labai ramų charakterį, kuris visada palieka jį laimėtoju, nes iš bet kokios situacijos jis išeina priimdamas racionalų sprendimą ir pasidarydamas atitinkamas išvadas.
- Nežinau, ar kiti jaučia tą patį, - pertraukė tylą Aleksas, - tačiau aš nenoriu turėti su jais nieko bendro, - jis svilino mane, Stef ir net Konorą įsižeidusio vaiko žvilgsniu. Purčiau galvą neglėdamas patikėti tuo, ką girdžiu, - esam čia įstrigę dar mėnesiui, bet kai tik mano kojos pasieks Sietlo žemę, nenoriu nė pažinoti jūsų.
- Pritariu, - Nojus sulinksėjo galva, Nikolė padarė tą patį. Sebas stovėjo tylėdamas ir žiūrėjo į visai netoliese banguojantį vandenyną.
Suspaudžiau kumščius. Tai jau viršija ribas, tai per žiauru. Atsisukau į Konorą. Jo emocijos pasikeitė, atrodė nusivylęs. Pažvelgiau į Stef, mergina žvelgė į draugus kaip į kažką, ką praranda amžiams. Žinojau, kad jai labai skaudėjo. Ji šitoje kompanijoje kur kas ilgiau nei aš, jie bendrauja jau daugiau nei kelis metus ir dėl tokio dalyko šie žmonės taip lengvai išeina iš jos gyvenimo. Man skaudėjo dėl jos, skaudėjo dėl Konoro. Buvo gaila Nikolės, Nojaus bei Alekso, nes šie elgėsi apgailėtinai ir net to nesuvokė.
- Negaliu patikėti, kaip žemai jūs galit kristi, - pavargusiu, tyliu balsu sumurmėjo Stef. Uždėjau ranką jai ant peties, taip tesugebėjau jai padėti, - iš pradžių išėjo Klėja, o dabar ir visi likusieji. Tiesiog taip paprastai, net nebandydami nieko ištaisyti.
- Nebandyk apgauti savęs, - suprunkštė Nojus ir parodė į erdvę tarp dviejų grupių, dviejų padalintų komandų, - šita draugystė nuolat ėjo link tokios pražūties. Visi žinojom, kad šita vasara nieko nepakeis.
Negalėjau patikėti savo ausimis. Silpnai purčiau galvą ir žiūrėjau ir juos. Į tuos, ką vadinau geriausiais draugais. Staiga Sebas pakėlė akis ir lėtais žingsniais priėjo prie manęs. Atsistojo priešais ir žvelgė tiesiai į akis, tuomet atsisuko į Stef.
- Ačiū, kad stengėtes ir aukojotės dėl mūsų, - tyliai tarė jis. Norėjau apsiverkti, - aš labai jums dėkingas. Atsiprašau už tą reakciją, impulsyviai puoliau jus. Konoras įstatė man smegenis į vietą, - jis šyptelėjo, - bet privalėsit man viską papasakoti.
Negalėjau prakalbėti, Stef taip pat. Ištiesėm rankas ir Sebas apsikabino mus abu. Tapšnojau draugą per nugarą šypsodamasis jam į petį ir dėkodamas visatai, kad jis egzistuoja ir visada palaiko mane bei mano merginą. Kai pasileidome, Sebas priėjo prie Konoro, šis nusišypsojo jam ir jiedu apsikabino. Sebas atsistojo greta jo ir sužiuro į priešais stovinčius Nojų, Aleksą ir Nikolę.
- Būsit visiškais subingalviais, jeigu tiesiog taip baigsit viską, dėl ko jie, - Sebas parodė į mus su Stef, - ir visi mes kovojom nuo pat Kalėdų.
- Nusispjaut, ką galvosit, - papurtė galvą Nikė, - aš nepulsiu jiems į glėbį. Pritariu Alekso planui.
- Tuomet primenu, jog čia ne Sietlas, - Konoras susidėjo rankas ant krūtinės, Nikolė išplėtė akis ir sužiuro į Nojų bei Aleksą, - nevarau jūsų lauk, bet tik sakau, kad mano namuose jūsų negatyvo nebus.
Konoras šyptelėjo pusę lūpų matydamas tai, kaip baimės šešėlis pasiekia Nikolės, Nojaus bei Alekso veidus. Prisiekiu, kad būdamas jo vietoj jau būčiau išvaręs juos. Tačiau čia ir vėl laimi rami bei diplomatiška Konoro pusė, kurios labai jam pavydžiu.
- Nematau prasmės varinėti orą tusčiomis kalbomis, - ištariau ir Sebas, Stef bei Konoras atsisuko į mane. Visi smulkiai šypsojosi. Liūdnai, bet šypsojosi, - siūlau išeiti pasitrinti mieste, ką manot?
- Man tinka, - sulinkčiojo galva Sebas, - noriu išgirsti visą išsiskyrimo istoriją nuo pat pradžių.
- Aš už viską, kas padės pabėgti nuo čia tvyrančio negatyvo, - trūktelėjo pečiais Konoras ir pasisuko eiti. Jis čiupo Rudį ant rankų ir šis aplaižė Konoro skruostus.
Pasisukau į Stef ir pamatęs jos išraišką, suėmiau šviesaplaukę už rankų. Ji atrodė labiausiai susirūpinusi ir nuliūdusi, nenorėjau, kad jaustųsi blogai. Žinojau, kad ją reikia išgabenti į miesto centrą, kad ši kiek atsipalaiduotų. Mergina stovėjo nuleidusi akis į žemę, pakštelėjau ją į kaktą ir paraginau eiti. Ji pajudėjo iš vietos, Sebas švelniai palietė jos nugarą ir kelis kartus perbraukė per ją ramindamas merginą, ši dėkingai jam šyptelėjo. Beveik pasiekėme duris, kai Stef atsigręžė atgal ir sustojo.
- Ar esat tikri dėl savo pasirinkimo? - paskutinį kartą paklausė ji žiūrėdama į tebestovinčius Nojų, Aleksą bei Nikolę. Balsas buvo kupinas vilties bei tikėjimo, kad viskas bus gerai. Tačiau nė vienas iš jų nepajudėjo iš vietos, tik nusuko akis į šoną. Apgailėtini šūdžiai, - taip ir žinojau.
Stef dar kiek pastovėjo, tuomet šveniai stumtelėjau jos nugarą ir mūsų ketvertas užėjo vidun. Už savęs palikome pusę savo draugų grupės, kuri negrįžtamai ištrynė visus prisiminimus, planus, norus bei išgyvenimus, kuriuos patyrėme ir dar galėjome patirti kartu.
a.ž. Būna ir taip, mūsų gražioj istorijoj. Štai ir eilinė drama, bet šį kartą ji rimta. Anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti, nes meluoti amžinai yra tiesiog neįmanoma. Tiesa visada pasieks viršų. Šią dalį turėjo sudaryti ne vien pykčių scenos, tačiau kai baigiau rašyti supratau, jog reikia užbaigti būtent taip. Tarsi nukerpant kažkokį etapą. Viskas, kas bus vėliau, bus vėliau.
Noriu atskirai atsiprašyti už spausdinimo ar gramatikos klaideles, kurios galėjo praslinkti pro akis. Šiek tiek apsirgau, todėl dėmesys suprastėjo. Tai labai nepykite:)
Norėjau pasidžiaugti tuo kiekiu dėmesio, kurį gavau po praeita dalimi <3 Visiškai nesitikėjau tokio stipraus jūsų atsako ir tiek daug meilės, palaikymo, pastebėjimų bei komentarų. Atsirado net mini diskusijos ir aš tiesiog negaliu būti laimingesnė, nei esu dabar. Žinau, kad pastoviai tą kartoju, bet esu be proto jums dėkinga už viską. Tai, kokį aktyvumą parodėte net po to, kai iš manęs nieko negirdėjote beveik visą vasarą, įrodo man, jog darau viską teisingai. Einu teisingu keliu ir mane supa tie puikūs žmonės, kurie ir turi čia būti. Noriu tikėti, jog niekur nedingsite ir būsite čia, tačiau negaliu jūsų laikyti. Visomis jėgomis bandau sudominti, įsiklausyti ir vykdyti jūsų norus. Tikiuosi, kad man sekasi tą daryti. Būtų smagu taip pat padiskutuoti apie šią dalį, aptarti kiekvieno veikėjo elgesį ir pasikalbėti apie tai, kas galėtų vykti toliau. Juk istoriją kuriu ne aš, ją kuriame kartu.
Ačiū.