<Stef>
Mes užėjome į barą. Žinau, kad vos šiandien ryte nutartas sveikas gyvenimo būdas nedera su baru ir alkoholiu. Ką jau padarysi, mes jauni, kvaili ir laimingi.
- Šita vieta atrodo puikiai, - šypsojosi greta einantis Aleksas.
Negalėjau nepritari, baras buvo ant vandenyno kranto, po atviru dangumi. Jis buvo išsidėstęs ant smėlio, man kilo nenugalimas noras nusiauti sportbačius ir paliestį vėsų smėlį. Šypsodamasi žvalgiausi ir stebėjau aplinką, aplink švietė lemputės, grojo muzika, žmones sedėjo ant smėlio, sėdmaišių, prie baro. Visi ramiai šnekučiavosi, kai kurie lingavo muzikos ritmu. Tai buvo rami vieta, nepanaši į tas, kuriuose dažniausiai lankomes. Paprastai einame į vietas, kuriuose visi šaukia, šoka ir linksminasi iki kol nekrenta iš nuovargio. Nemeluosiu, ši vieta man patiko kur kas labiau.
- Mes norime pasisupti, - Nikolė kinktelėjo mane į petį ir ranka parodė į supynes, kurios priklausė šiam barui, - rasime jus vėliau.
- Gerai, sėkmės, - linktelėjau aš. Nikolė, Nojus ir Aleksas nupėdino supynių link.
- O mes einam gert, - Sebas trūktelėjo pečiais ir nusivedė mane bei Neitą pasiimti gėrimų, - nieko naujo.
- O juk tik šį rytą mes sportavome, - dirbtinai susiraukė Neitas.
- Dėl to esame verti paguodos prizo, - trūktelėjau pečiais ir vaikinai pritariamai sulinksėjo galvomis.
Šiandien buvo susirinkusi visa šutvė, tačiau Konoras liko namuose. Sakė, kad nori pabūti ramybėje ir išsimiegoti, nes šiandien ryte Nikolė jam neleido tą padaryti. Suprantu jį, pati jaučiausi pavargusi, todėl susitarėme, jog bare nebūsime ilgai. Mudu su Sebu sustojome kiek atokiau baro, nes prie jo buvo labai daug žmonių, o Neitas nupėdino paimti gėrimų.
- Šiandien atrodai labai gražiai, - iš niekur nieko tarė Sebas, jis šypsojosi visais dantimis, negalėjau neaišsišiepti atgal, - ir atsipalaidavusi.
- Ačiū, - nusijuokiau, - nesitikėjau tokio komplimento.
- Čia pastebėjimas, - pamerkė akį jis, - vis žiūriu į tave ir grožiuosi. Jau kurį laiką vėl esi žvali ir laiminga. Kažkuriuo laikotarpiu buvai visai paplaukus.
- Taip, - sužiurau sau į sportbačius, - buvo sunku.
- Taip ir nepaaiškinai, kodėl jauteisi blogai, - Sebas bandė sugauti mano žvilgsnį, o aš visais įmanomais būdais bandžiau jo vengti. Žvalgiausi po aplinką ir tikėjausi, jog galiausiai Sebas pradės daryti tą patį, tačiau jis nepasidavė.
- Kažkuriuo momentu pradėjau jaustis vieniša. Manau, kad tai dėl to, jog seniai nemačiau tėvų ir Šono. Kai suradau Rudį viskas stojo į vietas, - bandžiau aiškinti, Sebas prisimerkė, - plius šutvė lygtais nustojo rietis dėl kiekvienos smulkmenos. Viskas gerėja.
- Gaila, kad vasara eina į pabaigą, - mįslingai tarė jis ir sužiuro į Neitą, kuris vis dar stovėjo eilėje laukdamas gėrimų.
- Visada gaila, kai vasara baigiasi, - trūktelėjau pečiais.
- Ši vasara kitokia, - jis vėl sugavo mano žvilgsnį, - mes visi čia, kur šilta ir nėra jokių rūpesčių. Nė neįsivaizduoji kaip nepasiilgau Sietlo. Ten šalta, lietinga.
- Ten žmonės dėjo ant gyvenimo, - prunkštelėjau ir pekėliau svorį ant kitos kojos.
- Būtent, - sulinksėjo Sebas, - nenukrypstant nuo temos, rimtai labai džiaugiausi, jog tau geriau.
- Ačiū, Sebai, - tepratariau ir ištiesiau rankas. Sebas mielai nusijuokė ir apsikabino mane.
Myliu Sebą, labai stipriai jį myliu. Jis visada šalia, visada palaiko. Iš visos šutvės yra man artimiausias draugas. Jis, Neitas ir dabar jau Konoras man yra svarbiausi žmonės šioje draugų grupėje. Labai juos branginu.
- Jeigu nepatrauksi rankų po penkių sekundžių, šis gėrimas atsiras tavo kelnėse, - mudu su Sebu atsisukome į Neitą, kuris stovėjo tarp pirštų laikydamas tris gėrimus ir šypsojosi žiūrėdamas į mus. Žinojau, kad juokavo, tą žinojo ir Sebas, todėl suspaudė mane dar stipriau.
- Nieko negaliu padaryti, tavo mergina atrodo nepakartojamai, - trūktelėjo pečiais Sebas ir paleido mane imdamas gėrimą iš Neito, nes šiam sunkiai sekėsi laikyti tris plastikinius puodelius.
Šypsojausi gavusi tokį komplimentą, nors šiandien net neatrodžiau labai išsiskiriančiai. Devėjau juodą, aptempiančia palaidinę, kuri atidengė pečius ir mėlynus šortus. Štai vaikinai atrodė puikiai. Neitas devėjo juodus šortus bei laisvus juodus marškinius, kuriuos buvo prasisegęs, todėl visas pasaulis galėjo matyti jo ištreniruotą, tatuiruotėmis papuoštą kūną. Sebas devėjo kepurę su snapeliu, prie jos priderino palmių raštais papuoštus marškinius bei maudymosi šortus. Mes nuėjome link sėdmaišių ir patogiai įkritome į juos. Fone grojo linksma muzika, prie akis ošė vandenynas.
- Išgerkime už mus, - staiga pratariau priešais save ištiesdama savo puodelį su rožiniu kokteiliu. Abu vaikinai sužiuro į mane, Neitas lėtai atitraukė puodelį nuo lūpų, beveik spėjo padaryti gurkšnį.
- Iš kur toks noras? - prisimerkė Neitas.
- Paprastai kiekvienas geria pats sau, - pritarė Sebas.
- Šiandien man tokia nuotaika, - trūktelėjau pečiais ir sužiurau į vaikinus, jiedu kreivai žiūrėjo į mane, - aš jus myliu. Esate nuostabūs, noriu išgerti už mus. Už šią draugystę. Atsisakysit?
Jiedu susižvalgė. Nežinojau, kas juos vertė taip keistai reaguoti. Mano galvoje šitas pasiūlymas neskambėjo neįprastai.
- Vis abejoju, ar netyčia kur pakampei neišgėrei ko nors, bet turbūt tiesiog tapai sentimentali, - vis nerimo Neitas, Sebas patapšnojo jį per petį.
- Man regis, supratau, - pradėjo jis ir aš užvertusi akis nuleidau savo puodelį.
- Teorijų minutėlė, - atsidusau, - šauk, aš pasirengusi.
- Ji nėra sentimentali, - Sebas kalbėjo ne su manimi, o su Neitu, aš stebėjau juos palenkusi galvą, - greičiausiai jai atėjo tos mėnesio dienos.
Išplėčiau akis ir trenkiau Sebui per petį, tas atšoko išpildamas gerus tris gurkšnius gėrimo ir susiemė už peties. Iš jo burnos pasipylė keiksmažodžių banga, aš smagiai trūktelėjau pečiais.
- Po velnių, Stef! - šaukė Sebas. Jis purtė rankas ir marškinius bandydamas juos nusausinti, - sumokėsi man už šitą kokteilį.
- Už jį mokėjau aš, - prunkštelėjo Neitas ir pradėjo raustis kišenėse ieškodamas cigarečių. Neito pastabą Sebas nuleido negirdomis.
- Man nėra tų dienų, - parodžiau kabutes ir manimi nepatikėjęs Sebas kvailai sulinksėjo galva, - atsiimu viską, ką sakiau apie meilę tau, Sebai.
- Nereikia meluoti, mylėsi mane ir toliau, - tarė ir pagaliau vėl įsipatogino, numojau ranka, - bet ir dėl tų dienų nereikia meluoti. Aš suaugęs žmogus, suprantu kaip veikia moters organizmas.
- Tu nepakenčiamas, - pavarčiau akis ir atsigėriau kokteilio. Šis buvo labai saldus, alkoholio jame beveik nesijautė.
- Jai nėra tų dienų, Sebai, - ramiai tarė Neitas ir įtraukė cigaretės dūmo, laikė ją tarp dantų kol vienoje rankoje spaudė puodelį, o kita ranka dėjosi cigarečių pakelį atgal į kišenę. Prisiekiu, jog neįsivaizduoja, kaip patraukliai atrodo kas kartą, kai tarp dantų suspaudžia cigaretę.
- O tu iš kur žinai? - susiraukė Sebas.
Mudu su Neitu sužiurome į jį. Po kelių sekundžių tylos Sebui pagaliau dašuto.
- Gerai, - nutęsė jis, - supratau, - jis vėl atsisuko į mane, - tau pasisekė turėti vaikiną, kuris žino tavo grafiką.
- Nevadink to grafiku, - papurčiau galvą. Neitas nusijuokė stebėdamas mudu su Sebu.
Ir nors mudu su Neitu dar nė karto neparmiegojom po išsiskyrimo, jis žino dienas, kada man būna mėnesinės. Išmoko pasiskaičiuoti dar tada, kai susitikinėjome.
- Renkasi vis daugiau žmonių, - pagaliau Sebas nutraukė temą apie menstruacijas ir apsižvalgė aplink, mudu su Neitu padarėme tą patį, - man čia patinka. Reikėtų dažniau lankytis.
Neitas Su Sebu pradėjo aptarinėti visus barus ir klubus kuriuos aplankėme būdami Los Angele. Jie rinkosi tą, kuris patiko labiausiai ir vertino likusius. Tuo metu aš tiesiog stebėjau viską aplink save ir džiaugiausi atmosfera. Staiga mano akys užkliuvo už vieno vaikino, kuris sedėjo visai netoli mūsų ant vieno iš sėdmaišių. Atpažinau jį ir viduje pajaučiau smulkų jaudulį, vaikinas atrodė gan daug prigėręs ir murmėjo kažką sau po nosimi. Elgėsi taip pat, kaip jį ir prisimenu. Išvaizda taip pat nepakito, šviesūs plaukai, apvalus veidas, pilkos akys. Jo vardas Čarlis ir jis buvo mano pirmuoju vaikinu. Tiksliau kažkuo panašiu į vaikiną, mums buvo po septyniolika metų, kai mudu pradėjome bendrauti. Susitikinėjome kelis mėnesius, kai mokėmes mokykloje, bet tai vyko todėl, jog mudviejų bendraklasiai nuolat mus suvedinėjo ir kažkurią minutę mudviem neliko nieko kito, kaip tiesiog pradėti susitikinėti, kad kiti paprasčiausiai nuo mūsų atsiknistų. Įdomu, ką Čarlis veikia Los Angele.
- Ei, pažiūrėkit, - pamojavau ranka taip pertraukdama vaikinų diskusiją, jiedu sužiuro į mane ir nukreipė savo žvilgsnius ten pat, kur žiūrėjau aš, - matot tą šviesaplaukį? Ten mano buvęs vaikinas.
- Kur? - paklausė Sebas ir kiek atsistojo, kad geriau matytų. Pirštu parodžiau į Čarlį, kuris sedėjo sutelkęs dėmesį į savo mobilų.
- Tas keistas? - paklausė Neitas žiūrėdamas į jį. Jis prisimerkė, kad tamsoje geriau matytų.
- Aha - linktelėjau, nenutraukėme akių nuo Čarlio. Nusistebėjau, jog nepajautė šešių, tiesiai į jį įsmeigtų akių žvilgsnių, - mudu susitikinėjome mokykloje. Aš palikau jį po kelių mėnesių.
Čarlis iš niekur išsitraukė butelį romo ir užsivertė jį tiesiai sau į gerklę. Susiraukiau, užtat Neitas išsišiepė.
- Tik pažiūrėk, - jis kumštelėjo man petį, - jis vis dar švenčia.
Lėtai pasisukau į Neitą, šis šaipydamasis šypsojosi man visais dantimis. Užsimojau jam tvoti, tačiau šis žaismingai atšoko ir aš nepataikiau. Suknistos treniruotės su Šonu išėjo jam į naudą.
- Kol čia neprasidėjo muštynės, - Sebas juokdamasis atsistojo ir pasidėjo pustuštį puodelį ant smėlio, - pasišalinsiu, kokteilis prašosi į išorę.
Neitas atidavė Sebui pagarbą ir šis išėjo lydimas rudaplaukio žvilgsnio. O štai aš vis dar svaidžiau žiežirbas į Neito pusę.
- Jau aprimai? - žaismingai paklausė jis ir išsitraukė antrą cigaretę.
- Ketini nužudyti savo plaučius? - smakru kinktelėjau į cigaretę, Neitas papurtė galvą.
- Jie ištreniruoti, - išsišiepė jis ir aš giliai įkvėpiau, - aptarkime tavo buvusį.
Jis vėl nukreipė žvilgsnį į Čarlį, kuris nužiūrėjo pro jį praeinančią merginą ir vėl užsivertė butelį romo. Kažkodėl man jis kėlė šleikštulį.
- Kažkas pavydi? - palenkiau galvą ir Neitas prisimenkė.
- Tiesiog stebiuosi tuo, kaip pasikeitė tavo skonis, - išpūtė dūmą jis ir kinktelėjo į Čarlį, - jo plaukai šviesūs, jis neturi tatuiruočių. Atrodo lyg nekaltas avinėlis lakantis romą. Visiška mano priešingybė, - jo akys nukrypo į mane, - o kur tos tatuiruotės, auskarai lūpoje ir antakyje?, - Neitas caktelėjo liežuvių, - labai pakeitei skonį.
- Pradėjo dominti šlykštūs, tačiau beprotiškai savimi pasitikintys šūdžiai, - atkirtau ir Neitas nusišypsojo pusę lūpų.
Dievinu tas akimirkas, kai pradedame žaismingai šaipytis. Anksčiau mane tai erzino, tačiau dabar man tai atrodo kaip paprasčiausias bendravimo būdas. Muzika kalonėlėse kiek prislopo, šyptelėjau pagalvojus, kad viskas krypsta link to, jog dabar turėsime puikų, sarkazmo pilną pokalbį.
- Tai sakai, dabartinis tavo vaikinas tau patinka kur kas labiau, nei buvęs? - paklausė jis ir pasislinko kiek arčiau. Erzindama jį sužiurau į šoną, tačiau šypsojausi.
- Nesuvokiu, apie ką kalbi, - pažvelgiau jam į akis. Neito veidas pamažu persimainė ir žvilgsnis tapo dar gilesnis, akys žibėjo. Jis įsijungė flirtavimo režimą. Mane tai irgi veikė, todėl neatsilikau. Įkvėpiau jo išpustų dūmų, kuriuos šis bandė nukreipti į šoną, - aš neturiu vaikino.
- Na, sprendžiant iš to, jog normaliai nebučiavau tavęs aštuonis mėnesius.., - jis nutilo ir vėl įtraukė cigaretės dūmo, - tai visai suprantama. Ir prieš tau kažką pasakant, tie keli kartai, kai buvom priversti pasibučiuoti, nes šalia buvo draugai, arba tas kartas po tavo plaukų padažymo nesiskaito.
- Kaip gaila, - šyptelėjau ir apsilaižiau lūpas, Neitas giliai įkvėpė. Žinojau, kad veikiau jį, todėl erzinau toliau, - o aš užskaičiau juos. Na, bet jeigu sakai, kad jie nesiskaito galėčiau pabandyti dar kartą.
Suėmiau jo marškinių apykaklę ir prisitraukiau vaikiną prie pat savęs. Neitas šypsojosi tarp pirštų laikydamas cigaretę. Jaučiau jo kvėpavimą, tą cigarečių ir silpno alkoholio kvapą, kuris mane svaigino.
- Prašau, - tyliai sumurmėjo jis, kai vos juntamai paliečiau jo lūpas.
Pagaliau ta akimirka atėjo ir aš negalėjau savęs sustabdyti. Noriu to labai ilgai, nori ir jis. Įsidrąsinau dar labiau ir jau ketinau sujungti mūsų lūpas, bet po sekundės Neito galva staigiai pasistumėjo į priekį ir mudu skaudžiai susimušėme kaktomis.
- Šūdas! - vienbalsiu sušukom mes ir susiemėm už skaudančių kaktų.
Neitas atsigręžė sau už nugaros, pasilenkiau, kad galėčiau matyti. Suknistas tinklinio kamuolys gulėjo ant smėlio visai greta Neito. Jis atskrido Neitui į pakaušį sugadindamas mudviejų romantinę akimirką.
- Ką čia daro suknistas kamuolys? - Neitas trynėsi kaktą ir pasiemė kamuolį į rankas.
- Jis mano, - prie mudviejų artinosi ne kas kitas, bet Čarlis. Jis svyravo ir tiesė rankas kamuolio link, tačiau Neitas laikė jį suspaudęs tarp pirštų, jis atsistojo. Taip ir nesurūkytą cigaretę metė į Sebo puodelį, - nenorėjau, kad atskristų į tave, brolau. Kaltas.
- Nevadink manęs broliu, - Neitas spaudė kamuolį delnuose, - šiek tiek susitvarkyk koordinaciją, idiote.
- Ei, man gaila, kad kirtau tau per galvą. Kitą kartą galėsi pasilaižyti su savo kale ramybėje. Prisiekiu, tai daugiau nepasikartos, - Čarlis nusijuokė.
Neitas metė kamuolį sau už nugaros ir gręžė Čarlį savo žudančiu žvilgsniu. Jis spaudė kumščius prie šonų. Aplink mus pradėjo rintis žmonės. Žinojau, kad geruoju tai nesibaigs, todėl atsistojau nuo sėdmaišio ir atsiradau už Neito.
- Tuoj pat atsiprašyk, - pro sukąstus dantis tarė Neitas, - niekam neleisiu savo ar bet kurią kitą merginą vadinti taip, kaip tu ją pavadinai.
Neitas parodė į mane. Aplink susirinkę žmonės šūkčiojo ir pritariamai linksėjo Neitui, tačiau šis jų nematė, visą dėmesį buvo sutelkęs į Čarlį. Pagaliau Čarlis atsisuko į mane ir mudviejų žvilgsniai susitiko. Mačiau, kad atpažino mane.
- Stef, - šūktelėjo jis, - šimtas metų. O tu pasikeitusi, nė nebūčiau atpažinęs.
- Nė nebandyk su ją kalbėtis, - Neitas užstojo mane, nė nespėjau prasižioti ir Čarlis nukreipė akis į jį, - atiprašai, apsisuki ir išeini. Daugiau jai nesakai nieko.
Čarlio veide šmestelėjo šypsenos šešėlis. Jis vėl kiek susvyravo. Man nepatiko jo žvilgsnis.
- Gerai gerai, - jis iškėlė rankas prieš save. Stebėjau Neitą, šis kiek atleido kumščius. Čarlis nusilenkė, - atsiprašau prieš tave ir tavo merginą. Buvau neteisus.
Neitas stebėjo jį. Čarlis akivaizdžiai šaipėsi, tačiau Neitui to užteko. Vos juntamai paliečiau jo ranką ir Neitas galutinai atpalaidavo kumščius, jis atsisuko į mane, suemė už rankos. Nuo smėlio čiupau savo rankinę ir mudu pasisukome eiti. Neitas giliai kvėpavo ir buvo įsitempęs, bet aš džiaugiausi, jog konfliktas nuslopo ir jis susilaikė. Deja, suklydau ir spėjome nueiti vos kelis metrus.
- Ei, drąsuoli, - mums už nugarų sušuko Čarlis. Aš tyliai nusikeikiau, nes Neitas lyg įbėstas sustojo vietoje, - perduok Stef, jog ji kur kas karštesnė, nei prisimenu ją iš mokykos.
Ko gero tai buvo paskutiniai Čarlio žodžiai šiam pasaulyje, nes Neitas pasileido link jo. Per kelias sekundes jis pasiekė Čarlį ir užsimojęs kirto jam per veidą, šis dėl smūgio nuvirto ant žemės, tačiau greitai pakilo ir pasirengė muštis. Neitas kirto dar kartą, Čarlis išsisuko ir tvojo Neitui į veidą praskeldamas jam lūpą. Aiktelėjau stebėdama veiksmą. Minia aplink taip pat žiūrėjo, niekas neketino įsiterpti, dauguma šaukė palaikydami Neitą ar Čarlį. Neitas atsipeikėjo ir vėl kirto Čarliui per veidą, tuomet į pilvą. Dar ir dar. Čarlis silpnai stovėjo, bet vis traukėsi, o Neitas puolė. Žinojau, kad negaliu nieko padaryti, jis negirdės manęs. Saugiausia yra laukti, kol visą tai baigsis. Neitas sustojo, jau pagalvojau, kad viskas baigėsi, tačiau jam tereikėjo atsikvėpti, Čarlis tuo pasinaudojo ir kirto Neitui į pilvą, Neitas susirietė iš skausmo, Čarlis trenkė dar kartą. Žinau Neitą, po tokių akimirkų paprastai duoda savo galutinį smūgį, taip ir įvyko. Jis išsitiesė ir iš visų jėgų kirto Čarliui per veidą, jo nosis šlykščiai sutraškėjo pranešdama apie lūžusį kaulą. Minia aiktelėjo, kai Čarlis nukrito per gerą metrą nuo Neito ir pradėjo palaikančiai šaukti bei ūžti, kai šis su rėksmu susiemė už nosies. Neitas lėtais žingsniais priėjo prie jo. Iš viršaus į apačią žiūrėjo į ne savu balsu rėkiantį Čarlį. Pajaučiau panieką, bijojau, jog vėl jam trenks ir šis smūgis Čarliui gali būti paskutinis. Pajudėjau iš vietos, bet sustojau tiesiai Neitui už nugaros. Šis giliai kvėpavo stebėjo Čarlį. Jo koja pakilo nuo žemės ir Neitas stipriai užsimojo, užsidengiau burną delnais ir pasiruošiau tam, kas įvyks, tačiau Neitas spyrė į smėlį šitaip užversdamas jį Čarliui ant veido. Šis dar labiau susiraukė ir pradėjo krapštytis akis. Neitas dar kelis kartus giliai įkvėpė ir žengė du žinsgnius atgal.
- Policija! - staiga sušuko kažkas minioje, tolumoje pasigirdo sirenos ir užtrenkiamų policijos automobilių durelių garsai.
Visi lyg degantys pradėjo šaukti, klykti, spiegti ir bėgti į skirtingas puses. Atrodė, jog prieš sekundę vykusios muštynės jau nieko nedomina. Minia išsisklaidė vos per kelias sekundes. Visi bėgo peršokdami besivartantį Čarlį ir nešdinosi iš baro.
- Bėgam, - Neitas suemė mane už delno ir mudu taip pat pasileidome kuo toliau nuo baro.
<Neitas>
Namo važiavome tylėdami. Išsikvietėme taksi ir nusigavome iki namų per penkioliką minučių. Kol važiavome, Stef žiūrėjo pro langą ignoruodama mane, o aš negalėjau nieko jai pasakyti. Žinojau, kad pyksta, jog vėl įsivėliau į muštynes. Kol ėjome į savo kambarį stengėmes būti tylūs, nes kažkur savo kambary miegojo Konoras. Greta mūsų ėjo mieguistas Rudis. Aš pirmas užėjau į mudviejų kambarį, leidau praeiti Stef ir už jos uždariau duris. Ji uždegė šviesą kambaryje ir atsisuko į mane. Apžiūrinėjo mano veidą ir nieko nesakė. Žinojau, kad atrodžiau klaikiai. Nuleidau akis sau į rankas, mano krumpliai kraujavo. Dešinė ranką, kurią buvau susilaužęs kiek daugiau nei prieš pusmetį vėl stipriai skaudėjo. Pakėliau akis į Stef, ši su nusivylimu akyse papurtė galvą ir išėjo iš kambario. Nugara kritau ant lovos ir surinkau Sebo numerį. Rudis susirangė greta manęs. Vos tik prisiskambinau Sebui, paaiškinau, jog grįžome namo ir papasakojau apie muštynes.
- Kur, po velnių, buvai visą tą laiką? Nepatikėsiu, jog taip ilgai užtrukai tuolete. Paprastai daug greičiau susitvarkai, - gulėjau užsimerkęs ir laikiau telefoną prie ausies. Maudė visą kūną, pradėjau jausti skausmą pilvo srityje, ten, kur gavau pora smūgių.
- Tuolete sutikau merginą, - išgirdau tariant Sebą ir užverčiau akis, - mudu pabuvome kartu, pasilinksminom. Tada atbėgo Aleksas šaukdamas, kad visur policija ir mes pabėgome. Atėjome į kitą barą, bet galim grįžti namo, jeigu norit.
- Ne, - papurčiau galvą, nors Sebas to ir nematė, - būkit be mūsų. Man užtenka nuotykių. Susitiksim ryte.
- Sėkmės, - tarė Sebas ir nutraukė mudviejų pokalbį.
Garsiai atsidusau ir mečiau telefoną ant lovos greta savęs. Į kambarį grįžo Stef, kaip įprastai atėjo su vaistinėle rankuose.
- Kiek kartų man teks traukti ją? - paklausė. Ji atsisėdo ant lovos priešais mane ir sukryžiavo kojas, aš išsitiesiau ir ištiesdamas jai delnus pasiruošiau skausmui, - esu vienintelė, kas ją naudojasi.
- Tokia jau tavo dalia, - susiraukiau, kai dezinfekcinis skystys palietė atvirą žaizdą. Skaudėjo taip, jog atrodė, kad išsprogs akys.
- Ar kažkada bus vakaras, kai mudvien neteks bėgti namo policijai sėdint mum ant subinių? - vis murmėjo ji. Džiaugiausi, jog nemačiau jos nepatenkinto veido, nes užsimerkiau iš skausmo. Deja, bet teko klausytis jos nepatenkinto balso, - rimtai, Neitai, ar bent kartą gali neįsivelt į muštynes?
- Šį kartą provokavo jis, pati tą žinai, - teisinausi.
- Galėjai susilaikyti, - prunkštelėjo ji ir stipriau suspaudė žaizdą, galvojau, kad nualpsiu, - po velnių, nenoriu tau skaityti moralo, nesi mažas vaikas.
- Tuomet užteks moralų, - papurčiau galvą, kai Stef pradėjo siekti dešinės rankos, kurią skaudėjo daug labiau. Ji čiupo ranką ir pradėjo ją dezinfekuoti, - išklausau juos po kiekvienų muštynių.
- Ar bent kartą pagalvojai, kodėl vis sakau tuos moralus? - paklausė ji ir laukdama mano atsakymo nustojo dezinfekuoti.
- Nes kaip ir esi mano mergina ir tau priklauso tą daryti? - paklausiau, nes rimtai nežinojau atsakymo. Tai tebuvo spėjimas.
- Nes aš rūpinuosi, idiote, - atsiduso ji ir man nespėjus nieko pasakyti vėl prilietė žaizdas ant krumplių, aš vėl susiraukiau, - nes bijau, jog kažką primuši ar kažkas primuš tave. Rimtai manai, kad man nusispjauti ir ramiai stebiu, kaip kažkas talžo tave arba kaip talžai jį atgal?
- Aš ne...
- Būtent, - laisva ranka ji nusivalė akies kampelyje susikaupusią ašarą. Man suspaudė širdį, - tu negalvoji apie mane. Apie tai, jog galiu likti viena, jeigu tau kažkas nutiks.
- Stef, - tyliai tariau bandydamas įsiterpti, bet ji užčiaupė mane pradėdama dezinfekuoti praskeltą lūpą.
Ji pasislinko kiek arčiau ir jai iš akių išsirito kelios ašaros. Mano akys lakstė jos veidu, negalėjau nieko pasakyti, nes ši uždengė man lūpas ir vis lietė jas vatos diskeliu. Beliko tik stebėti ją. Mylimą merginą, tyliai verkiančią prieš pat mane.
- Žinau, kad šiandien susimušei dėl manęs. Žinau, kad pastarieji kartai irgi buvo mano kaltė, - kalbėjo ji, o skruostais vis tekėjo smulkios ašaros , - aš dėkinga tau, jog saugai mane ir rūpiniesi. Bet ką darysiu, jeigu tau kažkas nutiks?
- Stef, - pirštais suėmiau jos riešą ir nuleidau jį, kad galėčiau atsakyti. Mergina žvelgė į mane papūtusi lūpą, visada taip daro, kai verkia. Atrodo mielai, bet kelia skausmą, - man nieko nenutiks. Aš niekur nedingsniu. Aš būsiu su tavimi.
Vis dar laikiau jos riešą ir ji pagaliau paleido tą nelemtą vatos diskelį. Pakėliau jos delną prie praskeltų lūpų ir švelniai pabučiavau jos pirštus. Dvi didelės merginos akys stebėjo mane. Mačiau, kad bando manimi patikėti.
- Pasielgiau kvailai, - tariau vis dar laikydamas jos delną prie savo lūpų, - visada elgiuos kvailai. Ir tai liečia ne vien muštynes. Tai liečia ir mudu, - giliai įkvėpiau, - jau kurį laiką jaučiu, kad atleidžiu tau dėl to įvykio su Gustavu. Galvojau, kad negalėsiu, bet man jau neskauda. Tu padarei klaidą, o aš pasielgiau kvailai neatleisdamas tau jos. Tu man nuolat atleisdavai. Dariau tiek šūdo, tiek kartų skaudinau. Pavyzdžiui tada, kai permiegojau su ta penkiolimete, prieš Kalėdas, tu man atleidai. Kas kartą girtas prikalbėdavau tau šūdų, tu man atleisdavai. Esu visiškas kvailys, nes tik dabar sugebėjau suvokti, jog mudu niekad nenustojome mylėti vienas kito. Nesvarbu, kas vyksta tarp mūsų, nesvarbu, kokias klaidas mes darom, mūsų meilė yra stipresnė. Ji aukščiau viso to, ką pridarome. Mudu praradome tiek daug, kai nebuvome kartu iš tiesų. Aš galiu prarasti viską, bet tavęs... po velnių, tavęs niekada neprarasiu.
- Ačiū, - pro ašaras tepratarė ji. Žinojau, kad norėjo pasakyti daug daugiau, bet tai per sunku. Ir man pilnai užteko to vieno žodžio, žinojau, kad viskas gerai.
- Aš noriu būti kartu, - atsargiai tariau, Stef žvilgtelėjo į savo rankas.
- Juk supranti, kad bus sunku, tiesa? Mes vaidinome tiek laiko, o dabar viskas vėl bus kaip anksčiau. Buvome su kitais žmonėmis ir vėl grįžtame vienas pas kitą.
- Atskleisiu paslaptį, - pamerkiau akį ir Stef susidomėjusi palenkė galvą, - per visą tą laiką, nuo mudviejų išsiskyrimo nepermiegojau ir nepasibučiavau nė su viena mergina.
Žinojau, kad ji atreaguos būtent taip, kaip tą ir padarė. Stef burna prasivėrė ir mergina išpėltė akis. Nejučia šyptelėjau.
- Palauk, rimtai? - paklausė, sulinksėjau.
- Negalėjau, - trūktelėjau pečiais, - norėjau, bet negalėjau. Nuolat jaučiausi taip, lyg išduodu tave ir negaliu sau to leisti. Lyg su bet kuo kitu viskas taps kvailu melu ir apsimetinėjimu. Su niekuo nesijausiu taip, kaip su tavimi.
Ji tylėjo. Žiūrėjo man į akis, mačiau, jog bandė perprasti ir pagaliau suvokusi, kad sakau tiesą, mergina nutraukė tylą.
- Pas mane ta pati situacija, - nejaukiai šyptelėjo ji ir aš kilstelėjau antakį. Mano akyse turbūt žibėjo dideli klaustukai, nes ji sulinksėjo galva, - taip. Su niekuo.
Mudu žiūrėjome vienas į kitą ir šypojomės. Jaučiau tiek daug jausmų, kad buvo sunku blaiviai mąstyti ir net kvėpuoti. Net pamiršau apie skausmą po muštynių. Nežinojau, ką sakyti. Kaip elgtis.
- Myliu tave, Morka, - tepratariau ir pajaučiau drugelius pilve. Jos pravardė nuskambėjo taip švelniai ir jaukiai, kad net skaudėjo. Tiek laiko jos taip nevadinau. Stef šiek tiek išplėtė ašarotas akis.
- Pavadinai mane Morka, - sumurmėjo ji, atrodė netekusi žado. Suglaudžiau mudviejų kaktas ir mergina kelis kartus sumirksėjo, - negirdėjau to aštuonis mėnesius.
- Visada liksi mano mažoji Morka, - užsimerkiau ir nusišypsojau. Stef nusijuokė pro ašaras.
- Myliu tave, Nelsonai.
Ir mudu pasibučiavome. Tai buvo pirmas ir garantuotai nuoširdžiausias bučinys iš visų. Negalėjau jos paleisti, vis spaudžiau prie savęs, ji atsargiai glostė mane bandydama apeiti visas skaudančias kūno vietas, bet leidau jai atsipalaiduoti. Tą naktį mudu pasimylėjome. Jaučiausi taip, lyg tai buvo mano pirmas kartas. Tiek daug aistros, švelnumo ir meilės, kad net svaigo galva. Mergina užmigo gulėdama man ant krūtinės ir aš užmigau labai greitai. Žinojau, kad užmigau šypsodamasis ir galvodamas apie tai, jog viskas pagaliau stojo į savo vietas. Aš jai atleidau. Aš ją myliu. Ji ir vėl mano. Be jokio melo ir vaidybos. Mano Morka grįžo.
a.ž. labai juokinga, kad visada tikiuosi, jog vasaros metu turėsiu daug laiko ir noro kurti. Pasižadu visiems iš eilės, jog kelsiu naujas dalis dažnai ir tuomet nieko neįkeliu kelis mėnesius. Šį kartą turėjau priežasčių. Buvau išvykusi gan ilgam laikui, vos grįžusi pastebėjau, jog sugedo mano kompiuteris, kuriame buvo parašytos kelios dalys į priekį ir ŽINOMA, viskas išsitrynė. Laukiau, kol pataisys kompiuterį beveik keturias savaites, o atgavusi jį suvokiau, kad neturiu noro rašyti, nes teks viską rašyti iš naujo. Turėjau penkias naujas dalis ir likau be nieko. Dėl šito prasidėjo kūrybinė krizė, kai tiesiog negalėjau prisiversti parašyti tas naujas dalis. Ir tuomet aš vėl išvykau gan ilgam laikotarpiui. Žodžiu viskas visai juokingai susidėliojo, bet aš čia, vėl grįžau.
Kaip jum dalis? Kaip jum pabaiga? Šito tikėjotes, ar ne? Tenoriu perspėti, jog jeigu viename fronte viskas gerai, tai prasideda neramumai kitame, todėl būkite pasiruošę dramoms.
O šiaip dar iš naujienų, buvau užimta stojimais ir mintimis apie ateitį. Laimei, prieš kelias dienas gavau atsakymą, kad įstojau į MRU, tai jeigu netyčia, kažkas irgi ten įstojote - parašykite man. Bendrausime:)
Dar norėjau skirti minutėlę padėkai vienai iš mano skaitytojų. Vakar ji parašė man paklausdama, kur dingau, kaip man sekasi kurti ir ar ketinu grįžti, nes ji nekantrauja paskaityti naujas dalytes. Žinau, kad tai skaitai, Gabija, dar kartą ačiū tau už palaikymą ir motyvaciją. Esu labai dėkinga už tai, jog domiesi ir nebijai parašyti bei pasiklausti apie istoriją. Labai smagu žinoti, kad tikrai kažkam reikia mano rašliavų <3
Visiems kitiems taip pat milžiniškas ačiū už viską. Myliu, ačiū, kad egzistuojate, Morkos<3