<Neitas>
Prisimerkiau užvertęs galvą į dangų. Eilinė diena Kalifornijoje, eilinė diena lydima žudančio karščio. Tačiau šią akimirką gyventi buvo lengviau, nes gulėjome ant vandenyno kranto. Ir nors smėlis buvo karštas, o vandenyno vanduo maloniai šiltas, nuo jo sklido vėsus vėjelis, kuris maloniai atpalaidavo. Gulėjau ant savo rankšluosčio ant akių užsimaukšlinęs saulės akinius, greta manęs ant savo rankšluosčio sedėjo Sebas ir šypsodamasis stebėjo Stef, kuri buvo įbridusi į vandenį iki kelių ir vaikėsi Rudį. Keturkojis smagiai lojo, šnopavo ir suko ratus apie savo šeimininkę, ši juokdamasi taškė jį vandeniu.
- Kas galėjo pagalvoti, kad jai tereikėjo šuns, - sau po nosimi sumurmėjo Sebas, atsisukau į jį ir klausiamai kilstelėjau antakį, - ji atrodė... kitaip.
- Nesuprantu, - papurčiau galvą ir atsisėdau.
- Žinau, kad visada ją ginsi, - nusijuokė Sebas ir aš suraukiau antakius. Sebas delnu perbraukė per savo šviesias garbanas ir sužiuro į mane, - visi pastebėjo, kad Stef lyg ne savo vietoje. Kažkokia liūdna, tyli, - jis vėl atsisuko į Stef, aš padariau tą patį, - ir judu abu tą labai gerai slepiat. Suprantu, kad tau ji viską pasakoja ir turbūt žinai tokios jos būsenos priežastį, dabar tiesiog vaidini, nes nenori, kad ji jaustųsi nejaukiai. Esi puikus savo merginos vaikinas.
- Manau, kad klysti, - sumurmėjau, Sebas klausiamai sužiuro į mane. Viduje pradėjau panikuoti, - turiu galvoje tai, jog manai, kad jai kažkas negerai. Manau, kad ji paprasčiausiai ilgisis namų. Ir apskritai, po tokių metų, kai visa šutvė išsiskirstė, visiems būti vienoje vietoje yra sudėtinga.
- Jau praėjo pusė vasaros, - Sebas trūktelėjo pečiais, - ir vis vien negaliu sutikti su tavimi. Stef yra mano draugė nuo pat pirmų metų universitete, pažįstu ją kaip nuluptą ir ilgiau nei tu.
- Tai gal pradėkit susitikinėti? - pajuokavau, Sebas šyptelėjo pusę lūpų.
- Kad mane nužudytum? Ačiū, kaip nors kitą kartą.
Mudu nusijuokėm. Tolumoje tą išgirdęs Rudis atsisuko į mus ir pasileido bėgti. Mes vienbalsiu nusikeikėm, kai šlapias Rudis pradėjo laipioti per mus abu ir linksmindamasis trynėsi į mus. Gerai, kad devėjome maudymosi šortus ir neturėjome marškinėlių, nes kitaip būtumėm peršlapę kiauriai. Rudžio kailiu tekėjo sūrus vanduo, šuo linksmai lojo ir pradėjo vartytis smėlyje. Sebas juokdamasis pradėjo jį glostyti. Prie mūsų prisiartino Stef, mergina šypsodamasi stebėjo Rudį ir Sebą, tuomet pradėjo žvalgytis savo rankšluosčio. Padariau tą patį ir pastebėjau jį gulint ant mano kuprinės, todėl čiupau ir mestelėjau jį Stef, ši dėkodama linktelėjo. Mergina palinko į priekį ir pradėjo sausinti savo violetinius plaukus. Sūrus vanduo išryškino mėlynas sruogas ir dažymas kas kartą atrodė vis geriau. Stef devėjo savo baltą, atskirą maudymosi kostiumėlį, kurio fone jos oda atrodė ypatingai įdegusi ir patraukli.
- Drauguži, dabar turėsiu išsimaudyti, - užvertė akis Sebas, nes smėlyje išsivoliojęs Rudis užlipo jam ant kojų ir paliko smėlėtų pėdučių žymes, - kas nors nori prisijungti?
- Praleisiu, - papurčiau galvą.
Sebas trūktelėjo pečiais ir atsistojo nuo savo rankšluosčio, tuomet žvilgtelėjo į Stef, ši taip pat papurtė galvą ir smakru kinktelėjo į Rudį, kuris jau skuodė vandenyno link. Sebas nusijuokė ir nubėgo paskui jį. Stef pasinaudojusi proga, pilvu į apačią, atsigulė ant Sebo rankšluosčio. Apsiverčiau ant saviškio, kad abu gulėtumėm ant pilvų. Stef pasirėmė alkūnėmis ir sužiuro į mane, jai teko šiek tiek prisimerkti, nes saulė švietė tiesiai merginai į akis. Ilgai negalvodamas nusimaukšlinau akinius sau nuo nosies ir uždėjau juos Stef.
- Ačiū, - šyptelėjo ji. Atrodė patraukli ir atsipalaidavusi. Dailiam Stef veidui tiko bet kas ir mano akiniai nuo saulės ją irgi puošė. Šlapi merginos plaukai uždengė jos pečius, ši persimetė juos į vieną pusę, - kas kartą nusistebiu, kai pamatau tave be alaus skardinės rankoje.
Nusijuokiau iš jos pastebėjimo. Ji buvo teisi. Nuo pat tos dienos, kai grįžome iš stovyklos, mano kraujyje nuolat teka bent minimalus alkoholio kiekis. Žinau, kad tai nėra labai sveika, tačiau man taip paprasčiau. Alkoholis padeda atsipalaiduoti, man tai išsigelbėjimas.
- Retas vaizdas, - šyptelėjau, - bet neįprask, paimsiu skardinę, kai tik grįšim namo.
- Mum čia netoli, - ji smakru kinktelėjo priešais mus. Gulėjome paplūdimy prie Konoro namo, mums puikiai matėsi namo kiemas, kuris buvo vos už keliasdešimt metrų, - bet norėčiau, kad dažniau būtum blaivas.
Mane nustębino toks jos pasakymas. Atsisukau į ją, merginos akis dengė tamsūs akiniai, tačiau ji taip pat žvelgė į mane. Atrodė rami, balsas irgi buvo ramus.
- Tau tai rūpi? - paklausiau. Neketinau kelti konflikto, tai buvo paprastas klausimas, nes man tikrai buvo smalsu, ką ji atsakys.
- Tai, jog mudu.., - ji žvilgtelėjo į Sebo pusę, norėdama įsitikinti, jog jis negirdi, tačiau šis tolumoje plaukiojo drauge su Rudžiu, - nesam kartu, nereiškia, jog tavęs nepastebiu ir tavimi nesirūpinu. Tu visada man rūpėsi, Neitai.
Sustingau žiūrėdamas į ją, nes nesitikėjau tokio atsakymo. Ji kalbėjo taip ramiai, tarsi pokalbis apie mudviejų santykius nėra ypatingas, reikšmingas ar skaudus. Nežinojau, kaip į tai reaguoti, todėl tiesiog žvelgiau į ją. Akiniai nuo saulės trukdė man pamatyti jos tikrus jausmus, todėl švelniai nuėmiau juos Stef nuo nosies ir padėjau tarp mūsų. Dabar ją mačiau ir akimirksniu suvokiau, jog jai nebuvo lengva tai pasakyti. Merginos akys blizgėjo, saulė jas dar labiau išryškino. Ji pradėjo giliai kvėpuoti ir kaip tik tą sekundę, nuo jos šlapių plaukų nutekėjo sūraus vandens lašelis. Jis nuslydo Stef kaklu ir pasiekė krūtinę, kurią taip dailiai išryškino jos maudymosi kostiumėlis. Pajaučiau, kaip mano širdis pradėjo plakti greičiau ir tas jausmas grįžo. Tas pats, kurį pajaučiau, kai pamačiau ją nepriklausomybės dienos vakarėlyje prieš pat ją pabučiuodamas. Stef švelniai ir vos pastebimai liežuviu sudrėkino savo putlias lūpas, giliai įkvėpiau, nes suvokiau, jog susilaikyti tiesiog nepajėgsiu. Mano galva ištuštėjo ir aš pasilenkiau jos link, Stef padarė tą patį. Mudu buvome labai arti, mano nosies galiukas palietė jos nosį ir aš pajaučiau, kaip Stef sudrebėjo, tai privertė mane nusišypsoti. Mergina taip pat šyptelėjo ir prisiglaudė dar arčiau. Nežinojau, kas vyksta ir kodėl tai vyksta, tačiau man nerūpėjo. Mūsų lūpos susilietė. Tai nebuvo bučinys, tai buvo kažkas kito, tačiau reiškė tiek daug. Mudu abu kovojome su savimi neleisdami palinkti vienas prie kito dar arčiau, nes trūko vos milimetro ir ji vėl būtų mano.
- Sebas, - sumurmėjo Stef man į lūpas, ji šiek tiek atsitraukė, - Sebui bus nejauku.
Ji kalbėjo taip tyliai ir taip gundančiai, kad negalėjau atsispirti, tačiau prisiverčiau trauktis, mudu suglaudėm savo kaktas ir užsimerkėm.
- Norėčiau, kad Sebas būtų vienintelė priežastis to, kodėl tiesiog negaliu tavęs išdulkinti, - sumurmėjau ir Stef tyliai nusijuokė.
Mudu atsitraukėmė vienas nuo kito. Tarp mūsų liko saugus atstumas, tačiau veidus skyrė vos keli centimetrai.
- Iš vienos pusės tu visiškas mulkis, Nelsonai, - nusijuokė Stef ir atitraukė veidą dar toliau nuo manęs. Ji čiupo mano akinius nuo saulės ir užsimaukšlino juos sau ant nosies.
- O iš kitos? - kilstelėjau antakį ir giliai įkvėpiau.
Tvardžiau visus savo hormonus ir norus, kurie tiesiog veržėsi iš manęs. Po velnių, kaip aš noriu šios merginos. Stef atsisėdo ir ištiesė nugarą, žiūrėjo į mane iš viršaus į apačią ir traukė mane kaip magnetas. Jos plokščias pilvas, mažos tatuiruotės, daili krūtinė ir nuostabūs klubai traukė mano dėmesį, tačiau stengiausi žiūrėti į jos veidą, o ne į kūną.
- Iš kitos pas tave nugara, - trūktelėjo pečiais Stef. Užverčiau akis ir žaismingai įgnybiau jai į pilvą, mergina garsiai nusijuokė ir atsitojusi atsisuko į vandenyną nuo kurio link mūsų bėgo laimingas Rudis ir šelmiškai besišypsantis Sebas.
Konoras, Stef ir aš stovėjome virtuvėje. Visi drauge gaminome šaltą limonadą su mėta ir žalia citrina. Savo paties nuostabai, šiandien nejaučiau pagundos gerti alkoholio, tai buvo pirmas kartas per keletą savaičių, kai visą dieną praleidau visiškai blaivas ir man tai visai patiko. Tiesa ta, kad dėl šito kaltinau Stef, tiksliau tą romantinę akimirką, kurią turėjome paplūdimyje. Negalėjau nė įsivaizduoti, kaip šiandien mudviem teks nakvoti viename kambaryje, nes kuo toliau, tuo man sunkiau susilaikyti ir net jos išdavystės nuoskauda pradėjo blėsti. Per pastarasias dienas, tas baisus prisiminimas vis rečiau aplanko mano mintis ir jausmus. Kažkur viduje užsižiebė viltis, kad viskas ir vėl gali būti gerai. Tačiau bijojau planuoti ir tikėtis, leidau viskam vykti palaipsniui.
- Manau, kad reikės daugiau mėtos, - Konoras prisimerkęs žvelgė į ąsotį, kurį Stef atsargiai pildė ledukais ir limonadu, - reikia daugiau gaivumo.
- Tuojau, - tariau ir žaismingai nušokčiojau šaldytuvo link, kur teko pasirausti iki kol radau dar mėtos.
- Judu šiandien pakylėtos nuotaikos, - pastebėjo Konoras. Jis buvo teisus, nes tiek aš, tiek Stef vis šypsojomės, su visais šnekučiavomės ir tiesiog skleidėm dopominą.
- Graži diena, - nusijuokė Stef.
- Žinoma, - Konoras pavartė akis, jis pradėjo pjaustyti žalią citriną, aš tuo metu kruopščiai ploviau mėtos lapelius, - galit ant manęs supykti, tačiau aš jaučiu judviejų susitaikymo kvapą. Ar esu teisus?
Mudu su Stef persimetėm žvilgsniais, tačiau nesugebėjome sulaikyti rimtų veidų ir abu nusijuokėm. Konoras suplojo delnais.
- Manau, kad tai dėl mėtos, - pajuokavo Stef ir kinktelėjo į lapelius mano delnuose, - tai jos kvapą tu jauti.
- Sakai? - šyptelėjo Konoras, - nesu linkęs kištis į svetimus santykius...
- Tai ir nesikišk, - įsiterpiau aš ir įmečiau mėtos lapelius į ąsotį, - mudu nesam kartu.
- Tačiau, kiek jau galima pyktis, - perėmė Stef ir aš sulinksėjau, Konoras nuoširdžiai nusišypsojo, - reikia pagaliau džiaugtis gyvenimu ir pamiršti praeitį.
- Pritariu, - vėl perėmiau aš ir pasiėmęs Konoro supjaustytą citriną, įmečiau ją į gėrimą.
- Puiku, - tarė jis. Visi drauge atsistojome priešais virtuvinę spintelę ir sužiurome į ąstotį, kuriame puikavosi mūsų pagamintas limonadas. Konoras sužiuro į mudu su Stef, - tik pasižiūrėkite, stovi trys draugai ir grožisi savo gamybos limonadu.
Tiksliai po šių Konoro žodžių, Stef pasilenkė ir mielai nusičiaudėjo. Nusišypsojau.
- Atsiprašau, - atsitiesė ji, - aš alergiška draugystei.
Mudu su Konoru pratrūkome juoktis. Apsikabinau merginą per pečius ir prisispaudžiau prie savęs, Stef šypsodamasi taip pat pradėjo kikenti. Po kelių minučių stovyniavimo virtuvėje, Konoras čiupo ąsotį su limonadu, Stef susirado stiklines, o aš pagriebiau užkandžius ir mūsų trijulė nupėdino į namo kiemą. Ten patogiai įsitaisėme prie didelio stalo. Po kelių minučių poilsio, namo viduje pasigirdo riksmai. Visi trys nutilome ir atsisukome į jų pusė. Pro namo duris pas mus artinosi Nikolė, Sebas, Nojus ir Aleksas. Ketvertukas atrodė be proto piktai. Visų veidai buvo suraukti, akys svaidė žiežirbas.
- Kaip galite būti tokiais subingalviais? - šaukė Nikolė. Konoras, Stef ir aš persimetėm sutrikusiais žvilgsniais.
- Bus įdomu, - sumurmėjo greta Konoro sėdinti Stef ir susidėjo rankas ant krūtinės.
- Tu net nesistengi priimti kitų nuomonės, esi tikra dramų karalienė, - pakėlė balsą Aleksas ir Nikolė piktai dėbtelėjo į jį.
- Nekalbėk taip apie ją, - įsiterpė Nojus ir pirštu bėdė Aleksui į krūtinę, šis užvertė akis.
- Gana ją ginti, juk žinai, kad ji neteisi, - Sebas atsistojo tarp Nojaus ir Alekso. Nojus piktai prisimerkė.
Ketvertukas sustojo aplink stalą. Vienoje pusėje, už Stef ir Konoro, stovėjo Aleksas su Sebu, už manęs Nojus su Nike.
- Judu tiesiog mums pavydite, - šovė Nikolė. Sebas su Aleksu garsiai prunkštelėjo. Mečiau žvilgsnį į Konorą ir Stef, jiedu nejaukiai stebėjo kivirčą.
- Kad tik būtų ko pavydėti, - atkirto Aleksas.
- Patikėk, tikrai yra, - Nojus susidėjo rankas ant krūtinės. Jis šaukė tiesiai virš manęs, man paskaudo ausis.
- Pavyzdžiui tam, kad nuolat slepiesi už jos sijono? - Sebas parodė į Nikolę, ši aiktelėjo, - ar tam, kad neturi savo nuomonės, nes bijai, jog negausi galimybės ją dulkinti, jeigu tik jai paprieštarausi?
- Gana, - įsiterpiau, nes pajaučiau, jog situacija vis blogėja. Už manęs stovintis Nojus paplėkšnojo man per petį, susiraukiau.
- Na jau ne, šitie du elgiasi kaip mažvaikiai, - sušnypštė jis.
- Jūs visi elgiatės kaip mažvaikiai, - pastebėjo Stef. Džiaugiausi, jog ji taip pat įsiterpė, nes puikiai žinojau, jog dėl savo santūrumo Konoras nesikiš į tai. Įsiterps tik tada, kai tai bus būtina.
- Net nežinai, kas įvyko, - tarė Nikolė. Balsas atrodė aukštesnis, visada būna toks, kai ši pradeda pykti.
- Maloniai išgirsčiau, - tarė Stef ir atsilošė kedėje.
- Nike, nebūtina visus į tai kišti. Leisk jiems ilsėtis, nustok nuolat kurti dramą, - pavartė akis Sebas, išgirdau, kaip už manęs stovintis Nojus giliai įkvėpė.
- Bent kartą su savo problemomis susitvarkyk pati, - pritarė Aleksas.
Papurčiau galvą ir pasiėmiau ąsotį su limonadu į rankas. Nė nespėjau sureaguoti, kai Nojus čiupo ąsotį man iš delno ir šaukdamas sviedė visą jo turinį tiesiai į Aleksą ir Sebą. Tik Nojus neapskaičiavo to, jog jiedu stovi už prie stalo sėdinčių Stef ir Konoro į kuriuos pasipylė visas limonadas, nubirėjo ledukai, šlapi mėtos lapeliai ir žalios citrinos grėžinėliai. Ant Sebo ir Alekso nepateko nė lašo. Kiauriai permirkę Konoras su Stef staigiai atsistojo nuo savo kėdžių, visi vienbalsiu aiktelėjo. Konoras su Stef stovėjo iškėlę rankas ir žiūrėjo į savo permirkusius rūbus. Abiejų kūnais tekėjo limonado lašai, plaukai permirko, prie rūbų prilipo tie nelempti mėtos lapeliai. Staigiai atsistojau nuo savo kėdės ir atsisukau į Nojų su Nikę. Jiedu stovėjo pravertomis burnomis ir žiūrėjo į Stef su Konoru.
- Po velnių, Nojau! - ne savu balsu sušuko Konoras. Dar negirdėjau jo šaukiančio, jis pakėlė pykčio kupinas akis į Nojų.
- Tu gal proto netekai? Taigi ten krūva ledo! - šaukė Stef ir kratė savo marškinėlius, nuo kurių tekėjo šaltas skystis, - ir mes taip stengiamės jį gaminti!
Mano kūną akimirksniu užliejo pykčio banga. Negalėjau sulaikyti savęs ir net nesistengiau to daryti. Suspaudžiau kumščius ir atsisukau į Nojų, šis akimirksniu žengė tris žingsnius atgal.
- Neitai.., - išgirdau įspėjamą Stef balsą, bet ignoravau ją.
Mergina stovėjo aplieta lediniu limonadu, kai net nepadarė nieko blogo. Buvau pasiruošęs pulti. Tą ir padariau. Vos tik priartėjau prie Nojaus ir užsimojau, mano rankas sugavo Sebas su Aleksu. Spardžiausi, šaukiau ir muisčiausi, tačiau jiedu nepaleido manęs.
- Aš nužudysiu tave, Nojau, prisiekiu, - šaukiau, šis vėl žengė kelis žingsnius atgal. Išsigandusi Nikolė pasitraukė į šoną.
- Neitai, baik, - Stef apėjo stalą ir atsistojo prie manęs, - jie nevertas to.
- Esu tikras, kad net labai vertas, - Konoras susidėjo rankas ant krūtinės, tokio įsiutusio jo dar nemačiau.
Galiausiai baigiau muistytis ir Aleksas su Sebu paleido mane. Giliai kvėpavau ir spaudžiau kumščius prie šonų. Stef uždėjo ranką man ant peties.
- Prašau, - tyliai tarė ji nors ir pati gręžė Noju piktu žvilgsniu, - jeigu nužudysi jį čia, mum teks slėpti lavoną. Niekam to nereikia.
- Leisk likimui jį iškankinti, - įsiterpė Sebas.
- Stabdykit agresiją, žvėrys, - suklykė Nikolė ir sutrepsėjo kojomis.
- Stabdyk savo suknistą vaikiną, - sušukau atgal ir Nikolė susiraukė. Atsisukau į Nojų, - net neketini jų atsiprašyti, tiesa?
Nojus susidėjo rankas ant krūtinės ir pakeipė galvą į šoną. Žinojau, kad neatsiprašys ir mane tai dar labiau siutino. Norėjau suleist jam kelis smūgius į šonkaulius, bet Stef delnas man ant peties laikė mane, todėl nusikeikiau ir atsistojau atokiau nuo Nojaus, kad nepulčiau jo.
- Niekam nereikia jo atsiprašymų, - Konoras sužaibavo akimis.
- Jis neturi atsiprašinėti už tai, jog gynė mane, - įsiterpė Nikolė. Konoras užvertė akis, suskambo ant stalo gulintis jo telefonas, todėl šviesaplaukis nupėdino į kiemo kampą ir atsiliepė į skambutį.
- Galėtų bent už tai, jog jo taiklumas prilygsta nuliui, - atkirto Stef rodydama į savo šlapius marškinėlius, - ir pagaliau nustok dominuoti jūsų santykiuose, Nike. Leisk jam pačiam įterpt bent sakinį.
- Kodėl jūs apskritai kalbat su jais? - Aleksas numojo ranka į Nojų ir Nikolę, - tegul porelė gyvena savo rožinį gyvenimą.
- Mums visiems vertėtų atvėsti, - sumurmėjo Nojus. Stef garsiai prukštelėjo.
- Atsiprašau, bet į mudu prieš minutę atskrido kilogramas ledo. Nežinau kaip tau, bet man pakankamai vėsu, - sarkąstiškai atkirto ji ir taip pat atsitraukė nuo Nojaus su Nikole.
Mergina klestelėjo atgal į savo vietą, ant šlapios kedės ir delnu perbraukė per šlapius plaukus. Prie mūsų grįžo Konoras. Vis dar buvo piktas, bet pamažu rimo. Pastebėjau kaip giliai kvėpavo, negalėjau nustoti stebėtis tuo, kaip jis moka susitvardyti. Šito tikrai vertėtų iš jo pasimokyti.
- Diena jau sugadinta, todėl siūlau pabandyti ją išgelbėti, - tarė jis ir atsiduso, - draugai kviečia į vakarėlį. Galim nueiti su tais, kas nori.
Visi persimetė žvilgsniais. Vakarėlis skamba gerai, bet akivaizdu, kad nuotaikos jam neturėjo niekas. Tačiau visi žinojo, kad aplinkos pakeitimas praskaidrins atmosferą, nes kitaip riesimes iki pat vakaro. Konoras priėjo prie manęs ir Stef, jis smakru kinktelėjo į namą ir mes be žodžių nupėdinom ruoštis vakarėliui. Prie mūsų prisigretino Sebas ir Aleksas, o už jų lėtais žingsniais ėjo Nojus su Nikole.
a.ž. DRAMAA;) Ir meilos Stef bei Neito akimirkos
Sveiki sveiki, aš gyva, tik ruošiuos egzaminam. Ši dalytė yra vidutinio ilgio, norėtųsi ilgesnės, tačiau ji yra pereinamas istorijos etapas, todėl nematau prasmės ją labai užtęsti. Kitos dalies veiksmo vieta bus vakarėlis, todėl laukite, bus įdomu. Manau, kad įkelsiu greituoju metu, kad jums nereikėtų ilgai laukti. Tačiau laukiu jūsų komentarų bei pastebėjimų:))
Myliu <3 Jeigu laikote egzaminus, tai linkiu sėkmės ir pozityvo. Viskas bus puiku, kartu mes išgyvensime tą užknisantį laikotarpį:)