Cross ✅

39

Negaliu patikėti, kad taip nirštu. Juk pati nutariau būti su Loganu, nekreipdama dėmesio į jo praeitį. Nusirengiu rūbus ir griūnu į lovą. Tegirdėjau garsų trenkimą durimis, Loganas kažkur išlėkė. Gal aš per daug pasikarščiavau? Sugraibau telefoną iš rankinės, kurią atsinešiau jau vėliau, tada ir išvydau išeinantį juodaplaukį. Šridį nudiegė pavydas ir nerimas? Gal jis dabar kokios nors ilgakojės glėbyje? Vis bandau apie tai negalvoti, bet mintys pačios neleidžia man sudėti gluosto. Galų galiausiai susirandu Logano numerį ir paspaudžiu skambinimo mygtuką. Širdis daužosi lyg pašėlusi, kambaryje tegirdžiu smarkius širdies dūžius ir kvietimo signalą mobiliajame.

- ko? - atsiliepia piktas vyro balsas. Man net oda pašiurpsta. Mano liežuvis nebesiverčia, pristingu žodžių.

- ko reikia, Tessa? - balsas pasikeičia į ramesnį.

- kur tu? - nedrąsiai paklausiu ir pasimuistau pataluose.

- tuoj grįšiu, ko reikia? - išgirstu kažkokį moterišką balsą, bet Logano kvėpavimas man trukdo įsiklausyti. Tai jis tikrai pas kitą moterį?

- nieko, būk su kita, - dabar jau aš pagiežingu balsu tariu.

- Tessa... - nespėjus daugiau jam kažko pasakyti, numetu ragelį. Norisi telefoną mesti į sieną. Kvailė! Aš dar gailėjausi! Bet jis tik atsiradus progai nubėgo į kitos lovą! Kaip pykstu ant savęs. Bet gal ten ne jo sugulovė? Gal mama, ar sesuo? Pati prunkštelnu nuo savo minčių, vidury nakties tikrai ne pas mamas ir ne pas seses važiuojama. Nė nepajutau kaip skruostais pradėjo riedėti karštos ašaros. Kokių galų verkiu? Jis nevertas to. Atrodė, kad pagaliau nors akimirkai esu laiminga. Bet ką aš galiu tikėtis iš tokio vyro. Norėjau iš čia dingti. Iš šių namų dingti. Šią akimirką šviesios sienos dusino mane. Atistoju iš lovos. Iš spintos pagriebiu pirmus pasitaikiusius džinsus ir megztinį. Minutei sustoju, gal čia tik mano dar neišsiblaivęs protas? Kaip ten bebūtų, aš toliau tęsiau savo planą dingti iš čia. Toptelėjo mintis apie apsauginius? Gavę velnių už aną kartą jie bus akyli. Surizikuosiu. Ką galiu prarasti? Jau vilkėjau treningines kelnes ir megztinį, užsimaunu juodus sportbačius ir kažkokią rastą juodą striukę. Toje drabužinėje tiek rūbų, kad man net neužstringa tos striukės išvaizda. Visur aplinkui tamsu. Nedegiau šviesos, kad apsauginiai nepamatytų. Pasiimu telefoną ir piniginę. Išėjusi įsiklausau, ar nėra nieko namie. Lygtais tylu. Praveriu lauko duris, šaltas oras tuoj pat pasiekia mano veidą, priversdamas sudrebėti. Tyliai sėlinu šone takelio, kur neapšviesta. Galiausiai prieinu prie apsauginių būdelės kampo. Pažvelgiu pro langą, nieko nėra! Norėjau šokinėti iš laimės. Gal jie kur nuėjo? Galvoti nėra kada. Greitai prieinu prie vartų, bet tenka nusivilti. Jie užrakinti. Galbūt perlipčiau. Užsiropščiu ant išraižytų dekoracijų vartuose, jos atstoja laiptus. Tenka gerai palipėti, kad pasiekčiau viršų, o rankoje dar laikiau piniginę. Susvyravau, jau galvojau, kad nukrisiu. Atsargiai perkeliu vieną koją per viršų į kitą vartų pusę. Taip perkėlusi ir antrą koją, jau lipu žemyn, taia žymiai lengviau nei lipti į viršų. Paėjusi toliau nuo vartų, išsikvčiečiu taksi. Ir kur gi aš važiuosiu? Juk nė buto rakto neturiu. Gal nereikėjo man šitos nesamonės iškrėsti? Bet kai įsivaizduoju įpykusį Logano veidą, kai supras, kad aš ir vėl sugebėjau pasprukti, nuotaika pagerėja. Miestė užeisiu į kokią užeigą, kuri dirba visą parą. Isšiimu iš kišenės telefoną ir išsikviečiu taksi. Šaltis vis smelkiasi į mano kūną, o aš vis labiau drebu. Už gerų dešimt minučių pagaliau pasiroso taksi automobilis. Pažvelgiu į valandas telefone, jau dvi nakties, aš turbūt išprotėjau. Įsėdu į taksi. Pasisveikinu su maloniu žilstelėjusiu vairuotoju. Nors vieną kartą malonus vairuotojas. Paklausiu jo, gal jis žino kokių užkandinių, kurios dirba visą parą. Jis nepasinetęs ėmė vardinti visas jam žinomas. Paprašiau, kad nuveštų prie artimiausios. Jis linkteli ir mes pajudame. Svarstau, ar aš ne per daug mažvaikė? Atsirėmiu į šaltą langą, šie du mėnesiai mano nuvargino. Vos per du mėnesius, aš sutikau būti su juo, net nežinodama koks ji žmogus. Per šiuos du mėnesius patyriai daugiau adrenalino nei per visus savo gyvenimo metus. Manau reikėtų viską nutraukti, kol ne per vėlu. Noriu grįžti į universitetą ir pabaigti paskutiniuosius mokslo metus. Vėl pradėjo lyti. Londone tai nieko naujo. Mane iš minčių pažadina vairuotojo balsas.

- atvažiavome, panele, - žvilgteliu per langą. Neonine šviesa švietė "cofee&food" pavadinimas, neatrodė jis labai originalus, bet norėjau kažkur ramiai pasedėti. Sumokėjusi vairuotojui, palinkėjau geros nakties, nors tai ir skambėjo keistai. Greitai įbėgau į kavinę, kol manęs kiauriai nesulijo. Mane pasitiko jaukus kavinės interjeras. Dominavo juoda ir raudona spalvos, staliukai raudonos spalvos, o kėdės, nors labiau krėslai arba foteliukai, buvo juodos spalvos. Pastebėjau, kad ant kėdžių atlošų yra po antklodę. Pati sau nusišypsojau. Pagaliau priėjau prie jaunos merginos, kuro priiminėja užsakymus. Jos auskarai antakyje ir lūpoje suteikė blogiukės įvaizdį, plaukai nudažyti raudona spalva ir surišti į kasą. Neskaitant jos auskarų, jos veido bruožai atrodė mieli, jau įsivaizdavau, kokia ji miela be visų auskarų ir pankiško makiažo. Kaip visada per daug įsistebeiliju į žmones. Dabar ši mergina žvelgė į mane klausiamu žvilgsniu.

- labas vakaras, ko užsisakysite? - pasigirsta švelnus balsas. Aš visai tikėjausi kitokio balso. Sudraudžiu save pakaks galvoti apie jos išvaizdą.

- arbatos, - tarstelnu nė nepasisveikinusi. Kur dingo geros manieros? Šįkart nuvijau tai į šalį.

- kokios? - monotoniškai ji vėl paklausė. Bandžiau įžvelgti valgiaraštyje, kabančiame ant sienos, arbatų rūšis, sustojai ties man labiausiai patinkančia.

- mėtų, prašyčiau, - išsirinkusi pasakau, lėtai ištraukiu piniginę. Dar turėčiau turėti keliasdešimt eurų. Apsidžiaugu išvydusi, kad dar turiu pakankamai pinigų.

- ko nors dar? - suvedus į kompiuterį, ji vėl paklausia. Jos veidas atrodo beveik toks pat išvargęs, kaip ir mano.

- pyrago, - atsakiau, tai, kas pirmiausiai šauna į galvą. - išrinkite pati, kokio pyrago, man nėra skirtumo, - nespėjus jai vėl manęs kamantinėti pasakau. Raudonplaukė linkteli galva ir pasako kiek reikia susimokėti. Sumokėjusi, prisėdu prie staliuko, kuris arčiausiai ant sienos kamančio plokčiaekranio televizoriaus. Nusiimu nuo kedės atlošo antklodę ir apsikloju sau kojas ir kažkiek savo kūno. Įsistebeilijų į filmą, kurį rodo per televizorių. Nesupratau esmės, bet žiūrėjau, nes daugiau neturėjau ką veikti. Po kelių minučių pranešė, kad paruošta kava ir pyragas. Atsistoju ir griebiu nuostabiai kvepančios arbatos ir lėkštutę su pyragu. Jis rudos spalvos, turbūt šokoladinis. Padėkoju ir kimbu į pyragą. Prapjovusi nustembu, šokoladinis pyragas įdarytas uogų ir karamelės įdaru, įsidedu kasnelį į burną. Dieviškai skanu! Užsigeriu arbata, vos nesudejavau dėl nuostabaus skonio. Maistas nors kartą padėjo nors truputį pamiršti viską kas supa mane aplinkui. Atsidūstu ir vėl sutelkiu dėmesį į filmą.