42

2K 99 8
                                    

Prabundu nuo neaiškaus triukšmo, pramerkusi akis išvystu tarnaitę, kurios dar nesu mačusi. Ji pastebėjusi, jog prabudau iškart pasišalino. Logano galva pasvirusi ant mano peties. Greitai pašoku, juk reikia į darbą! Papurtau Loganą, šis neaiškiai kažką sumurmėjęs atmerkia akis.

- Kiek valandų? - Pati savęs paklausiu. Loganas pasižiūri ant riešo besipuikuojantį juodą laikrodį. Kada jis spėjo jį užsidėti? Jau dešimt, darbe reikia būti aštuntą, negi jis eina kada nori į darbą?

- Tau ir man reikia į darbą, - atsisuku į vis dar apsimiegojusį juodaplaukį ir griežtai konstatuoju faktą.

- Šiandien į darbą neisim, - sumurma ir vėl užmerkia akis. Norisi šliūkštelti vandens į veidą, kad atsikeltų.

- Kaip tai neisim? Juk tik vakar pasirodžiau darbe, o jau šiandien neateisiu? Taip negalima, - užprieštaravau ir atsikėliau nuo sofos. Bet tvirta ranka apsivijo mano riešą ir grąžino atgal ant sofos, į Logano glėbį. Jis sukrizena. Kas jam tokio čia juokingo?

- Va todėl tu man ir patinki. Kai pyksti atrodai labai karštai, - sumurma dar labiau suspausdamas mane savo glėbyje. Apsvaigstu nuo jo kvapo, bet bandau ištrūkti ir priversti Loganą atsikelti.

- Aš rimtai, man reikia į darbą, - griežtai tariu bandydama išsirangyti iš Logano geležinio glėbio.

- Šiandien važiuosim kai kur, o rytoj važiuosim į darbą. Ir jokių prieštaravimų, - Loganas griežtai ištaria ir atsistoja nuo sofos kartu su manimi.

- Kur važiuosim? - Pagaliau ištrūkstu iš Logano gniaužtų ir atsistoju pilnai ant pūkuoto kilimo. Pradedu rankioti traškučių pakelius, bet Loganas mane sustabdo.

- Juk yra namų tvarkytojos, - suima mano ranką ir ima kažkur vestis.

- Man juk nesunku, - spėju ištarti prieš išeinant iš svetainės. Netrukus atsiduriame mano kambaryje. Prigula ant mano lovos.

- Kur važiuosim? - Dar kartą paklausiu, bet juodaplaukis tik šelmiškai šypteli.

- Pailsėt, - tingiai nusišypso ir užmerkia akis. Ar jis ruošiasi miegot?

- Juk reikia dirbt? Beto man reikėtų ir pasimokyt, noriu baigti paskutinius mokslo metus su gerais pažymių vidurkiais. - Susiraukiu ir prisėdu šalia gulinčio psunuogio Logano. Jis atmerkia akis, kilstelna antakį, bet ir vėl užsimerkia.

- Nusamdysiu tau privatų mokytoją, juk praėjo jau pusantro mėnesio, - jam ištarius net nustebau. Tiek mažai laiko, o aš jau jo glėbyje? Juk nekenčiau jo visa esybe vos jį pamačiau.

- Man nereikia, kad švaistytum pinigus privatiems mokytojams, jeigu reikės pati jį nusisamdysiu iš savo algos, - paprieštarauju. Nespėju sureaguoti kaip Loganas staigiai atsimerkia ir tvirtomis rankomis užsikelia ant liemenio. Spygteliu gal kiek per garsiai, nes netrukus pasigirsta beldimas į duris. Pasakiusi, kad man viskas gerai, nesulaukiu netikėtų svečių į kambrarį. Nuo Logano veido nedingo kvaila šypsena.

- Galvoji man reiškia kažką keli šimtai dolerių? - Arogantiškai pareiškia, jis vistiek lieka šikniumi.

- Man taip. Tiek pinigų tikrai nesimėto ant kelio, - nulipu nuo juodaplaukio, nuo ko sulaukiu pikto žvilgsnio.

- Gerai, galėsi mokėti iš savo algos, šiandien pasirūpinsiu, kad pinigai atsidurtų tavo banko sąskaitoje. Na, o dabar ruoškis. - Atsistojo nuo lovos ir žengė kelis žingsnius link durų dar atsisukdamas į mane.

- Nesuprantų, ką man čia ruoštis? - Panardinu veidą į pagalvę, tikėdamasi išgirsti atsakymą.

- Tiesiog įsimesk būtiniausius rūbus ir daiktus, kurie tau svarbūs, - išdėstęs palenkia durų rankeną. Negaliu atsigrožėti vaizdu, kaip juda nuogi nugaros raumenys.

- Kur mes važiuosim, kad man net rūbų reikia pasiimti?

- Per daug klausinėji, Teressa, - mirktelėjo ir paliko mano kambarį. Pasitrinu neišsimiegojusias akis. Pastaruoju metu lieku beveik be miego. Už kelių minučių pas mane prisistatė tarnaitė, ta pati, kurią mačiau ryte. Ji pastatė lagaminą ir atsisveikinusi išėjo. Lagaminas buvo tuščias, skirtas būtent man susidėti daiktams. Pavargusiu kūnu nušliaužu iki didelės ąžuolinės spintos. Išsitraukiu dvejus džinsus, treningines kelnes, marškinėlius ir beabejo savo didelius megztinius. Susidėjusi apatinį trikotažą ir kelias kojinių poras galvojau, ko man gali dar prireikti. Įsidėjau šampūną, dušo želę ir dantų šepetuką. Pati apsirengiau juodus džinsus ir juodą megztinį. Nieko naujo. Apsiaviau patogius kedus. Susišukavau plaukus ir supyniau juos į kasą. Kur mes keliausim? Kiek laiko ten būsim? Ar man patiks? Daugybę klausimų užplūdo mano galvą, bet į juos aš nepajėgi atsakyti.

Į kambarį įėjo Loganas, pastebėjau, kad nužiūrėjęs mano aprangą pats sau šyptelėjo. Teks priprast prie manęs.

- Vis dar nepasakysi, kur vykstam? - Jis apsirengęs kasdieniškai. Juodus džinsus, juodus marškinius ir juodą paltą. Atrodo, kaip pats šėtonas. Juodi kaip rašalas plaukai padraikai plaikstėsi ant kaktos, bet man tai patiko.

- Ne, - nusišypsojo ir pamojo, kad eičiau šalia jo. Pagriebiau paltą, nors ir supratau, kad jis visiškai netinka prie mano aprangos.  Loganas perėmė iš lagaminą akivaizdžiai patenkintas, kad ne pati užsispyriau nešti lagaminą, kaip pirmąjį kartą. Mūsų jau laukė vairuotojas, pasirėmęs į juodą Bentley automobilį. Pasisveikinęs su mumis, jis įkėlė abiejų lagaminus. Sulipome į automobilį ir pajudėjome. Mano galvoje dūzgė šimtai minčių. Pilve spurdėjo nerimas, nes net neįsivaizdavau kur vykstam.

- Ar vis dar nesiruoši pasakyti, kur keliaujame, - Loganas mąsliai žvelgė pro langą ir tik po mano klausimo pasuko galvą mano pusėn.

- Ne, - šyptelėjo puse lūpų ir perbraukė man per šlaunį. Pašiurpau, bet tik šyptelėjau pačiai sau. Likusią kelionės dalį tylėjome. Dar labiau sunerimau, kai artėjantį oro uostą. Aš dar niekada nesu skridusi lėktuvu. Mano kūną pamažu užliejo baimė, bet išorėje stengiausi išlikti rami. Automobilis sustojo, o aš likau automobilyje. Tik kažkur giliai mintyse išgirdau Logano balsą. Lėtai išlipau ir atsisveikinau su vairuotoju. Pasiėmiau lagamino rankeną į savo delną. Stebėjausi, kad nėjome pirkti bilietų. Loganas liepė sekti paskui jį, ant pakilimo tako pamačiau didelį, bet mažesnį nei keleivinį lėktuvą. Mus pasitiko pilotas ir pasisveikino su Logano, o tada ir su manimi. Turbūt neatrodžiau labai draugiškai, nes mano veidas pilnas nerimo ir mažos baimės. Lagaminai kažkur dingo, bet aš net nepastebėjau kas juos nunešė. Lėktuve nebuvo nieko. Ir vidumi jis nepriminė keleivinio. Mačiau tik kelias sedynes su staliukais ir baru. Pastebėjau dar dvejas duris. Atsisėdau į vieną iš sėdynių ir prisisegiau. Juodaplaukis atsisėdo priešais mane, bet diržo nesisegė.

- Palauk, - susirūpinusiai pažvelgė į mane. - Ar esi skridusi? - Pasilenkęs paklausė. Aš tik nervingai papurčiau galvą. Šis atsistojo ir atsisėdo priešais mane suimdamas mane delną. Nusišypsojau, kad nepaliko manęs likimo valiai. Įdomu, kur gi mes skrendame?

Cross ✅Onde as histórias ganham vida. Descobre agora