Cross ✅

5

Stvoviu akis įsmeigusi į sieną, esu prie kažkokių durų, o už manęs piktas buldogas. Šaunu. 

- Atsisuk kai su tavimi kalbu, - nugara nuvilnija begalo piktas Logano balsas. Lėtai atsisuku ir nusuku akis į žemę.

- Pakelk akis! - Krūptelnu, dabar jau aš rūščiai pasižiūriu tiesiai vaikinui į akis, regis jis truputį nustemba mano piktumo, bet tik sekundėlę. Ar jis visada toks piktas?

- Aš atsiprašau, laukiau kol atnešite dokumentus, bet jų man nieks nesiskubino nešti. Tad nusprendžiau pati jus susirasti. - Žvilgsnį vėl nusuku kitur, svarbu tik ne į šitą monstrą.

- Savo sprendimų čia neturi. Esi kontroliuojama manęs ir klausai bei vykdai mano paliepimus, supratai? - Cross'as pradeda žingsniuoti link manęs, išsigandusi pradedu trauktis kol nesusiduriu su siena. Iškart prisimenu visus filmus kur toks prirėmimas prie sienos baigiasi visai gerai. Bet čia ne filmas. Loganas prisiartina taip arti, kad net sulaikau kvėpavimą. Stengiuosi kuo pikčiau į jį žiūrėti, bet rodos jo tai neveikia.

- Dar kartą tave čia pamatysiu, neatsakau už savo veiksmus, - jis prispaudžia mane prie sienos taip stipriai, kad dabar negaliu kvėpuoti iš tikrųjų. Sukaupusi visas jėgas pastumiu tą storžievį ir kuo greičiau  nulėkiu į savo kambarį. Na ir drąsumas Tessa, dabar jis tave tikrai atleis. Nulėkiu į savo kambarį kiek įkabindama, įėjusi randu krūva aplankų ant stalo. Ėmiausi darbo. Vis dėliojau ir rūšiavau, laikrodis jau rodė pusę dvylikos, net nepastebėjau kaip laikas praskriejo. Apžvelgiau visas bylas ir dokumentus, buvo likę dar daug. Tęsiau darbą nors akys jau merkėsi. Nenorėdama užmigau.

Brrr... Įkyrus žadintuvo garsas žadina mane. Pramerkiu sulipusias akis. Pašoku nuo nepatogios kėdės. Juk aš nepabaigiau visų dokumentų tvarkyt, tas monstras mane nudės. Nusiprausiu ir žvalesne galva viską pabaigsiu. Nužingniuoju pūkuotu kilimu link spintos, išsitraukiu juodas treningines kelnes, marškinėlius trumpomis rankovėmis ir apatinį trikotažą. Savo. Jo nupirktų apatinių tikrai nedevėsiu. Įeinu. į erdvų vonios kambarį, nusirengiu drabužius ir sumetu juos į skalbinių dėžę. Atidarau dušo kabinos duris ir įlipusi pasileidžiu vandenį. Kūnas iškart suglemba. Išsitrynusi kūną žele kruopščiai jį nusiplaunu ir išsitrinkiusi galvą užsuku vandeniu ir lipu iš šiltos kabinos. Kūną išsyk sukausto šaltis, nieko nelaukdama griebiu minkštą rankšluostį ir apsiglebiu juo kūną. Apsirengusi apatinį trikotažą pastebiu, kad neatsinešiau megztinio, kadangi dar labai tingėjau renktis ir plius užrakinau kambario duris, apsijuosiu kūną rankšluoščiu ir greitai nutipenu link spintos. Išsitraukiu juodą per didelį man džemperį. Aš juos myliu.

- Tu nepabaigei darbo, - ne iš kart susigriebiu, kaip šaltas Logano balsas perskrodžia mano kūną. Iš išgąsčio paleidžiu rankšluosčio kraštus. Lėtai atsisuku. Jis stovi sukryžiavęs rankas, lengvai atsirėmęs į stalą. Kaip visada buvo su kostiumu ir puikiai sutvarkytais plaukais. Jaučiu jo deginantį žvilgsnį, greitai pasilenkiu ir sugriebiu nelemtą rankšluostį ir vikriai juo apsigaubiu. Nuraudau. Nors ne, turbūt dabar atrodau kaip burokas. Kaip jis čia pateko!?

- Visai neblogas pasirodymas, bet manęs taip nepaveiksi, - priėjęs sušnibždėjo į ausį. Man pašiurpo oda, pastūmiau vaikiną. Įbėgau į vonios kambarį, girdžiu kaip jis nusikeikia ir išeina iš kambario garsiai trenkdamas durimis. Bandau nuraminti savo netolygų kvėpavimą. Aš dabar visiškai nesijaučiu saugi, juk jis puikiai pateko į mano užrakintą kambarį. Ko dar laukti? Gal kur ir kameros paslėptos? Būtų šaunu. Sarkazmas, vienintelis mano geriausias draugas. Nubėgu atgal į kambarį apsirengiu savo juodą džemperį, jis man aiškiai didokas. Užsimaunu treningines kelnes ir savo pūkuotas šlepetes. Plaukus susirišu į netvarkingą kuoduką. Sudrėkinu veidą kremu ir palieku vonią. Tikrai nesidažysiu, net nesiruošiu kažkur eiti. Pasitrynusi pakankamai pavargusias akis vėl sėduosi prie stalo ir pabaiginėju pradėtą savo darbą.

Pagaliau viską padariau. Jau rodo penkias vakaro, akys pavargusios nuo darbo vėl ima merktis. Atsistojus nuo kančia virtusio stalo, nužingsniuoju į virtuvę ko nors užkąsti. Randu senyvą moteriškę besisukančią virtuvėje.

- Laba rytas panele, gal jo nors norėtumėte, aš greitai galiu pagaminti, - greitai išsakė mane pamačiusi, nusišypsojo šilta šypsena ir akimis parodė sėstis ant aukštos baro kėdės.

- Nesivarginkite, man tiks bet kas, - taip pat šiltai jai atsakau. Moteris matosi jau pagyvenusi, tai rodo žilas pluokų kuodas ir veidą išvagojusios raukšlės. Ji gana nustebo nuo mano šilto ir mandagaus elgesio. Moteris priėjo prie šaldytuvo ir ištraukė kažkokį indėlį. Priėjusi prie mikrobangės įkišo jį pašildyti.

- Koks jūsų vardas? Noriu su jumis susipažinti, - stryktelėjau prie kėdės ir priėjusi prie moteriškės.

- Aš Rita, ir vadink mane tu, aš jau nesu tokia sena, - nusijuokė ir atkišo ranką pasisveikinti.

- Aš Tessa, malonu susipažinti, - paspaudžiau šiltą ranką.

- Vaikeli mano, ar Loganas tau net valgyti neleidžia? - piktai pažvelgė į mano ganėtinai nepavalgiusį kūną.

- Viskas gerai, tai aš dirbau ir savimi nepasirūpinau, - nežinau kodėl, bet ėmiau ginti tą šiknių, nenoriu daugiau prisivirti košės.

- Aš jam gerai įkrėsiu, - grėsmingu balsu tarė, bet netrukus pati praliupo juoktis, tas balsas skambėjo ganėtinai juokingai. Supypsėjus mikrobangei, Rita ištraukė indėlį ir padėjo ant stalo.

- Tai mano gaminta vakarykštė lazanija, tikiuosi patiks, - šyptelėjo padavusi šakutę. Mikliai kibau į darbą. Ir galiu pasakyti, skonis buvo pasakiškas! Skanesnio maisto gal net nesu ragavusi. Bet ir pasirinkimo didelio neturėdavau, iš stipendijos ir menkos algos vos išgalėdavau už bendrabutį susimokėti, tad prabangesnio maisto už užpilamas sriubas ar šaldytas picas net neįpirkdavau. Viską sukirtusi atsistojau ir išsiploviau lėkštę.

- Buvo labai skanu, ačiū, - padėkojau.

- Man smagu, kad valgai, dažniausiai šiuose namuose maistą reikia išmesti, nes tas ponaitis grįžta pavalgęs arba apskritai nebūna alkanas.

- Jis šiknius, - sušnabždėjau, Rita tyliai prunkštelėjo. Gal nederėjo taip nemandagiai apie jį kalbėti, bet tas juodaplaukis to nusipelno.

- Tikrai taip, bet kartais jis moka būti linksmu.

- Na jei taip, abejoju ar kada jį tokį pamatysiu, - tariau su nuslėptu liūdesiu.

- Tikėkimės, kad pamatysi, - nusišypsojo.

- Aš jau einu, ačiū už viską, - nejaukiai pasimuisčiau.

- Nėra už ką širdele, ateik kada tik nori. - Ties tais žodžiais išgirdau garsius žingsnius, o ne.

- Apie ką judvi čia kalbate? - kaip visada pasigirsta šaltas ir arogantiškumo persmelktas Cross'o balsas.