Cross ✅

31

Teressa*

Pramerkusi akis, jas staigiai užmerkiu, dienos šviesa per daug akina, nors ir debesuota. Rankomis tikiuosi paliesti Loganą, bet prie manęs nieko nėra. Turbūt dar ryte dingo ir galvoja ką man prišnekėjo būdamas girtas. Jam turėtų būti siaubingos pagirios. Atsikeliu ir nužingsniuoju iki vonios kambario nusiplauti veido. Susišukavusi plaukus palieku kambarį vis dar su marškinėliais ir šortais. Tyliai pradedu lipti didžiuliais laiptais. Pabeldžiau į juodo medžio duris, bet atsako nesulaukiau. Palenkiu rankeną ir praverkiu duris. Išsigąstu. Labai. Prieš mano akis išdygsta nebe Loganas, bet grėsmingas karys.

- Loganai? - netvirtai paklausiu. Per kaukę ar kaip tai vadinasi, matau tik jo akis, jis gana nustebęs.

- ko nori Teressa? - atžagariai atšauna. Kaip pas jį gali būti tokios nuotaikų kaitos?

- Aš..Aš.. Ai, nieko, - pradedu mikčioti, bet galų galiausia pasiduodu ir apsisuku išeiti ir paklikti Loganą vieną. Loganas sugrieba mane už riešo, atsisuku. Jis paslenka savo kaukę, kad matytusi veidas ir priglaudžia lūpas prie manųjų. Švelniai spausdamas mane prie savęs, nesitikėjau to, bet džiaugiuosi. Atsišlieju, kai kolidoriuje išgirstu žingsnius, daug žingsnių. Netrukus durys prasiveria, už jų visas būrys vyrų, tokių kaip Loganas ir apsiginklavusių. Nieko nesakiusi Loganui prasibraunu pro šiuos kalnus, kurie maloniai praleidžia mane ir dingstu į savo kambarį. Esu gana sutrikus. Ar jie vykdys dar vieną misiją? Pastebiu, kad namuose nė gyvos dvasios, pro langus pažiūrėjusi net apsauginių neišvystu, turbūt niekam negalima pamatyti šių vyrukų. Bet Loganas juos man parodo, ar nebijo, kad galiu kažkam išduoti? Bet kam gi aš išduočiau? Ironiškai pati į save žiūrėjau. Pralekiant pro virtuvę pasiėmiau sausų pusryčių, nežinojau, kad Loganas juos valgo, arba paprasčiausiai šie namai turi visokio valgio. Grįžusi į kambarį įsijungiu kompiuterį ir įsijungiu pirmą pasitaikiusį filmą. Širdyje vistiek neramu dėl Logano, kas jei jam kažkas atsitiks? Kodėl jie susirinkimus šaukia ne kažkokioje slaptoje bazėje, o gana visiems matomuose Logano namuose? Tokie ir panašūs klausimai vis nepaliko mano galvos.

Loganas*

Velnias, mano kariai pastebėjo ją.

- Ar čia ta pati mergina, kurią gelbėjome? - Maiklas priėjęs paklausia. Kiti kariai susigrūda į kamabriuką, kur renku susirinkimus. Na ta patalpa galėtų būti didesnė.

- taip, - paprastai atsakau, bet nujaučiu, kad negerai dariau, kad parodžiau jiems ją.

- ką ji veikia tavo namuose? - Maiklas sukryžiuoja rankas ties krūtine.

- ji mano praktikantė, kuria buvo ir prieš pagrobimą, - nuo lovos pakeliu radijo stotelę, lyg jau nekreipdamas dėmesio ką sakys mano kolega.

- žinai, kad jausmai trukdo operacijai? Ypač kai tu mūsų vadas, - Maiklas ima mindžikiuoti nervindamasis.

- kokie jausmai? Nejaučiu aš jokių jausmų, - meluoju. Turbūt jaučiu Teressai, ko negaliu paaiškinti. Tiesiog bandau tai iš visų jėgų neigti, bet tiesos ilgai neslėpsi.

- gali meluoti sau, aš žinau ką mačiau, - Maiklo žvilgsnis suaštrėja. Vyras nusigrežia ir nueina į tą pačią patalpą, kur suėjo visi kariai. Tyliai nusikeikiu, nereikėjo čia rodytis Teressai. Sugraibau radijo stotelę ir susisieku su vadovybe, jų tiesioginius įsakymus turiu vykdyti. Nustatyta, kad priešo dydis iki būrio dydžio, tai maždaug iki keturiasdešimt žmonių, mūsų yra mažiau, bet mes geriau apmokyti. Netrukus gavau gerą žinią, kad maždaug pusę priešo būrio jau išžudyta, bet mūsiškių irgi daug padėjo galvas, dabar pats metas įsikišti mums. Įtariu, kad tai eilinė teroristų grupuotė griežianti dantį ant  Anglijos ir Amerikos. Prisikabinu radijo stotelę ir pats neuinu į kambariuką.

- tai turbūt eilinis teroristų išpuolis prieš mus, kiek žinome pusę jų jau negyvi, gali būti, kad aktyvūs vis dar dvidešimt arba mažiau. Kilmė turbūt arabiška, kaip dažniausiai būna. Veiksmo planą pranešiu vietoje vertindamas situaciją, kadangi jie puola lauke, tai nėra daug priedangų. Nėra galimybės atsiūsti palydovinę arba iš viršaus fotografuotą nuotrauką, žvalgus greitai nudėtų iš viršaus. Žinau, kad žvalgų būrys bus pasislėpęs ir stebės situaciją ant žemės ir mums raportuos, tai turėtų mums palengvinti darbą, paakubėkime, kol tie asilai visų neišžudė. Visi būnate ypač atidus ir atsargūs, nežudote be reikalo, mums bent kelių reikės gyvų. Šunsnukiai jau nemažai išguldė karių, keliaukime įkrėsti jiems į kailį. - Pranešęs informaciją liepiu visiems užsidėti kaukes ir šalmus, viską prisitvirtinęs išjudu su kitais. Akimis dar apmetu kolidorių ir virtuvę, Tessos nematyti, taip ir geriau. Visi sulipame į du juodus furgonus. Kol važiuojame aš surenku automatą ir kuklosvaidį, abu užtaisau, tai padaro ir likusieji vyrai. Tepadeda mums Dievas.

- tamsta, būsime už penkių minučių, paleisiu jus dviejų kilometrų spinduliu, kad būtumėte mažiau pastebėti, - pranešė vairuotojas, kuris dažniausiai kordinuoja mūsų išlipimo vietą ir sąlygas. - Bazę supa miškas, nėra labai tankus, jus vistiek pastebės, kiek galite pereikite mišą nepastebimi, tada staigiai pulkite, taip išsaugosite daugiau gyvybių, - pridūrė.

- supratau, šanuolis, - pagyriau, šis vaikinas tik neseniai pradėjo dirbti, bet turi geras smegenis. Nuslopinau visas kylančias emocijas, per tokias operacijas privalau išlikti šalto proto.

- jau, - pranešė vairuotojas. Staigiai atidariau duris ir išokau iš važiuojančio automobilio, paskui mane dar penkiolika vyrų, su kitais susitiksime miške. Nebyliais ženklais parodžiau visiems pasilenkti ir judėti į mišką. Po kelių minučių išvydau savo likusius karius, pagal saugumo ženklą atpažinau, kad tai jie. Visiems liepiau isšidėstyti į savo pozicijas, kurias pranešiau, dar furgone. Žvalgai susiekę radijo ryšiu pranešė apie esamą situaciją, ji gana nepakitusi. Miškas jau vis retėja, tuoj pasimatys bazė. Pranešiau vadovybei, kad priartėjau prie objekto ir paprašiau leidimo pulti. Gavęs leidimą pasiėmiau dešimt karių ir staigiai išlindau iš miško. Iškarto pasigirdo šūviai, tik penki būvo šioje pusėje, tad greitai nudėjome juos. Kitiems vyrams liepiau apeiti iš visų pusių. Po kelių minučių vėl pasigirdo šūvių garsas. Apieškojęs pačią bazę radau tik vieną, pats pasidavė, tai jau gerai. Palikau vieną iš karių su juo. Pats nubėgau apžiūrėti kaip sekasi kitiems, su jais Maiklas, žinau, kad jis moka taip pat galvoti kaip ir aš, patikiu jam karių gyvybes. Pasislėpiu už kampo, už manęs tupi dar devyni vyrai. Staigiai išlendu, nieko nepamatau, tik kūnus, teroristų kūnus.

- gana greitai susidorojome, galvojau bus sunkiau, - Maiklas priėjo ir lengvai trinktelėjo per petį.

- kiek gyvų, kiek mirusių? - dar kartą akimis peržvelgiau teritoriją.

- mirusių keturiolika, tuos, kuriuos nudėjome ne mes, jau išgabenti. Gyvų penki, man atrodo, kad vienas dar turi kažkur slėptis, - Maiklas tvirčiau suima savo ginklą.

- jis už tavęs, - išgirdau vieno iš karių rėkimą, staigiai atsisukau, peilis susmigo man į pilvą, Maiklas staigiai nušovė teroristą. Subėgo likę bazės kariai, atbėgo paramedikai.

- nebandyk atsijungti, kas rėks ant mūsų? - kažkur aptemusiame prote girdėjau Maiklo balsą ir karių žodžius, bet dabar nenorėjau į tai susikoncentruoti. Akys pamažu merkėsi, seniai buvau smarkiai sužeistas. Prieš akis išnyra Teressos veidas, suprantu, kad tai tik vaizduotė. Šįkart dar noriu pamatyti jos tyrą veidą, rudus plaukus ir tas akis. Džiaugiuosi, kad šiandien dar spėjau pajusti jos lūpų skonį. Vaizdas ėmė lietis, akyse visai užtemo.