Ji modelis.
Jis garsios grupės narys.
Ji negali atsiginti vaikinų dėmesio.
Jis negali atsiginti merginų dėmesio.
Ji nesidomi muzikos industrija.
Jis nesidomi mados industrija.
Jie abu visada eina iškėlę galvas todėl, net nepastebi parduotuvių lenty...
--- Viskas prasidėjo kažkaip neaiškiai. Matau save. Lyg svetima kūną, bet viską jaučiu. Esu kažkur, bet ir stoviu tamsoje.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Žinau jog esu ne viena, ir čia toks kvapas. Dvokia,smirda mirtimi ir degėsiais. Tamsa, dvokas ir tas nepaliaujamas jausmas jog esu ne viena. Bet nieko negaliu įžiūrėti. Kol kažkaip ,viskas tapo ryškiau. Juodi degėsiai, dūmai, apdegusios mano šeimos nuotraukos. Aš žinau kur esu. Tai mano namai. Ir aš žinau kas yra su manimi. Iš tamsos kaip iš pragaro, vis po truputį ryškėjo siluetas. Karlas. Miręs žmogus. Jo kūnas jau pradėjo pūti, kirmėlės ir tarakonai lindo iš jo odos. Jis vis artėjo link manęs ir galiausiai sugriebė už riešo. Norėjau kažką padaryti bet negalėjau, mano kūną tiesiog suparalyžiavo, judėjo tik kojos,nes jis norėjo kad jos judėtu. Mums einat vaizdas keitėsi, tarsi atsuktum filmą atgal. Sudegę baldai nebebuvo sudegę, nebebuvo dūmų kvapo. Viskas grįžo į savo vietas. Lovose miegojo tėvai ir brolis su sesę. Jie kietai miegojo ,bet iš kažkur atsirado Karlas. Ne tas miręs žmogus šalia manęs,tas kuris jis buvo prieš mirtį, psichopatas. Juodi drabužiai, benzino kanės ir degtukai. Jis lėtai pylė skysti,taip nepažadindamas jų. Norėjau rėkti, klykti,norėjau kad jie pabustu. Bet man nepavyko. Tyla ir toliau zvimbė kambarį. Aš mačiau kaip jis tapati padarė ,visuose namuose. Galiausiai Karlas priėjo mano kambarį. Aš vis dar blaškiausi lovoje, nemiegojau. Atsimenu kaip prastai ta naktį miegojau. Jis šiek tiek pravėręs duris stebėjo mane. Galiausiai jis išėjo, išėjo ir sustojo tik prie koridoriaus kurme buvo tėvų ir sesės bei brolio kambariai, uždegė degtuką ir šaltakraujiškai uždegė juos. Po kelių akimirkų tyla nutraukė klyksmai ir šaukimas, dūsimo ir degimo garsai. Garsai kaip miršta visi jie. Man prieš akis buvo jų akys,akys kai jie miršta, jų veidai kenčiantys nuo skausmo, vaizdas kaip kūnai spurda ir vartosi dėl deginančio skausmo. Norėjau verkti, rėkti klykti. Nenoriu to matyti. Nenoriu. Visas skausmas grįžta,atrodo kad degu ten su jais jog mirštu jog pūnu, ta smarvė sklinda nuo manęs,kirmėlės ir tarakonai lenda iš manęs. Miręs žmogus,Karlas stovėjo prieš mane, žvelgė į mano akis.
- Susitiksim pragare.- jis nusišypsojo man ir pradėjo purtyti. Rėkiau, pagaliau galėjau. Rėkiau, verkiau bandžiau patraukti jo rankas nuo savęs, mirties rankas. Mano balsas tapo vis ryškesnis ir garsesnis.
- Gigi.- jo šlykštus balsas skambėjo mano ausyse.- Gigi. ---
- Meile atsimerk čia tik aš. - tai nebebuvo Karlas. Kimus balsas ir jausmas kaip esu purtoma. Nedrąsiai pramerkiau akis.- Meile aš čia,tai tik sapnas.- tai Harry. Puoliau jam į glėbį ir sukūkčiojau. Tai tik sapnas. Bet viskas buvo taip tikra,skausmas, skausmas kurį jaučiu ir dabar. Viskas tarsi grįžo man į galva. Tai apie ką negalvojau ištisas savaitę viskas grįžo. Nebegalėjau kvėpuoti. Dar niekad nesijaučiau tokia sušalusi ir sustingusi. Tarsi tik dabar būčiau suvokusi,jie visi mirę. Jie mirę. Mano šeima mirusi. Niekada nebegrįš. Jie mirę, pasmerkti amžinam skausmui, šalčiui ir neteisybei, mirę mirę mirę mirę mirę. Aš tyliai verkiau. Garbanius buvo su manim. Jis verkė viduje. Manau.
