Snapchat/BAIGTA

59.

Gigi pov.

Gyvenimas užknisa.

Smūgis.

Viskas mane erzina.

Smūgis.

Tas prakeiktas teroristas.

Smūgis, smūgis, smūgis.

Noras nužudyti jį.

Smūgis.

- Užjaučiu ta padarą.- sustojau daužiusi bokso kriaušę ir pažvelgiau į mane stebintį Džeremi.

- Ar yra žinių? - paklausiau ir nusisegiau tvarsčius nuo rankų. Mano nuo prakaito šlapi plaukai krito ant veido, todėl užkišau nepaklusnias sruogas sau už ausų ir prisėdau ant šaltu, sporto salės grindų. Tai Džeremio sporto klubas įrengtas ,jo namo rusije.

- Tiesa sakant taip. - staigiai pakilau nuo žemės. Kūną nukrėtė elektros srovė, keršto noras iškart pradėjo deginti mano venas. - Tai vyras. Iš tikrųjų jis truputį susipykęs su proteliu. Turėtum pamatyti jo namus. Ten yra palėpė, kuri išklijuotos tavo nuotraukomis. Jis pamišęs dėl tavęs, tikras maniakas. Buvo šlykštu, net negalėjau susilaikyti ne davęs jam į galvą.- negaliu patikėti. Pagaliau surastas tas išgama,ir dar jis nesveikas.

- Kas jis? Kur jis? Kada spėjot nuvykti pas ji? Kodėl be manęs? Tikuosi neužmūšei jo, nes tada aš nužudysiu tave,prisiekiu.

- Ei ramiau. Ne tiek daug klausimų vienu metu. - jis pasikasė pakaušį.- Jo vardas Karlas Bilas. Manau tu pražysti jį, jis iš Londono gyvena visai netoli tavęs,turi kepyklą. Radom jį vakar, nuskridau savo lėktuvų su savo pakalikais ir patikrinau ar tai tikrai jis. Jis vis dar gyvas,tiesiog su sulaužyta nosimi.- o Dieve. Tai Karlas. Vaikinas pamišęs dėl manęs. Vaikinas iš kurio kepyklos gaudavau nemokama maistą. Šventas šūde tas neveikas idiotas. Aš visad žinojau, kad jis pamišęs dėl manęs, bet kad taip. Pasmaugsiu jį savom rankom. Prisiekiu savo plakančią širdimi.

- Tu nuostabus žmogus. Aš pervesiu į tavo sąskaita dar tiek pat pinigų kiek jau gavai. Netruko taip ilgai surasti ta slieką.

- Tu sumokėjai man devinženklia suma tam, kad surasčiau tą išgama, duok svarą ir aš jį nužudysiu.

- Tai padarysiu aš. Jis matys mane paskutinį kartą, o aš pagaliau pamatysiu kaip demonas sugriovęs mano gyvenimą maldauja manęs jog pasigailėčiau jo.

- Aš nesiginčysiu. Bet leisk tave palydėti,įsitikinti jog viskas klostysis pagal planą ir kad neliks įrodymų jog tai tavo darbas. Kameros ,Londono pareigūnai, viskuo pasirūpinta. Tu nuaini ten atemi jo guvybe ir būni laisva.- jis žvelgė tiesiai man į akis.- Tik prisimink nužudyti kažką, nesvarbu ką, pirmą kartą gyvenime nėra lengva. Tu prarasi dalį savęs ,savęs kuria jis pasiims su savimi. Tu niekad nebebusi tokia kokia buvai anksčiau ir gyvenimas apsivers aukštyn kojom.

- Man nesvarbu niekas, dagiau. Jis mirs bet kokiais atvejai vienas arba su manim.

**-*

Toliau viskas klostėsi labai greitai. Londone atsiradome jau sutemus,prie namo buvome beveik vidurnaktį. Benzino kanistrai ir degtų dėžutė buvo mano rankose,o vyrukai stovėjo už nugaros. Dar niekad gyvenime nesijaučiau tokia pilna gyvybės. Viskas manyje verda kerštu, kraujas kunkuliuoja. Nieko nejaučiau taip stipriai,kaip neapykantos ir keršto šiam įsigimeliui. Patekti į to pciho namą padėjo Džeremio pakalikas išlaužęs duris. Jie visi liko lauke o aš kaukšėdama savo aukštakulniais leidausi į žmogžudžio rūsį. Tikrai nenustebau jog toks šuo gyvena vienas. Vienas ir mirs.

- Sveikas Karlai.- sustojau nusileidusi laiptais padidėjau benzino bakus ant žemės. Atėjus čia jis net nesureagavo,sėdėjo ir spoksojo į mano nuotrauką.