Dangerous Woman [BAIGTA] ✔

~3.9~

Nuo Harry mirties praėjo beveik savaitė, tačiau atrodė, kad ištisa amžinybė. Jo trūko. Labiau nei norėjau ir tikėjau. Jesy nekišo nosies iš kambario, kalbėjo tik su Jade, kuri atnešdavo jai maisto ir tai tik padėkodavo ir vėl tylėdavo. Nuo laiduotuvių į mane visai nepažvelgė, tikriausiai suprato, kad visa tai mano kaltė. Kas baisiausia, aš visiškai jai pritariau. Pati vargiai galėjau į save pažvelgti, naktimis sapnuodavau Harry arba Jesy kartojančius, kad aš žudikė ir kad Hazza mirė dėl mano kaltės. Iš dalies, tai buvo tiesa, nes jeigu nebūtų susipažinęs su Jesy, nebūtų tapęs kažkieno, norinčio pakenkti man taikiniu. Ši mintis man nedavė ramybės dieną naktį ir kaltė baigė suėsti mane gyvą. Visi, kurie su manimi vis dar šnekėjo kartojo, kad jis mirė ne dėl manęs, tačiau tai visiškai neguodė. Nepadėjo ir tai, kad Zayn teismo data paskirta tik po dviejų mėnesių, kuriuos jis turės praleisti kalėjime, nes užstatas didesnis nei mes galime sau leisti.

-Ji vis dar nešneka, tačiau bent jau valgo, - atsiduso Jade grįžusi ir Jesy kambario.

-Kaip mergaitės? - pasiteiravau.

-Miega, bet veidai vis dar drėgni nuo ašarų. O žinai kas mane nervina labiausiai? - ji atsisuko į mane.

-Kas? - pakėliau akis.

-Tai, kad toje sumautoje būstinėje mes nieko taip ir neradom. Visa tai dėl nieko, - ji vėl atsiduso, o aš nejučia suvokiau ką turiu daryti.

-Tiesa... - nutęsiau. -Tu susitvarkysi viena? Noriu aplankyti Zayn kol dar nesibaigė lankymo valandos.

-Taigi sakei, kad šiandien nevažiuosi, - ji keistai į mane pažvelgė, bet po akimirkos jos žvilgsnis sušvelnėjo, -Bet žinoma, važiuok, neužilgo atvyks Leigh, mudvi susitvarkysim, - ji atsistojo ir aš pasekiau jos pavyzdžiu.

-Vakare dar tikriausiai užvažiuosiu, - pasakiau prieš uždarydama duris. Atsakymo neišgirdau ir kažkodėl šmėkštelėjo mintis, kad niekada nebeišgirsiu. Atsidususi nuvariau šias mintis šalin ir patraukiau prie mašinos. Staiga supratau, kad turiu bent kam nors pranešti kur esu. Jesy galėjau skambinti kiek noriu, abejojau, kad ji iš vis žino kur jos telefonas, ir buvau visiškai tikra, kad ji neatsilieps. Skambinti bet kuriai kitai merginai būtų tas pats, kas pasiūlyti joms visoms važiuoti kartu, o aš puikiai žinojau, kad tai turiu padaryti viena. Liam trukdyti nenorėjau, nes jis rūpinasi, kad Zayn būtų kuo lengviau išteisinti. Niall ir Louis mane sustabdytų man nespėjus išvažiuoti iš miesto. Tada supratau, kad turiu vieną pasirinkimą. Nieko nelaukusi įlipau į mašiną ir ten surinkau Dave numerį. Jis dirba, todėl negalės atsiliepti iš kart, ir apskritai žinutę pamatys po mažiausiai dviejų valandų, todėl turėsiu pakankamai laiko. Kaip ir tikėjausi, jis neatsiliepė ir pasijungė balso paštas.

-Grįžtu į būstinę, manau ten kažkas yra. Kai ten važiavom kažką mačiau miške, dabar žinau, kad tai buvo merginos, mažiausiai trys, jos skubėjo, nes veikiausiai nespėjo kažko paimti iš būstinės. Harry mirtis nebuvo suplanuota, joms tiesiog reikėjo nukreipti dėmesį, kad nustotume ieškoti, grįšiu ten, gal pavyks ką nors rasti. Kad ir kada išklausysi šia žinutę, apie tai kur esu visiems pasakyk tik tada, jeigu iki vidurnakčio negrįšiu ir nesusisieksiu. - greit pasakiau prieš įsukdama į greitkelį. -Tikiuosi to neprireiks, - dar tyliai pridūriau, kad mano pranešimo laikas jau buvo pasibaigęs.

*******

Kai pasiekiau būstinę lauke jau temo. Pati gerai nesupratau ką čia veikiu. Nežinojau nei ko nei kur ieškoti, tačiau vis dėl to pasiryžau eiti į vidų. Ten buvo rodos dar tamsiau negu būdavo, kai ankščiau čia lankydavausi. Nusprendžiau pradėti nuo Marlyn kabineto, nes nelabai supratau, kodėl kažkas svarbaus būtų slepiama kur nors kitur. Atsidūrusi prie durų prisiminiau pirmą kartą, kai lankiausi Marlyn kabinete. Tada jis man atrodė įspūdingas, dabar nuo jo vemti verčia. Vos įėjusi supratau, kad pusantros savaitės tikrai pakankamas laiko tarpas sunaikinti įkalčius. Visame kabinete nebuvo nei vieno lapelio, paveikslo ar vazos. Likęs tik stalas, pora tuščių lentynų ir nedidelė sofa. Jau žadėjau eiti apieškoti kambarius, kai pastebėjau kažkokį lapelį gulintį ant žemės. Priėjusi arčiau supratau, kad tai kokių dvidešimties metų senumo nuotrauka. Joje vaizduojamos dvi mergaitės, maždaug dešimties ir penkiolikos metų amžiaus. Neiškarto supratau kas tai, tačiau staiga suvokimas šovė kaip kulka...

O taip, aš tikrai pabaigiau istoriją