~2.29~

900 86 5
                                    

-Na, aš bent nenužudžiau kažkieno vaiko, - ji žengė žingsnį arčiau ir staiga man viskas tapo aišku...

*Prisiminimas*

-Pezz, manau, kad turėtum kai ką žinoti, - netikėtai pasakė Zayn ir aš susidomėjusi atsisukau į jį.

-Kas? - paklausiau ir atsisėdau šalia.

-Atsimeni kai pasakojom vienas kitam ko esam pridirbę kai buvom paaugliai?

-Aha, - palinkčiojau.

-Na, kai ko tau nepapasakojau, - jis atsiduso ir aš pažvelgiau į jį.

-Jeigu nenori pasakoti aš suprantu, - šyptelėjau.

-Ne ne, tu turi žinoti, - Zayn pakėlė galvą ir menkai šyptelėjo.
-Tai nutiko kai man buvo šešiolika. Tuomet turėjau draugą. Jis buvo problematiškas paauglys, mėgdavo prisidirbti. Ir kartais jis nenorėdavo to daryt vienas, todėl pasikviesdavo ir mane. Kaip ir tą kartą kai nusprendė kaip jis sakė "pasiskolinti" tėvo mašiną. Nu ką, pasiiėmėm tą mašiną, viskas atrodė gerai, buvo smagu kai staiga jis nebesuvaldė mašinos ir partrenkė moterį. Kiek žinau ji nemirė, bet problema ta, kad ji buvo nėščia, - jis nuleido galvą ir aš jį apkabinau.
-Nors ir nevairavau tos mašinos, aš vistiek jaučiuosi žiauriai kaltas, - jis vėl atsiduso, o aš tikrai nežinojau ką pasakyti...

*Prisiminimo pabaiga*

-Tu buvai ta moteris kurią Zayn draugas partrenkė? - pakėliau akis į Marlyn.

-Šeštas mėnuo. Mano vaikelis buvo su manim tik pusę metų, ir tai aš negalėjau jo pamatyti, - pirmą kartą mačiau Marlyn tokią pažeidžiamą. Arba ji tikrai turi širdį arba yra labai gera melagė.

-Žinai, niekad nemaniau kad pasakysiu kažką tokio tau, bet aš tikrai tave užjaučiu, - pasakiau ir kad ir kaip būtų keista aš iš tiesų taip jaučiausi.

-Tavo užuojauta jau niekuo nebepadės, jo nebėra, - ji atsiduso.

-Ar tai dėl to viskas? Dėl tos avarijos įkūrei MW, dėl jos kovojai su Zayn? - man viskas tapo daug aiškiau.

-Jis atėmė iš manęs vienintelį žmogutį kurį turėjau. Jis buvo mano gyvenimo prasmė, o aš net negalėjau jo apkabinti... tu net neįsivaizduoji ką aš iškenčiau.

-Jis dėl to nekaltas, ne jis vairavo tą automobilį, - viltingai pažiūrėjau į ją.

-Jis melagis... tu daug ko apie jį nežinai... jis speceliai įvažiavo į mane, o po to, kai keršydama nušoviau jo tėvą jis įkūrė savo grupuotę, todėl man neliko nieko kito, kaip padaryti tą patį, - ji pasakojo labai įsijautusi, jos akyse matėsi pyktis.

-Tu beprotė, - sumurmėjau.

-Pasakė žudiko žmona, - Marlyn priartėjo prie manęs ir aš kiek išsigandau, tačiau stengiausi to neparodyti.

-Jis nenužudė tavo vaiko ir juo labiau tyčia. Visas šis cirkas prasidėjo dėl to, nes tu sirgai. Sirgai nuo pat pradžių. Tu nesveika... tu... tu beprotė, - staiga pritrūkau žodžių.

-Viskas tik dėl keršto, - pasakė ji ir išsitraukė ginklą. Tuomet prisiminiau Penelopės žodžius: Ji sakė, kad niekada negalėtų palikti vaiko be tėvų.
Ir tada aš supratau. Ji planuoja palikti tėvus be vaiko kaip nutiko jai.

Deja šis suvokimas atėjo per vėlai, nes tuo metu ji šovė ir pirmą kartą gyvenimę tikėjausi pajusti skausmą...

Tačiau vienintelė vieta, kurią dabar skaudėjo buvo širdis, nes supratau, kad skausmą, milžinišką skausmą jaučia mano mergytė, kuri dar net nespėjo užaugti ir pasidžiaugti gyvenimu. Tuo metu pasigirdo dar vienas šūvis ir aš pakėlusi ašarotas akis pamačiau krentantį negyvą Marlyn kūną, o už jo tą, kurio man dabar reikėjo labiausiai. Zayn pribėgo ir mane apkabino, kažką sakė, galbūt verkė, bet viskas ką galėjau matyti buvo negyvas Amelios veidas, o netrukus tik tamsa...

Pramerkiau akis ir apsižvalgiau. Buvau ligoninėje ir užsimerkusi pasimeldžiau, kad tai būtų tik sapnas. Netrukus į palatą įėjo Zayn, kurio akys buvo raudonos nuo verkimo ir aš supratau, kad tai buvo tikra. Skausmas vėl persmelkė man krūtinę. Zayn nieko nesakydamas priėjo ir mane apkabino. Nežinau kiek laiko taip sėdėjome kol jis atsitraukė ir padavė man kažkokį laišką. Nors nuo verkimo plyšo galva, o dėl skausmo širdis aš drebančiomis rankomis jį atplėšiau ir kartu su Zayn pradėjau skaityti:

Pezz ir Zayn,
Jeigu skaitot šį laišką, reiškia manęs jau nebėra. Jau ilgą laiką žinojau, kad gydytojams nepavyks išgelbėti mūsų abiejų, todėl liepiau jiems daryti viską, kad išgyventų mano dukra. Galbūt jums kyla klausimas, kodėl rašau būtent jums. Turbūt todėl, nes manau, kad jūs būtūmėt puikūs tėvai mano dukrytei. Žinoma, aš suprasiu, jeigu jūs nenorėsite. Labai prašau neliūdėkite dėl to, kad manęs nebėra, nes aš visada būsiu šalia, net jeigu jūs to nežinosite.
Myliu judu ir visus kitus, Olivia.

Skaičiau laišką dar ir dar kol galiausiai suvokiau. Olivia mirė. Ji neištvėrė gimdymo ir mirė. Vos per kelias valandas mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, praradau geriausią draugę ir dukrą. Per ašaras nieko nebemačiau, bet Zayn paėmė mano ranką ir tyliai paklausė.

-Ar nori ją pamatyti?

Negalėjau pratarti nė žodžio, todėl tik lengvai linktelėjau ir leidau, kad jis padėtų man atsistoti. Koridoriuje buvo visi. Net ir Jade. Trūko tik Olivios, kurios niekada čia nebebus. Net nepastebėjau kaip atsidūrėme prie palatos, kuriame gulėjo daugybė vaikučių. Zayn pašnekėjo su kažkokia sesele ir ji netrukus mus palydėjo į kažkokią palatą kur tuoj atvežė ir Olivios mergytę. Ji buvo labai graži ir labai priminė Amelią. Akyse vėl susikaupė ašaros, tačiau aš vistiek paėmiau į rankas mergaitę ir pajutau, kad negalėsiu jos paleisti. Niekada.

-Su Olivia kažkada kalbėjome apie vardus, - pasigirdo Leigh balsas ir aš pakėliau akis į ją.
-Ji sakė, kad norėtų mergytę pavadinti Emma.

-Emma Olivia Malik, - pati to nejausdama ištariau ir supratau, kad mergytei tas vardas puikiai tinka ir atsidusau.

Nors mano tikrosios dukros ir nebėra ir tas skausmas niekada manęs neapleis, bet aš turiu dėl ko gyventi. Olivia paprašė manęs užauginti jos dukterį, todėl aš privalau tai padaryti...

Prašau nežudykit 💔

Dangerous Woman [BAIGTA] ✔Where stories live. Discover now